Gegužės 28-oji

Kai važiuojame per Lietuvą, kai stebime besikeičiantį kraštovaizdį, pagalvojame kartais, kad yra tokių vietų, kur gera būtų gyventi. Rytą vakarą matyti didelę upę, ežerą ar kalno keterą. Bet kraštovaizdžio vertinimo kriterijai yra neaiškūs, ta išsvajota vieta gali būti ne kalnai ir ne upės pakrantė. Senoji Musteika turi tokią trauką, nors čia lygu lygu, net ir akmens nerasi, ne tiktai kalnų. Netoli gatvinio Musteikos kaimelio yra tokia didoka miškapievė, kurios pakrašty – Romualdo Volungevičiaus sodyba. Kai iš Musteikos keliauji miško keliuku į rytus, taigi Baltarusijos link, visai netikėtai ir sušvinta toji miškapievės erdvė. Niūrią lietingą dieną tos erdvės nelabai daug, žemi debesys slegia pievas ir daržus, o iš visų pusių – tamsūs miškai. Ir vistiek jauti, kad tie miškai nėra gūdūs – jie yra turtingi. Šios sengirės saugo ne tiktai Gamtos, bet ir žmogaus istoriją.

Gal ir gali pasijusti žmogus vienišas, su dalgiu išėjęs į šias pievas, bet ar ne vienišas yra Van Gogo sėjėjas? O kokia nepamirštama šios drobės šviesa. Didelis laukas, mažytė pirkia lauko pakrašty ir – vienui vienas sėjėjas, beriantis grūdus iš sėtuvės į dirvą. Ir, žinoma, Saulė, palydinti kiekvieną šio legendinio sėjėjo žingsnį... Ir vis tiek nelabai aišku, kas konkrečiai šį vienišą sėjėją jungia su visu pasauliu. Ir netgi su kosmosu. Etnologai sako, kad sėja yra ne tiktai šios žemės, bet ir kosmoso reiškinys. Tai, kad sėjėjas išeina į lauką būtinai švariais marškiniais apsivilkęs, be abejo, yra pagarba Žemei maitintojai, bet ne tiktai...

Musteikos miškų turtingumas pirmiausia mums asocijuojasi su profesoriaus Tado Ivanausko gyvenimu bei pasaulėjauta. Būtent čia būsimasis profesorius lyg ir netyčia atklydęs iš savo gimtinės, apkabino senolę pušį ir paslapčia ją pabučiavo. Taip yra užrašyta jo prisiminimų knygoje. Ir gali būti, kad vienas toks sakinys profesoriaus raštuose jau išskiria šį miškų bei raistų kraštą iš kitų panašių kraštovaizdžių... O koks spalvingas miškininko Juozo Korsako pasakojimas apie tai, kaip jie lėkdavo per šiuos miškus su siaurojo geležinkeliuko drezina, mikliai pasistumdami ilgomis kartimis. Garvežio tas siaurukas po karo jau neturėjo, o vagonėliai dar buvo geri, tai ir stūmėsi kartimis jauni vyrai Zubravo link mėlynių rinkti. Buvo tų mėlynių, žinoma, ir šalia Marcinkonių, bet prie Pagarendos, Zubravo ir Berštų jos prinokdavo didesnės. Taip dabar prisimena senieji marcinkoniškiai. O mums atrodo, kad ir tas kelionės vaizdas buvo įspūdingas. O šienavimas Gudo šalyje! Kai tolimiausių kaimų šienpjoviai ir grėbėjai vakarais dainuodavo prie laužų Čepkelių salose. O senovinės medžioklės, kai reikėjo nepaprastos ištvermės ne tiktai susekant ir nudobiant žvėrį, bet ir į namus iš toliausiai sugrįžtant. Ir visa tai čia, šiuose miškuose, kurie tik miestiečiui svečiui ir tegali pasirodyti niūrūs.

Birželio 13-oji

Rasa ir Valdas iš Dargužių sako, kad pievos prie Spenglos upelio yra ta vieta, kur reikia gyventi ir dirbti. Čia yra kukli jų stovykla, čia ganosi ožkos ir karvės, bet nematyti jokių kaimynų, jokių stogų nei elektros laidų. Spenglos upelis kadaise ištiesintas, bet vanduo geras. Buvusios kultūrinės pievos jau smarkiai sulaukėjo, net dilgėlių salelės želia, bet ožkos tokioje ganykloje jaučiasi puikiai. Saugo gyvulius jaunas baltagauris aviganis Karolis. Ant kalnelio – egzotiška palapinė, tikra jurta, o šalia nedidelis „cechas“, kur rauginamas pienas ir spaudžiamas tikras sūris...

Turbūt kiekvieną kraštovaizdį galima prisijaukinti ir pamilti, kitam gal ir tėviškė gali būti ten, kur daugiausia prakaito išliejai, o ką žmogui daryti, jei jis gimė Sibire arba per jo tikrąją tėviškę ištempė aukščiausios įtampos elektros laidus.

Dirba sūrininkai vasaros stovykloje tikrai daug, tas darbas, tas kasdienis rūpestis ir prijaukina šį kraštą. Bet Rasa ir Valdas sako, kad čia yra dar kažkas. Tą stovyklos kalnelį prie Spenglos smarkiai pučia visi vėjai, gal jie ir primena, kad gyvulininkystė atsirado anksčiau už žemdirbystę, ir tas labai gilios senovės aidas Spenglos aukštupio erdvėse yra kur kas iškalbingesnis nei gražus ir jaukus gatvinis Dargužių kaimas.

Šiandien Sūrininkų namuose kalbamės apie prieskoninius augalus. Ant stalo – gal dvidešimt rūšių labai kvepiančių ir žydinčių žolynų, kiekvienas gali ir paliesti, ir pauostyti. Istorijos apie tuos pagardus taip pat gražios, nes kai kurių naudingųjų žolių kelionės į kitus kraštus lydi kokie nors nuotykiai ir netgi magijos. Tokio pokalbio, tokio seminaro nauda visada yra abipusė. Dabar čia gal ir akademikas galėtų išgirsti ką nors nauja. Ir vistiek atrodo, kad ten, prie Spenglos, yra svarbesnių atradimų ir paslapčių. Tai galima pajusti ir trumpai pabuvus, bet jeigu norėtum tą jutimą konkrečiai apibūdinti, reikėtų būti labai ilgai... Ir nejučia ateina tokia mintis: o gal  tie tikrai gyvi Sūrininkų namai pamažu pamažu persikels ten, kur ganosi ožkos ir karvės. Tuo metu, kai profesorius Petras Vasinauskas kiek sugebėdamas priešinosi stambių kompleksų statyboms ir visokiai gyvulių bei žmonių besaikiam susikimšimui, buvo sukūręs tokį svarbų postulatą: tikras sodietis turi gyventi ten, kur dirba.

Birželio 18-oji

Ratnyčėlės upelyje žydi siūlalapė kurklė. Srovė vis šukuoja ilgus siaurus kurklės lapus, o balti žiedeliai supasi vandens paviršiuje. Užutėkyje išsikerojusi didelė nuodingoji nuokana, o šalia jos suvešėjusios vandeninės mėtos. Vandens čiuožikai smagiai bėgioja šalia tų mėtų, ir turbūt nenutuokia, kaip stipriai kvepia ši žalia žolė – tereikia tik ją truputį paliesti... Sėdžiu ant suolelio prie pat upelio, žiūriu į srūvantį vandenį. Girdžiu tylų almėjimą. Ir nieko daugiau nereikia. Tiktai to gyvo vandens ir to tylaus almesio. Kranto takeliu bėga gauruotas rudas šuva, jam iš paskos skuba nebejaunas vyras. Aiškiai matyti, kad ir jiems dabar tas upelis yra svarbus. Gal šitaip čia jie keliauja kasdien? O aš tik sėdžiu ir jau noriu prisiminti, kaip viskas šiose pakrantėse buvo prieš keturiasdešimt metų. Daug vandens nutekėjo. Ir krantai jau visiškai kitokie. Negaliu sakyti, kad apleistas šis Saulės takas, vingiuojantis palei Ratnyčėlę, bet saulės čia jau tikrai mažiau. Smarkiai suvešėjo uosialapiai klevai, paprastosios ir vėlyvosios ievos, kauleniai, aronijos, putinalapiai pūsleniai, ameliankiai ir net sidabriniai žilakrūmiai. Aukštai virš pušelių iškyla topoliai – visiški svetimšaliai šitame upelio slėnyje. Ir kolektyviniai sodai priartėjo prie pat Ratnyčėlės, ir gremėzdiškas vandens siurblinės pastatas, ir kažkokie vamzdžiai...

Tada, maždaug prieš keturiasdešimt metų, saulės čia tikrai buvo daugiau. Juodalksniai augo tiktai prie pat vandens, o tolėliau – tik pušys ir kadagiai. Tokia ir buvo idėja: šalta, skaidri srovė ir saulė visą laiką turi lydėti kiekvieną Druskininkų svečią, panorėjusį pamatyti, kas gi yra tasai sakais kvepiantis Dainavos kraštovaizdis. Trys žmonės – Karolis Dineika, Algirdas Valavičius ir Vytautas Urnevičius – sukūrė tą taką, ir tada atrodė, kad jokios kurorto permainos negali tos idėjos sugriauti. Praėjo gal keturiasdešimt metų – viskas pasikeitė. Niekaip neberandu smėlio atodangų ir tos erdvės, kurios tada nepuolė invazinės, nepaprastai greitai plintančios rūšys. Čia, prie skaidriavandenės Ratnyčėlės, labiausiai ir pajunti, kokia nelaimė Dzūkijai yra uosialapiai klevai, pradėję plisti prie didžiųjų mūsų upių maždaug prieš 40 metų, kai kūrėsi šis Saulės takas. Jų niekas čia nevežė, jie patys atėjo iš Amerikos, kaip ir tie baisuokliai kolorado vabalai. Betgi topolius, žilakrūmius, zuikiakrūmius atvežė žmogus. Atvežė ir pamiršo, kad reikia juos kontroliuoti. Ar begali pavasarį čia žydėti vėjalandė šilagėlė, jei žilakrūmis plinta šakninėmis atžalomis lyg maras, o zuikiakrūmiai išbarsto tūkstančius daigių sėklų? O kur dingo miškinė obelis, laukinė kriaušė ir kadagys? Kadagys neužstoja saulės, ir būtent jis taip kvėpina Dzūkijos orą, blindė niekada neišplis taip, kaip uosialapis klevas, bet ankstų pavasarį, kai dar nėra kitų žiedų, būtent blindėje labiausiai dūzgia bitės. Mūsų miškinė obelis irgi niekur nesielgia kaip agresyvi rūšis, o kokie gardūs obuoliukai sunoksta rudenį, reikia tik mokėti gerai sudžiovinti.

Žiūriu į srūvančią Ratnyčėlę ir lyg tikras bambeklis baruosi tylomis su kažkokiais nematomais priešais. Ir negaliu dabar neprisiminti, kad visa tai jau yra piktai porinęs Romas Sadauskas. Viena jo knyga taip ir vadinasi – „Bambeklio užrašai arba laiškai į Druskininkus“. Gal ir jis, šitas tikrasis bambeklis, dabar šiuos tris žmones – Karolį Dineiką, Algirdą Valavičių ir Vytautą Urnevičių – galėtų pavadinti legendiniais, tikrais Druskininkų patriotais. Tai kodėl vis dėlto užmiršta gera idėja? Kodėl ir Karolio Dineikos Sveikatos parkas garsus dabar tiktai prisiminimuose? Kurorto gydytojai, tiesa, vis pakalba, kad Sveikatos parkas bus atkurtas, bet „karavanas“ vis tiek eina tiktai taip, kaip diktuoja turtuolių investicijos. Labai brangiai atvežtas gelsvažiedis tulpmedis, amerikinė katalpa ar glaustašakis švedinis šermukšnis yra kol kas svarbiau už kaskadines maudykles Ratnyčėlėje, už kadagius ir miškines obelis.

Birželio 20-oji

Kol žvalgėmės po netolimas apylinkes, kol aiškinomės, kuo brangus anas pirmykštis ir šitas, žmogaus gerokai pakeistas kraštovaizdis, vasaros žiedų bangos ritosi įprastu ritmu. Pražydo vaistinės šventagaršvės. Dideliuose, šventiškuose žiedynų rutuliuose sublizgo bronzinukai ir žiedmusės, sudūzgė kamanės ir netgi dideli ryškiai dryžuoti širšuonai. Jiems, žinoma, nerūpi nei nektaras, nei žiedadulkės, jie griebia ramiai besidarbuojančią medunešę bitę ir nešasi į savo uoksą. Širšuonas dirba lyg taurus plėšrus paukštis...

Žydi ir vynuogės. Ši graži liana į Lietuvą atėjo iš šiltesnių kraštų, bet mūsų selekcininkai sukūrė daug naujų veislių, ir pradedame į vynuogę žiūrėti lyg į savo krašto augalą... Išsirito ir greitai auga savo lizde aukštoje pušyje prie Krūčiaus du suopiukai, o Liškiavio ežero įlankoje kartu su tėvais plaukioja du maži kragiukai. Birželio penktąją, pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, sušvito baltojo diktono žiedai. Labai gražus jo sinonimas: liepsnojantis Mozės krūmas. Yra ir paaiškinimas, kada ir kaip jis gali suliepsnoti... Prisirpo žemuogės, atsirado ir lepeškos.... Ilgai žydi žalsvažiedės naktižiedės. Jos labiausiai išsiskiria iš visų kitų šios genties rūšių, nes žalsvų žiedų šviesa labiausiai matoma niūrią, debesuotą dieną. Atrodo, kad šie žiedeliai sugeria saulės šviesą, ją išsaugo ir sušvinta tada, kai saulės nėra. Tokių augalų žinome nedaug, ir todėl jie turėtų būti ypač godotini. Kaip ir toji maža upelė Ratnyčėlė. Kodėl taip žavėjosi ja Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Juk nebuvo tada pakrantėse specialių takų ir šitų suolų.

Pirmykštį dzūkiškos upelės grožį visą laiką gynė ir druskininkietis Romas Sadauskas. Vis bambėdamas, kas Druskininkuose daroma neteisingai, jis susipyko su kurorto valdžia, spaudoje pareiškė, kad nebegali ilgiau čia būti ir įsikūrė Lazdijų krašte. Tas faktas, beje, irgi liudija, kokia komplikuota yra Druskininkų istorija. Ir koks nelengvas tiesos kelias...

Legendinis žmogus Algirdas Valavičius kalba dabar atlaidžiau, nes jo miškininkystės idėjoms nesipriešino ne tiktai kurorto valdžia, bet ir miškų ministras Algirdas Matulionis. Algirdui Valavičiui tiesiog buvo leista daugiau nei kitiems. Druskininkuose būdamas jis parašė ir apsigynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, pasitvirtino ne vieną autorinį išradimą, įkūrė niekur dar nematytus daigynus, pastatė miško muziejų „Girios aidas“, įrengė Saulės taką. Laisvalaikiu dar po svečias šalis keliavo, sėkmingai šokinėjo iš aukštai su parašiutu, o vieną sykį iš trylikos metrų aukščio taip pat sėkmingai krito žemėn be parašiuto. Apie visa tai dabar jis pasakoja labai gyvai, su gražia aukštaitiška ironija, ir darosi gaila, kad šio žmogaus gyvenimo istorija kol kas yra tiktai pasakojamoji tautosaka, o ne prisiminimų knyga. Bet Algirdas Valavičius sako, kad rašo dabar prisiminimus apie Algirdą Matulionį ir Marijoną Daujotą. Dabar tai yra svarbiau. O prie Algirdo Valavičiaus darbo stalo – paprasta, juodai balta nuotrauka: sėdi jis, jaunas miškininkas su gražia uniforma, ant naujo suolelio prie Ratnyčėlės, tai buvo prieš keturiasdešimt šešerius metus.