Bernardinai.lt jau paskelbė tris pokalbius (su Irena Vaišvilaite, Rolandu Kvietkausku, Gintautu Babravičiumi), kuriuose siekiama analizuoti  projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ patirtį, artimiausiu metu tikimės pratęsti tokių pokalbių ciklą. Na, o šįsyk noriu pasiūlyti subjektyvų reportažą  apie Vilniaus savivaldybėje įvykusią diskusiją „Europos kultūros link“, skirtą VEKS patirties  apmąstymui ir įvertinimui.

Diskusijoje galėjo dalyvauti visi norintieji, ir tikrai galima pasidžiaugti, kad, nepaisant vasaros įkarščio, susirinko gausi auditorija – buvo užpildyta didžioji Savivaldybės salė. Galima buvo išvysti ne tik Savivaldybės įsteigtų kultūros įstaigų, bet ir universitetų, kultūrinių leidinių, pilietinių organizacijų atstovus. Susirinko ne tik entuziastai ar VEKS paremtų renginių atstovai, tačiau ir projekto kritikai.  Ištikimiausi VEKS renginių ir su šiuo projektu susijusių diskusijų lankytojai tradiciškai yra portalą Ekspertai.eu sukūrusi bičiulių grupė. Šis renginys nebuvo išimtis. Beje, būtent Ekspertai. eu diskusija buvo plačiausiai anonsuota. Regis, anonso autorius kiek suerzino, jog vienu iš diskusijos rengėjų tapo interneto dienraštis Bernardinai.lt, negavęs nė lito paramos per VEKS programą. „Ekspertams“ teliko pakartoti esą Bernardinai.lt yra valstybės išlaikomas leidinys. Telieka apgailestauti, jei ir kitos „ekspertizės“ yra tiek pat tikslios, kiek ši.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Galima pasidžiaugti ir tuo, kad naujasis kultūros ministras (tiesa, oficialiai jį taip dera vadinti tik po priesaikos Seime) ne tik atvyko į diskusiją, bet ir  joje dalyvavo ir buvo iki pat jos pabaigos.

 VEKS įvyko, nepaisant visų kliūčių

Nors diskusijoje dalyvavo skirtingų pažiūrų, įvairiausių organizacijų atstovai, tačiau niekam nekilo abejonių dėl vieno: tokio masto kultūrinio projekto, kaip VEKS, nei Vilniuje, nei apskritai Lietuvoje nebuvo buvę. Tai buvo precedento neturintis iššūkis Lietuvai ir kartu didžiulis pasitikėjimas mumis, nes ir turtingų Vakarų Europos valstybių miestams nelengvai sekėsi įgyvendinti panašius projektus.

Kita tezė, dėl kurios visuotinai sutarta; VEKS yra daugiasluoksnis, daugiabriaunis projektas, ir naivu tikėtis, kad galima būtų paprastai įvertinti jo sėkmę ar klaidas. Taip pat pabrėžta, kad labai svarbu, jog diskusijos apie įvairius VEKS aspektus tęstųsi, nes kultūra nėra vien renginiai, meno kūriniai ar festivaliai, bet taip pat ir jų refleksija, viešas kalbėjimas, susikalbėjimo paieškos. Pasak naujojo kultūros ministro A. Gelūno: „Svarbu atsikratyti įpročio visur matyti tik baltą arba juodą. Visada egzistuoja atspalviai, ir turime būti jiems atidesni. Diskutuokime apie atspalvius ir prisiminkime, tiesos link.“

Deja, nors antradienį iš tiesų galima buvo džiaugtis, kad susirinkusieji diskutuoja, t.y. ne tik kalba, bet ir įsiklauso į kito žmogaus nuomonę, bando pateikti argumentus, o ne paprasčiausiai kitus užčiaupti, tačiau tokios diskusijos kultūros labai trūko pastaraisiais metais.

Zenekos nuotrauka

Kaip teigė Vytautas Toleikis: „Iš viso buvo trys VEKS direktoriai, kurie perėmė vienas iš kito labai sunkią naštą. Visi jie dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis, jausdami liguistos kritikos presą. Deja, projektas nesutelkė Lietuvos, nesutelkė kultūrininkų, menininkų bendruomenės ir tai  didžiausias šio projekto trūkumas. Palyginkime su 1930 metų Lietuvą, kai Vytauto Didžiojo karūnacijos penkių šimtų metų sukakties šventė tiesiog sutelkė skirtingų pažiūrų lietuvius. Dabar gi to neįvyko. Taip buvo tikrai ne dėl VEKS įgyvendintojų kaltės. Apmaudu, bet kritikai kritikavo ne tiek norėdami geresnio projekto, kiek norėdami jį apskritai paskandinti. Todėl ir kyla rimtas klausimas – ar apskritai dar yra likę dalykų, dėl kurių mes norėtume ir galėtume sutarti, ar yra dar mus jungiantis pagrindas, ar egzistuoja dar Lietuva, kaip bendras visų mūsų projektas?“.

Zenekos nuotrauka

Pasak Vytauto V. Landsbergio, reikėtų stebėtis, kad tokiomis prakeiksmo sąlygomis kažkas apskritai įvyko. Režisierius ir rašytojas apgailestavo dėl vis labiau įsitvirtinančio negatyvizmo ir noro sumenkinti kitus ir tai, ką jie daro. „Labai norėčiau, kad bent Lietuvos kultūriniame gyvenime galiotų principas, kurio griežtai laikėsi režisierius Abuladzė. Kai susirenka meno žmonės  kažką aptarti, nevalia niekam sakyti „tavo pasiūlymas blogas“, galima tik sakyti „aš turiu geresnį pasiūlymą.“  Kietakaktė kritika tegali griauti, o ne kurti. Pasak V. V. Landsbergio, svarbu pratintis visame kame, kas vyksta, įžvelgti tai, kas pozityvu, o ne tik pirštais rodyti, kas bloga.

Panašią poziciją išsakė ir kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas. Pasak jo, turime džiaugtis, kad, nepaisant visų trukdžių, VEKS projektas įvyko. Tai kone stebuklas, nes ne kartą viskas kabėjo ant plauko. L. Vildžiūno tvirtinimu, privalome vadinti daiktus tikraisiais vardais ir viešai įvardyti, kad VEKS projektas turėjo grumtis su užsakomąja žurnalistika. Esą galėjome stebėti įspūdingo intensyvumo pastangas diskredituoti projektą, jo vykdytojus, sumenkinti pasiekimus.

Apie tai, kad VEKS buvo ir yra planingai puolamas, teigė ir Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius, kuris tik nuo 2009  metų vasario įsitraukė į projektą ir tapo jo valdybos pirmininku. „Nors VEKS rengėjai pateisino pasitikėjimą ir projektas puikiai pasisekė, nors užsienio valstybių atstovai negailėjo pagyrų, tačiau Lietuvos viduje tenka atlaikyti labai didžiulę projekto diskreditacijos kampaniją. Todėl šiandien viešai sakau – aš skelbiu karą tiems, kurie menkina ir griauna tai, kas dar ne vienerius metus galėtų būti didžiuliu postūmiu Vilniaus kultūriniam gyvenimui dar ne vienerius metus. Skelbiu karą ne konstruktyvai kritikai, ne diskusijoms, kuriose išsakomos skirtingos pozicijos, bet ciniškam jau sukurto turto naikinimui. Rėkiama,  jog  išleisti didžiuliai pinigai, tačiau noriu atkreipti dėmesio, kiek žalos daro visokių „ekspertų“ destruktyvūs bandymai sumenkinti tai, kas pasiekta“, – emocingai albėjo Vilniaus vicemeras.

Kultūra ir politikai

Diskusijoje buvo viešai įvardyta, kad VEKS projektui teko įveikti ir didžiules politines kliūtis. Jos kilo tiek dėl to, kad Vilniaus savivaldybėje daugumą turėjo kitos politinės partijos atstovai nei ta, kuri delegavo kultūros ministrą, taip pat ir dėl to, kad buvo politikų, kurie pamatė, kokio masto projektas yra VEKS, kiek čia „sukasi“ pinigų ir pabandė nukreipti juos norima kryptimi, pradėjo kovą dėl jų dalybų.

Tai, kad politikų spaudimas buvo didžiulis, pripažino ir vicemeras Gintautas Babravičius. Pasak jo, tenka pripažinti, kad VEKS  diskreditavime dalyvavo ir tam tikros politinės grupės. Kartu vicemeras pasidžiaugė, kad, tapęs VEKS valdybos pirmininku, visgi sugebėjo tapti pertvara, saugančią VEKS direktorių ir kitus projekto vykdytojus nuo politinio spaudimo.

Pasak Lino Vildžiūno: „VEKS metu pirmą kartą Lietuvoje politikai pradėjo kištis į kultūrą. Kodėl? Nes pamatė, kad ir kultūros projektai susiję su dideliais piniginiais srautais. Kai kurie politikai atvirai skandino VEKS. Deja, tenka konstatuoti, kad politikų ir žurnalistų tandemas sugebėjo padaryti labai daug žalos ir sustiprino neigiamą požiūrį į kultūrininkus, kurie pradėti traktuoti kaip veltėdžiai, išlaikytiniai, tiesiantys rankas į biudžetą.“

Diskusijoje taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog, kritikuojant tikras ar tariamas VEKS klaidas, pamirštama palyginti, kiek valstybės pinigų tenka, pavyzdžiui, krepšiniui, kiek kultūros projektams. Pavyzdžiui, Vilniuje vyksiančiam Europos krepšinio čempionatui surengti prireiks daugiau valstybės lėšų nei VEKS, tačiau politikai nedrįsta sakyti, kad čempionato rengti nevertėtų.  Daug kritikos išsakyta, kad VEKS atidarymo metu surengta šviesų fiesta buvo labai brangi. Esą už tuos pinigus, kurie buvo jai išleisti, galima išlaikyti  nedidelį teatrą. Tačiau kažkodėl pamirštama, kad, pavyzdžiui, vieno žymesnio krepšininko draudimui valstybė pasiryžusi skirti daugiau lėšų nei kelių kultūrinių leidinių metinis biudžetas, o krepšinio rinktinės pasirengimas Pasaulio čempionatui reikalauja daugiau pinigų, nei per metus paskirsto Kultūros rėmimo fondas. Aišku, galima sakyti, kad krepšinis garsina Lietuvą, tačiau ar tikrai kultūra tiek kartų mažiau svarbi?  Puiku, jei valstybė supranta, kad į krepšinį investuoti verta, tačiau laikas suprasti, jog būtinos investicijos ir į kultūros projektus.

Vilniaus vicemeras G. Babravičius, atsakydamas į klausimus, pažadėjo siekti, kad miesto biudžetas būtų kur kas dosnesnis kultūrai. Esą turime pripažinti, jog pinigai į kultūra – tai vertinga investicija. Tačiau politikas pripažino, kad mažai tikėtina, kad jo siekis dabartinėje situacijoje, kai dejuojama dėl pinigų trūkumo, sulauks kolegų palaikymo.

Kultūros vadybos pamokos

Diskusijoje kalbėjęs Arūnas Bėkšta daugiausia dėmesio skyrė vadybiniams aspektams. Pasak jo, šiandien labai svarbu įvertinti tiek tą vadybinę patirtį, kurią įgijome VEKS metu, tiek tas klaidas, kurių turėtume nekartoti, ateityje rengiant didelio masto projektus.

„Reikia pripažinti, kad parengiamasis periodas buvo ne visai gerai suplanuotas. Kaip jau įprasta Lietuvoje, pradėta rengtis gerokai vėluojant. Nors buvo gerai suplanuotas sprendimų priėmimo mechanizmas, tačiau praktikoje jo nebuvo paisoma. Galima teigti, kad VEKS taryba paprasčiausiai nusimetė atsakomybė. Susidarė paradoksali situacija, kai buvo puolama projekto vadovybė už tai, ką jau buvo patvirtinusi taryba, tačiau pastaroji neskubėjo ginti puolamųjų“, – teigė A. Bėkšta.

Pasak jo, tikrai pasiteisino lėšų kooperavimo idėja, kai projektas buvo vykdomas, sutelkiant Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir privačias lėšas. Tai buvo tikrai pasiteisinęs eksperimentas, nes pavieniui nei viena institucija negalėtų sutelkti tiek finansų.

Pirmoji VEKS direktorė Giedrė Kabašinskienė  pritarė A. Bėkštos svarstymui, pabrėždama, kad VEKS traukinys buvo statomas ant blogų bėgių, politikai darė didelį spaudimą, kiekvienas tempė antklodę į savę, tačiau vis gi projektas buvo įgyvendintas ir turime nuosekliai analizuoti visas padarytas klaidas, nes artėja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai laikas, o nuosekliai ruoštis dar nepradėta, todėl galima spėti, kad ir vėl bus vėluojama pradėti parengimo darbus.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Rolandas Kvietkauskas atkreipė dėmesį, kad jau kitais metais mūsų laukia svarbi sukaktis – Česlovo Milošo jubiliejus. Deja, Seimas tik šį pavasarį paskelbė apie pasirengimo darbus ir labai realu, kad laiko prasmingai pažymėti šią tikrai svarbią sukaktį pritrūks. Jei mes paprasčiausiai ieškosime juodulių viskame, kas vyksta, o ne bandysime mokytis, apibendrinti sukauptą patirtį, būsime pasmerkti, organizuojant kiekvieną didesnį renginį pradėti nuo nulio.

Kultūra projektų epochoje

Poetas, kultūros apžvalgininkas Donatas Petrošius siūlė kreipti VEKS patirties aptarimą kiek kita linkme. Pasak jo, nors galima džiaugtis, kad toks projektas įvyko, tačiau turime pripažinti, kad kai kurios kultūros sritys liko užmirštos,  Pavyzdžiui, literatūra.

Zenekos nuotrauka

„Koks buvo literatūrinis Vilnius praėjusiais metais? Tie metai buvo ramūs kaip niekada. Prie tradicinių renginių, kurie tradiciškai vyksta Vilniuje, VEKS dėka nieko neprisidėjo“, - sakė D. Petrošius.

Pasak poeto, tai neatsitiktinis užmaršumas, bet signalas, jog literatūra pateko į nelengvų išbandymų laikotarpiu, kuris susijęs ir su tuo, kad kultūros vyksmas transformuojasi į projektų įgyvendinimą. „Gyvename keistame postmoderniame būvyje, kai nebelieka autoritetų ir pripažintų verčių, kai viską lemia, kas įtaigiau parašys projektą. Natūralu, kad praktiškai bet kuris antrakursis tai sugeba padaryti geriau nei, pavyzdžiui, iškilus kūrėjas Vytautas P. Bložė“. Pasak D. Petrošiaus, problemiška ir tai, kad literatūra negali konkuruoti su vizualiniais menais, kai kultūriniai produktai vertinami pagal tai, kiek jie gali šokiruoti, patraukti publikos dėmesį, kiek jie gali sudominti užsienio žiniasklaidą, pritraukti turistus. „Akivaizdu, kad knyga niekada negali tiek pritraukti medijų dėmesio, kiek koks nors fluxus ar meno kūrinys neįprastoje vietoje, bet ar tai reiškia, kad literatūra mums nesvarbi?“

Panašią problemą įžvelgė ir istorikas Alfredas Bumblauskas. Pasak jo, VEKS metu nepasinaudota proga rimčiau apmąstyti Vilnių, šio miesto vietą Europos kultūroje, mesti iššūkį Adolfo Šapokos įtvirtintam Vilniaus vaizdiniui, kuris neatlaiko kritikos strėlių. „Deja, VEKS akcentavo vienadienius renginius, o per metus taip ir nebuvo inicijuota konceptualių tekstų, diskusijų, galėjusių turėti didžiulę reikšmę mūsų sąmonei“, – apgailestavo istorikas.

Režisierius Vytautas V. Landsbergis diskusijoje teigė, kad VEKS dominavo į provokaciją nukreipta kultūra. „Tokia kultūra taip pat turi teisę egzistuoti. Tačiau man, kaip pasakų rašytojui, daug artimesnė viltį, optimizmą žadinantį kultūra, kuri pakylėja žmogų, o ne jį gąsdina“, sakė V. V. Landsbergis.

Rolando Kvietkausko teigimu, turime atskirti du dalykus: miesto įvaizdžio kūrimą kultūros pagalbą ir kultūrinį gyvenimą. Kai kultūrai tenka įrodinėti, kad ji gali atnešti naudos, labai nuslystama į išorinį efektą ir tada nukenčia ne tik kai kurios kultūros sritys, neorientuotos į išorinį efektą, bet labai nukenčia ir pats kūrybiškumas. Todėl esą labai svarbu visada ieškoti balanso ir taip pat nebijoti kūrybingos rizikos.

Europietiškumo dėmuo

Nors diskusijos pavadinimas žadėjo, jog daugiausia bus kalbama apie europietiškumo dėmenį kultūroje, tačiau realiai ši tema  buvo nustumta į šoną. Tik du kalbėtojai jai skyrė didesnį dėmesį.

Zenekos nuotrauka

Istorikas Alfredas Bumblauskas ironizavo, kad per metus nepanašu, jog mes nors kiek tapome didesni europiečiai. Pasak jo, mes ir toliau blaškomės tarp kelių paradigmų. Tarp noro sureikšminti tarpukario kultūrą ir ją restauruoti ir stabmeldiško žavėjimosi kurios nors kitos Europos valstybės kultūra, kuri mums atrodo kaip europietiškos kultūros etalonas. Istoriko tvirtinimu, turėjome gerą progą įdėmiau apmąstyti geopolitinį lūžį, kuris įvyko 2004 metais.

„Lietuvos kultūra šimtmetį buvo puoselėjama, atskiriant ją nuo kitų, priešpastatant kitoms kultūroms, o 2004 metais tapome Europos Sąjungos nariais ir iškilo visai naujas iššūkis- atrasti tai, kas pozityvu kitose kultūrose, atrasti tai, kas mus jungia, o ne skiria. Deja, VEKS menkai prisidėjo prie šio uždavinio sprendimo“, – teigė A. Bumblauskas.

Visai kitokią poziciją išsakė Rolandas Kvietkauskas. „Kai klausiame, ką mums davė VEKS, turime suprasti, kad joks projektas nėra panacėja, vaistas, kuris išgydo visas ligas. Tokio masto projektai gali prisidėti prie kurių nors tendencijų plėtojimo kultūroje, tačiau jie negali pakeisti kasdienės kultūrinės kūrybos. Jie negali aprėpti visų krypčių. Galima apgailestauti, jog VEKS neakcentavo konceptualių kultūros istorijos diskusijų, mažiau dėmesio teikė kultūros reiškinių refleksijai, tačiau taip buvo pasirinkta, kad didžiausias dėmesys buvo skiriamas tiems principams, kurie sudaro Europos kultūros sostinės projektų karkasą. Taip, kiekvienas miestas kuria savą projektą, tačiau yra nusistovėjusi struktūra, į kurią būtina atsižvelgti. Todėl ir VEKS orientavosi į kultūros veiklų skatinimą, į paramą miesto socialiniam ekonominiam vystymuisi, kiek čia gali prisidėti kultūra, ir į europietiško dėmens ryškinimą. Pastarasis buvo suvokiamas ne tiek kaip gili refleksija apie Europos tapatybę, kiek naujų sąsajų su kitų Europos valstybių skatinimas, kitų valstybių menininkų darbų pristatymas Lietuvoje ir mūsų kultūros pristatymas užsieniečiams.“

Tiesa, R. Kvietkauskas sutiko, kad VEKS suteikė galimybę ir prievolę permąstyti patį miestą, jo kultūrinį gyvenimą. Tačiau daugiau buvo galvojama ne apie naujos istoriografijos, naujų monografijų kūrimą, bet apie naujus impulsus miesto kultūriniam gyvenimui.

„VEKS kritikai tvirtino, kad Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir taip yra labai gyvas, ir projektui nebus kur įsiterpti, jog neverta tikėtis naujų kultūrinių impulsų. Džiugu, kad jie klydo. Baigiantis projektui, mes suskaičiavome daugiau nei dešimt naujų kultūrinių impulsų Vilniuje. Buvo įsisavintos naujos erdvės, į kurias anksčiau kultūriniai renginiai neįžengdavo. Sunku pervertinti ir tą patirtį, kurią įgavo mūsų menininkai, bendraudami su kolegomis iš užsienio. Prasiplėtė ne tik akiratis, tačiau atsirado kur kas ambicingesnių projektų, atsirado dar daugiau kultūrinės energijos.“

Pasak R. Kvietkausko, labai svarbu buvo aktyviai įtraukti miesto bendruomenę į kultūrinį gyvenimą ir tai pavyko, nepaisant radikaliai sumažėjusio finansavimo.  „Tikiu, kad miestas tapo dar labiau europietiškas, įgavo didesnį svorį Europos kultūros žemėlapyje“, – teigė R. Kvietkauskas.

Pasimetusi VEKS žinia

„Tiesą pasakius, man sunku suprasti, kas tas VEKS yra ir kokia jo pagrindinė žinia“, – diskusijos metu prisipažino A. Bumblauskas. Jam pritarė ir V. V. Landsbergis. Pasak pastarojo, nepaisant visų pozityvių impulsų, vis dėlto pagrindinė VEKS žinia, savotiškas prasminis šio projekto branduolys, taip ir liko neatskleista. Esą tai viena iš priežasčių, dėl ko buvo nuslysta į nereikšmingas detales, dėl ko sunku aiškiai įvertinti, kiek VEKS projektas buvo sėkmingas.

G. Babravičius,  priminė, jog pagrindiniu VEKS šūkiu buvo „kultūra gyvai“, tačiau pripažino, kad negalėtų keliais sakiniais išdėstyti, kokią pagrindinę žinią norėta paskleisti VEKS projekto metu.

R. Kvietkauskas teigė, jog VEKS renginiuose galime atrasti svarbiausias prasmines gijas, tendencijas, tačiau pripažino, kad jau pačioje pradžioje buvo padaryta klaida, jog projekto vykdytojai per mažai dėmesio skyrė aiškinimui, ko siekia projektas. Todėl ir nutiko taip, kad atsirado įvairios projekto interpretacijos, kilo sumaištis, o viešojoje erdvėje pradėta daugiau kalbėti apie pinigus nei apie VEKS renginių prasmę.

Kita vertus, pasak R. Kvietkausko, turime džiaugtis tuo, kad VEKS metu įvyko svarbus persilaužimas pačioje bendruomenėje, miestiečiai buvo įtraukti į diskusijas, kas yra menas ir kokios meno reikia jų miestui. Vilniuje yra pastatytas ne vienas objektas, kuris kainavo kur kas daugiau nei daug ginčų sukėlusi „Krantinės arka“, kurie meno ekspertų tvirtinimu, visiškai netinka Vilniui, tačiau apie tuos objektus nebuvo diskutuojama. Dabar gi kilo diskusijos, kurios veikiausiai net vertingesnės nei pats tų diskusijų objektas.

R. Kvietkausko tvirtinimu, turime atsižvelgti ir į tai, kad VEKS įgyvendintas kaip kompromisas, jog, radikaliai mažinant lėšas, buvo atsisakyta daugybės renginių ir neišvengiamai nukentėjo nuoseklumo ir tarpusavio papildomumo principai. Niekas nesiginčija, kad ne viskas buvo sklandu, kad ne visi renginiai buvo vykę, jog ne visur pinigai buvo panaudoti optimaliai. Tačiau visa tai neturi nukreipti nuo esmės – VEKS įvyko ir tikrai mus praturtino.

Klausimų daugiau nei atsakymų

Jau renginio pradžioje vienas iš diskusijos iniciatorių Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius pabrėžė, kad tai tikrai nėra paskutinė diskusija, jog reikia kalbėtis ir diskutuoti toliau.

Iš tiesų ir po diskusijos klausimų lieka kur kas daugiau nei atsakymų. Tačiau svarbiausias diskusijos pasiekimas, mano įsitikinimu, yra tai, kad pagaliau pavyko konstruktyviai ir prasmingai kalbėti svarbia tema, jog diskusijos dalyviai ne tik kalbėjo, bet ir klausėsi kitų nuomonės. Tai suteikė vilties, jog galima sutarti – jei ne dėl atsakymų, tai dėl to, kokie svarbiausi klausimai turėtų būti toliau keliami ir kaip turėtume ieškoti į juos atsakymų.

Mano įsitikinimu, dabartinėje situacijoje geri klausimai yra ne mažiau vertingi nei atsakymai.  Tikri pokyčiai visada labai lėti ir naivu tikėti, kad kokie nors projektai, net ir tokio masto kaip VEKS, gali sugriauti dešimtmečius gyvavusius stereotipus ir įpročius. Tačiau net ir didžiausios permainos juk turi nuo kažko prasidėti, net ilgiausios kelionės prasideda nuo pirmo žingsnio.