Prezidento laidotuvės paradoksaliu būdu įaudrino ir apnuogino visuomenę. Eilinį kartą galėjome pamatyti, kas yra kas, ir kaip esame sau surikiavę vertybes. Atrodytų, mirties, didelės nelaimės ar netekties akivaizdoje visuomenė turėtų susitelkti, susitaikyti, užmiršti įsisenėjusias nuoskaudas, atleisti kaltes. Tą tylią visuomenės santaiką matėme prieš keletą mėnesių tragediją išgyvenusioje Lenkijoje. Lietuvoje tai neįvyksta, atrodytų, esame panašiai kaip ir kaimynai katalikiška šalis, gyvenę šimtmečius bendrą istoriją, tačiau čia veikia kiti dėsniai.

Pamenu, po Sausio 13-osios žudynių, kai žuvusieji jau buvo pašarvoti Sporto rūmuose, viena garsi garbaus amžiaus menotyrininkė, dabar jau amžiną atilsį, užsilipusi ant statinės, pastatytos prieš Seimo rūmus, rėžė prakalbą, kad dėl visų žudynių kaltas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tą pačią mintį, kaip iš užstrigusios plokštelės tomis dienomis kartojo ir mano kolega poetas Valdemaras Kukulas. Netrukus pasirodė ir garsusis Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“. Kad ir kokius mitus kurtume apie anų dienų tautos vienybę ir susitelkimą, realybė buvo kita. Pamenu, tuometinis švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys paraudusiomis nuo nemigos akimis greitakalbe lyg užsiciklinęs man pasakojo apie vykstantį valstybės perversmą – visai ne tą, kurį atgrubnagiškai vykdė Uschopčiko tankai, o tą, kuris buvo ketintas įvykdyti tarp savųjų. Tuomet man atrodė, kad žmogus pervargęs ir nusišneka, bet šiandien kaži kodėl taip nebeatrodo.

Šiandien joks perversmas gal ir nevyksta, gal jis jau tyliai pagal kokį nors Maskvos scenarijų yra įvykdytas, leidžiant kaip ir prieš dvidešimt metų turėti savo Arkikatedrą, viešai giedoti Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“ ir išsikelti prie savo namų trispalvę, tačiau šiukštu imti ir pradėti gilintis, koks yra tikrasis mūsų Nepriklausomybės turinys ir tautos dorovinis, kultūrinis bei mentalinis būvis – pamatas, ant kurio turėtų būti statomas tvarus statinys tautai gyventi.

Per laidotuves viešumon išniro keletas senų ir vienas kitas naujas, žiniasklaidos eskaluojamas, epizodas, liudijantis liūdną mūsų mentalinę būseną. Bene ryškiausias jų buvo pastanga į politinių žaidimų paradigmą įpainioti ir Bažnyčią. Buvo numanoma ir nujaučiama, kad Prezidento mirtį pasistengs privatizuoti partijos bičiuliai, kas jiems visai neblogai sekėsi. Iš anksto buvo pasiruoštos kalbos, iš TV archyvų lentynų nukelta filmuota dokumentinė medžiaga, sumontuoti „reklaminiai“ klipai, kuriuose labai prasmingai sudėlioti akcentai, koks uolus katalikas buvo mūsų a.a. Prezidentas ir kokia nyki ir davatkiška mūsų katalikų bendruomenė, neįsileidžianti į šventovę to, kuris tą šventovę tai bendruomenei sugrąžino. „Morfijus liaudžiai“, kaip kalbėjo neišeinantis visų laikų genijus, o tuos žaidimus ėmę lošti pasirodė ne tik seklūs, bet ir žiaurūs velionio artimųjų ir visuomenės atžvilgiu.

Ir vis dėlto mirties prichvatizatoriai prašovė pro šalį. Jiems dingojosi, kad sukeltas ažiotažas įtaigos Bažnyčią pasielgti pagal jų sukurtą scenarijų. Kai Bažnyčia nepasirašė po vienu scenarijaus epizodu, kilo baisus erzelis, liudijantis apie labai rimtą mūsų visuomenės ligą nuo pat sovietizmo laikų - jos metastazes, išnyrančias, kai klausimai keliami iš esmės. Jie nustebo pamatę, kad Bažnyčia nėra pastumdėlė podukra.

Štai ir atsirado naujas siužetas, sukurptas siekiant dramaturginės įtampos tarp laidotuvių „ceremonmeisterių“, partijos „bičiulių“, jiems patarnaujančių žiniasklaidininkų ir Bažnyčios. Jis kalba apie paviršutinišką ir suvaidintą visuomenės religingumą. Iš tikro ta publika tik eilinį kartą parodė, kad Bažnyčia jiems tėra tik ritualų rinkinys, kurį institucija privalėtų atlikti, kai vaiką reikia pakrikštyti, sūnų ar dukrą sutuokti, mirusįjį palaidoti. Iki šiol jie neįsisąmonino, kad Bažnyčia yra ne sporto klubas, ne kulto pastatai, kuriuose sėdi geri arba nuožmūs ir (kaip jiems atrodo) dogmatiški klebonai, o bendruomenė, kuri gyvena savo gyvenimą su Kristumi. Iš tos pseudokatalikiškos propagandistų bendruomenės pasipylė gausybė plebėjiškų svaičiojimų, priekaištų ir šypseną keliančių miliūtiškų ir lopatiškų interpretacijų. Žiūrėkite, mes grąžinome jums bažnyčias, lopėme skylėtus bažnyčių stogus, mes davėme jums pinigų, bendravome su Tėvu Stanislovu ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, stovėjome šalia popiežiaus Jono Pauliaus II, o jūs „nedėkingieji“ neatsilyginate mums tuo pačiu, kai mes prašome.

Jie nesuvokia, kad Bažnyčia nėra UAB ir nesivadovauja mitologine formule „aš tau – tu man“. Tai visai kitos, ne horizontalios plotmės institucija, kurioje vargšas nelaimėlis mažutėlis yra nė kiek ne mažiau svarbus už tą, kuris į bažnyčią atvažiuoja su limuzinu ir apsaugininkų palydėtas sėdasi į pirmąjį suolą, po to žvilgčioja į aplinkinius, kada reikia klauptis, kada sėstis ir kada stotis.

Liūdniausia visoje šioje istorijoje man pasirodė mūsų Prezidento Valdo Admkaus ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcija. Šįsyk tikrai tinka Prancūzijos prezidento sentencija: „Jie praleido gerą progą patylėti“, kaip ir visas komjaunuoliškas žiniasklaidos bei politikierių fabrikėlis.

Epizodų apie mūsų religingumo seklumą ir įtrūkį vertybinių nuostatų plote galima būtų parankioti ir paanalizuoti gyvą gausybę, tačiau visus juos redukavę į vieną teiginį, galėtume pasakyti, kad, nesvarbu kokia neganda mus beužkluptų, nesantaikos akmuo tebeguli ten kur ir buvęs nuo pat Atgimimo laikų.

Pamenu savo močiutę, tretininkę, Sibiro tremtinę. Ji bene dešimt metų, nelabai bepavaikščiodama, gyveno beveik sandėliuke. Ant taburetės prie lovos turėjo mažą altorėlį ir be perstojo melsdavosi. Tarp jos pirštų bėgo ratu mediniai rožinio karoliukai, kol beveik šimtametę, tyliai užgesusią, išnešėme į kapus. Tikriausiai meldėsi už mirusiuosius, už mus, už šiandieną, bet malda gal nėra tiek galinga permaldauti Koheleto įžvalgą: „Kas yra kreiva, negali būti ištiesinta“.