John L. Allen. Kodėl Belgijoje kilo „tikra audra“?
![]() |
Kai paskutinį birželio savaitgalį žodinis susišaudymas tarp Belgijos ir Vatikano maksimaliai įkaito, vienas dalykas tapo visiškai aiškus: nors nėra tokios vietos pasaulyje, kur Katalikų Bažnyčia galėtų ramiai dorotis su lytinio piktnaudžiavimo krize, tačiau turbūt nedaug tėra kitų vietų, kurios būtų labiau įkaitusios nei Belgija.
Birželio 24-osios policijos reidas, kurio metu, kaip pranešama, buvo pragręžtos skylės dviejų mirusių Briuselio arkivyskupų karstuose, siekiant patikrinti, ar juose nėra slepiami dokumentai, rodo, kad kai kalbama apie lytinius nusikaltimus, Belgijoje kyla „tikra audra“.
Taip yra mažiausiai dėl trijų priežasčių.
- Per paskutinį 20 a. dešimtmetį Belgija išgyveno šiurpų pedofilijos skandalą, po kurio šalis tapo itin jautri vaikų prievartai.
- Belgija yra viena iš labiausiai sekuliarizuotų Europos šalių, tad visuomenėje labai stipriai juntamas skepticizmas institucinės religijos ir ypač Katalikų Bažnyčios atžvilgiu.
- Vasario mėnesį Briuselyje kardinolas Godfriend'as Danneelsas perdavė savo postą arkivyskupui André-Josephui Léonardui, daug konservatyvesnei asmenybei. Tai sutvirtino kai kurių sluoksnių įsitikinimą, kad Bažnyčia nusigręžia nuo kompromiso dvasios.
Po policijos reidų, kurie tęsėsi ir pirmadienį, Katalikų Bažnyčios Belgijoje suformuota komisija, tyrusi lytinių nusikaltimų skundus, paskelbė stabdanti savo veiklą.
Tyrimų grupės pirmininkas prof. Peteris Adriaenssensas, vienas iš autoritetingiausių vaikų psichologijos šalies ekspertų, pasakė, jog Belgijos policija sulaužė pasitikėjimą aukų, kurios sutiko bendradarbiauti su komisija su sąlyga, jog bus garantuojamas visiškas konfidencialumas.
Kryžminė ugnis tarp Vatikano ir Belgijos toliau tęsėsi.
Popiežius Benediktas XVI reidus pavadino „keliančiais pasipiktinimą“. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone, sakė, kad tokių reidų „nėra buvę net komunistinio režimo šalyse“. Vatikano aukščiausias pareigūnas santykiams su užsienio valstybėmis, prancūzas arkivyskupas Dominque Mamberti, iškvietė pasiaiškinti Belgijos ambasadorių prie Šventojo Sosto. Avvenire, Italijos vyskupų konferencijos dienraštis, rašė, kad belgų policija reidą pavadino „Operacija Bažnyčia“, taip parodydama, kad tikrasis objektas nėra individualiai nusikaltę asmenys, o pati Bažnyčia.
Šioje kovoje neatsiliko ir Belgijos spauda. Pavyzdžiui, flamandų dienraštis De Morgen, plojo „aiškiam signalui“, kurį pasiuntė policija: „Bažnyčia nėra virš įstatymo“. Autoritetingas prancūzų kalba leidžiamas dienraštis Le Soir nusprendė, kad Vatikanui labiau rūpi „kapai negu aukos“, ir pridūrė, jog teisingumo sistema tiesiog padarė viską, ko reikėjo siekiant išaiškinti dvasininkų nusikaltimus.
Toks agresyvumas atspindi unikalią Belgijos visuomenės atmosferą, susijusią tiek su pedofilija, tiek ir Katalikų Bažnyčia.
Paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje kilo milžiniškas nacionalinis pedofilijos skandalas už lytinį smurtą kalinto asmens Marco Dutroux namuose radus negyvas keturias jaunas mergaites. Nusikaltimo tyrėjai atrado požeminį cementinį gardą, įrengtą namo rūsyje, kur Dutroux laikė savo kalinius. Galiausiai tyrimas leido nuspėti, jog egzistuoja ištisas „pedofilijos tinklas“, susijęs su orgijomis, kuriose laisvai prieinami narkotikai bei nepilnamečiai vaikai VIP klientams, tarp kurių, kaip įtariama, buvo ir politikų, teisėjų bei policininkų.
15 mėnesių trukęs parlamentinis tyrimas, pasibaigęs 1998 metais, atskleidė didžiulę nekompetenciją ir korupciją, kuria pasižymėjo atsakingųjų pareigūnų darbas, tiriant vaikų išnaudojimo skundus.
Anot daugumos belgų apžvalgininkų, ši patirtis siaubingai išgąsdino šalį, pakirto pasitikėjimą institucijomis ir įtvirtino plačiai paplitusį požiūrį neleisti „kada nors vėl“ pasikartoti panašiam piktnaudžiavimui.
Toks policijos reidas būtų neįsivaizduojamas tradiciškai katalikiškoje šalyje, kokia Belgija buvo prieš ketvirtį amžiaus, tačiau tokios dienos jau praeityje. Šiandien daugeliu atžvilgiu iš Belgijos Bažnyčios likęs tik ankstesnio gyvybingumo šešėlis.
2008 metais Liuveno universitete atliktas tyrimas parodė, kad šalyje, pavyzdžiui, apie 7% Belgijos katalikų kas savaitę dalyvauja Mišiose, o prieš dešimtmetį šis skaičius sudarė 11%. Tik pusė naujagimių yra pakrikštijami, tas pats tyrimas atskleidė, kad tik ketvirtis visų porų Belgijoje renkasi bažnytinę santuoką.
Priešišką nusistatymą Katalikų bažnyčios ir ypač Vatikano atžvilgiu gerai atskleidžia tai, kaip Belgija atsiliepė į pernykštę kontroversiją, kilusią po Benedikto XVI pakeliui į Afrikos žemyną pasakytų žodžių, kad prezervatyvai tik pagilina AIDS problemą. Šis pasakymas sužadino plačius debatus, tačiau tik Belgija privertė šalies parlamentą balsuoti už popiežių smerkiančią rezoliuciją.
Už deklaraciją, pavadinusią popiežiaus komentarus „nepriimtinais“, balsavo 95 parlamentarai, 18 – prieš, o septyni susilaikė.
![]() |
|
EPA nuotrauka |
Faktas, kad Benediktas XVI paskyrė A.J. Léonard'ą užimti ankstesniojo Briuselio arkivyskupo G. Danneelso vietą, dar labiau sustiprino kai kurių sluoksnių priešiškumą Bažnyčiai.
Ministras pirmininkas Laurette Onkelinx'as, frankofonas, Socialistų partijos lyderis, užsipuolė Léonardo nepalaužiamą etinį tradicionalizmą, esą jis sukels grėsmę „Belgijos kompromisui“ tarp tikinčiųjų ir sekuliarumo šalininkų – neformaliam „pats gyvenk ir leisk kitam gyventi“ susitarimui, siekiančiam išvengti atviro kultūrinio karo. Beveik dėl tos pačios priežasties Le Soir paskyrimą pavadino „stebinančiu“.
Praėjusios savaitės policijos reidai nenukrito iš giedro dangaus. Jie atspindi nacionalinį rūpinimąsi vaikų gerove, vietos Katalikų Bažnyčios susilpnėjimą ir atmosferą, kurioje Vatikanas ir popiežius, ko gero, nesulauks išteisinimo.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, verta ir toliau stebėti įvykius Belgijoje, nerimstant lytinių nusikaltimų krizei.
Parengta pagal National Catholic Reporter
Vertė S. Ž.
























Broliai kapucinai




















