2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Liudvikas Jakimavičius. „Kas yra kreiva, negali būti ištiesinta“

2010-07-02
Rubrikose: Sankirtos  Politika » Komentarai ir pokalbiai 
Liudvikas Jakimavičius

Zenekos nuotrauka

Prezidento laidotuvės paradoksaliu būdu įaudrino ir apnuogino visuomenę. Eilinį kartą galėjome pamatyti, kas yra kas, ir kaip esame sau surikiavę vertybes. Atrodytų, mirties, didelės nelaimės ar netekties akivaizdoje visuomenė turėtų susitelkti, susitaikyti, užmiršti įsisenėjusias nuoskaudas, atleisti kaltes. Tą tylią visuomenės santaiką matėme prieš keletą mėnesių tragediją išgyvenusioje Lenkijoje. Lietuvoje tai neįvyksta, atrodytų, esame panašiai kaip ir kaimynai katalikiška šalis, gyvenę šimtmečius bendrą istoriją, tačiau čia veikia kiti dėsniai.

Pamenu, po Sausio 13-osios žudynių, kai žuvusieji jau buvo pašarvoti Sporto rūmuose, viena garsi garbaus amžiaus menotyrininkė, dabar jau amžiną atilsį, užsilipusi ant statinės, pastatytos prieš Seimo rūmus, rėžė prakalbą, kad dėl visų žudynių kaltas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tą pačią mintį, kaip iš užstrigusios plokštelės tomis dienomis kartojo ir mano kolega poetas Valdemaras Kukulas. Netrukus pasirodė ir garsusis Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“. Kad ir kokius mitus kurtume apie anų dienų tautos vienybę ir susitelkimą, realybė buvo kita. Pamenu, tuometinis švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys paraudusiomis nuo nemigos akimis greitakalbe lyg užsiciklinęs man pasakojo apie vykstantį valstybės perversmą – visai ne tą, kurį atgrubnagiškai vykdė Uschopčiko tankai, o tą, kuris buvo ketintas įvykdyti tarp savųjų. Tuomet man atrodė, kad žmogus pervargęs ir nusišneka, bet šiandien kaži kodėl taip nebeatrodo.

Šiandien joks perversmas gal ir nevyksta, gal jis jau tyliai pagal kokį nors Maskvos scenarijų yra įvykdytas, leidžiant kaip ir prieš dvidešimt metų turėti savo Arkikatedrą, viešai giedoti Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“ ir išsikelti prie savo namų trispalvę, tačiau šiukštu imti ir pradėti gilintis, koks yra tikrasis mūsų Nepriklausomybės turinys ir tautos dorovinis, kultūrinis bei mentalinis būvis – pamatas, ant kurio turėtų būti statomas tvarus statinys tautai gyventi.

Per laidotuves viešumon išniro keletas senų ir vienas kitas naujas, žiniasklaidos eskaluojamas, epizodas, liudijantis liūdną mūsų mentalinę būseną. Bene ryškiausias jų buvo pastanga į politinių žaidimų paradigmą įpainioti ir Bažnyčią. Buvo numanoma ir nujaučiama, kad Prezidento mirtį pasistengs privatizuoti partijos bičiuliai, kas jiems visai neblogai sekėsi. Iš anksto buvo pasiruoštos kalbos, iš TV archyvų lentynų nukelta filmuota dokumentinė medžiaga, sumontuoti „reklaminiai“ klipai, kuriuose labai prasmingai sudėlioti akcentai, koks uolus katalikas buvo mūsų a.a. Prezidentas ir kokia nyki ir davatkiška mūsų katalikų bendruomenė, neįsileidžianti į šventovę to, kuris tą šventovę tai bendruomenei sugrąžino. „Morfijus liaudžiai“, kaip kalbėjo neišeinantis visų laikų genijus, o tuos žaidimus ėmę lošti pasirodė ne tik seklūs, bet ir žiaurūs velionio artimųjų ir visuomenės atžvilgiu.

Ir vis dėlto mirties prichvatizatoriai prašovė pro šalį. Jiems dingojosi, kad sukeltas ažiotažas įtaigos Bažnyčią pasielgti pagal jų sukurtą scenarijų. Kai Bažnyčia nepasirašė po vienu scenarijaus epizodu, kilo baisus erzelis, liudijantis apie labai rimtą mūsų visuomenės ligą nuo pat sovietizmo laikų - jos metastazes, išnyrančias, kai klausimai keliami iš esmės. Jie nustebo pamatę, kad Bažnyčia nėra pastumdėlė podukra.

Štai ir atsirado naujas siužetas, sukurptas siekiant dramaturginės įtampos tarp laidotuvių „ceremonmeisterių“, partijos „bičiulių“, jiems patarnaujančių žiniasklaidininkų ir Bažnyčios. Jis kalba apie paviršutinišką ir suvaidintą visuomenės religingumą. Iš tikro ta publika tik eilinį kartą parodė, kad Bažnyčia jiems tėra tik ritualų rinkinys, kurį institucija privalėtų atlikti, kai vaiką reikia pakrikštyti, sūnų ar dukrą sutuokti, mirusįjį palaidoti. Iki šiol jie neįsisąmonino, kad Bažnyčia yra ne sporto klubas, ne kulto pastatai, kuriuose sėdi geri arba nuožmūs ir (kaip jiems atrodo) dogmatiški klebonai, o bendruomenė, kuri gyvena savo gyvenimą su Kristumi. Iš tos pseudokatalikiškos propagandistų bendruomenės pasipylė gausybė plebėjiškų svaičiojimų, priekaištų ir šypseną keliančių miliūtiškų ir lopatiškų interpretacijų. Žiūrėkite, mes grąžinome jums bažnyčias, lopėme skylėtus bažnyčių stogus, mes davėme jums pinigų, bendravome su Tėvu Stanislovu ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, stovėjome šalia popiežiaus Jono Pauliaus II, o jūs „nedėkingieji“ neatsilyginate mums tuo pačiu, kai mes prašome.

Jie nesuvokia, kad Bažnyčia nėra UAB ir nesivadovauja mitologine formule „aš tau – tu man“. Tai visai kitos, ne horizontalios plotmės institucija, kurioje vargšas nelaimėlis mažutėlis yra nė kiek ne mažiau svarbus už tą, kuris į bažnyčią atvažiuoja su limuzinu ir apsaugininkų palydėtas sėdasi į pirmąjį suolą, po to žvilgčioja į aplinkinius, kada reikia klauptis, kada sėstis ir kada stotis.

Liūdniausia visoje šioje istorijoje man pasirodė mūsų Prezidento Valdo Admkaus ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcija. Šįsyk tikrai tinka Prancūzijos prezidento sentencija: „Jie praleido gerą progą patylėti“, kaip ir visas komjaunuoliškas žiniasklaidos bei politikierių fabrikėlis.

Epizodų apie mūsų religingumo seklumą ir įtrūkį vertybinių nuostatų plote galima būtų parankioti ir paanalizuoti gyvą gausybę, tačiau visus juos redukavę į vieną teiginį, galėtume pasakyti, kad, nesvarbu kokia neganda mus beužkluptų, nesantaikos akmuo tebeguli ten kur ir buvęs nuo pat Atgimimo laikų.

Pamenu savo močiutę, tretininkę, Sibiro tremtinę. Ji bene dešimt metų, nelabai bepavaikščiodama, gyveno beveik sandėliuke. Ant taburetės prie lovos turėjo mažą altorėlį ir be perstojo melsdavosi. Tarp jos pirštų bėgo ratu mediniai rožinio karoliukai, kol beveik šimtametę, tyliai užgesusią, išnešėme į kapus. Tikriausiai meldėsi už mirusiuosius, už mus, už šiandieną, bet malda gal nėra tiek galinga permaldauti Koheleto įžvalgą: „Kas yra kreiva, negali būti ištiesinta“.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Justukas2 2010-09-02 22:23

Na, kas čia atsitiko?Juk tomis dienomis buvo padaryta viskas, kas priklauso padaryti velioniui.Gražiai pašarvotas,garbingai palydėtas,šv. mišios atlaikytos,duobė pašventinta.Siela turėtų būti rami. Aukščiausiasis Dievas sukūrė Algirdą tobulai ir įsodino į Lietuvos žemę šiame laikmetyje. Ir pavedė atlikti misiją šioje žemėje.Kaip ją atliko mes nutuokiame, nes matome iš šiandienos rezultatų mūsų šalyje.Gal vieni iš mūsų Juo didžiavomės, o kiti papeikdavome. Vėl matosi iš šiandienos diskusijų. Ir vėl matosi vaisiai, sėjos ir darbų. Ir viskas Dievo pramanyta ir numatyta.Net ir velionio nenešimas į Katedrą. Gaila,kad artimieji ir mylimieji drumsčia sielos ramybę.Juk visa tai rodo, kokia ši vargšė siela nerami.Vietoje to , kad padėtų sielai išsilaisvinti iš skaistyklos kančių, ją dar labiau smugdo į dugną. Pasimeskite už velionio ramybę ir, kad Dievas greičiau priimtų Jį. Jam ir taip labai, labai sunku.O čia dar visokios intrigos.

Omuo 2010-08-29 01:12

Ačiū, LIUDVIKAI !

Išreiškei ir mano supratimą. Manau, kad abu prezidentai - V.Adamkus ir D.Grybauskaitė - susikompromitavo kaip tikintieji, ir tikrai praleido "progą patylėti". Valdo Adamkaus pasisakymas - apskritai išeina už bet kokios kritikos ribų: tik tarybinio moksleivio supratimas apie mūsų Bažnyčios katekizmą: "Bažnyčios hierarchai nesilaikė Bažnyčios DOGMOS atleisti nuodėmes..." Valdo Adamkaus supratimu "atleisti nuodėmes" yra Dogma, o "kūną įnešti Arkikatedron" - nuodėmių atleidimo sudėtinė dalis... Ir tokio Krikščionybės supratimo žmogus vadovavo valstybei 10 metų! Taigi, neturėjome iš esmės dar nė vieno krikščionio prezidento. Liūdna, bet deja, taip

Juozas Valiušaitis fotodailininkas

Širšė 2010-08-02 10:21

Kaip gražu, kad Bažnyčia parodė, jog prieš Dievą visi lygūs. Puikūs yra mūsų Bažnyčios vadovai... susėdo, pasitarė ir priėmė teisingą sprendimą. Būtų gražu, kad ir kitais atvejais bažnyčios atstovai elgtųsi vienodai su visais tikinčiaisiais krikštynų, laidotuvių ar vestuvių progomis, o to gyvenime dar trūksta.

stasys 2010-07-27 17:27

Jakimavičiau, čia komunistėliai pradėjo rinkiminę kompaniją. Brazauską taip išpudravo jok atrodo kai angeliukas, ištiruju jo pagrindinis nuopelnas,kad nenuėjo Burokevičiaus keliu ,o svyravimų buvo.Apei kitus nuopelnus Lietuvai nėra ko kalbėti . Visos vagystės -Bsio zakono

elninjo 2010-07-19 16:24

pora retorinių klausimų gerb. autoriui. Katalikų bažnyčia o ir visa krikščionybė akcentuoja meilę artimui. Vienas iš didžiųjų darbų yra: alkstantįjį pavalgydink. Pastarasis neturėtų būti suprantamas vien tik tiesiogiai. O kaip su tuo jog Dievas yra visur?? ir Jo gailestingumas yra beribis ir t.t. ir t.t... toks chierarhų elgesys parodė kiek dabartinė Katalikų bažnyčia. o gal greičiau lietuviškieji jos atstovai yra nutolę nuo pirmapradžio Kristaus mokslo. Liūdna ir graudu žiūrėti į tuos kurie patys nebūdami tobuli, stengiasi moralizuoti ir auklėti kitus.

jurgis1 2010-07-19 11:53

LIETUVOS TIKINTIESIEMS

Brangūs Lietuvos žmonės!

Paskutiniuoju metu sustiprėjo ateistų puolimas prieš Katalikų Bažnyčią, jos vadovus ir praktikuojančius katalikus. Didžiulį propagandos mąstą šis puolimas pasiekė laidojant prezidentą A+A A. M. Brazauską. Mes LKDP manome, kad šis ateistų, kairiųjų partijų puolimas buvo suplanuotas gerokai anksčiau prieš laidotuves. Jo eminencija Kardinolas A. Bačkis ir Lietuvos vyskupai pagrįstai nepanoro velionio karstą įsileisti į arkikatedrą. Todėl Lietuvos Krikščioniškosios Demokratijos partijos (LKDP) valdyba, jos skyriai, pavieniai nariai, pareiškiame Lietuvos tikintiesiems, Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, buvusiam prezidentui V. Adamkui, kad mes pritariame Lietuvos Katalikų Bažnyčios sprendimui. Tai parodo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai laikosi Bažnyčios Kanonų ir niekam nedaro išimčių. Tai neskaldo (kaip skelbia kairieji) nei Bažnyčios, nei sąmoningų, praktikuojančių tikinčiųjų. Apie skaldymą ir susipriešinimą labai garsiai kalba kai kurie ateistai, kairiųjų partijų atstovai bei juos palaikanti spauda, radijas, televizija. Jie skelbia tai, ko pageidautų ir nori, kad tai įvyktų. Kai kurie abejingieji, nutolę nuo Bažnyčios asmenys, gali tuo ir patikėti, užmiršdami, kad Lietuva – tai ne Rusija, kurioje stačiatikių Bažnyčios vadovai praeityje labai dažnai paklusdavo Kremliaus nurodymams. Mums žinoma, kad miręs prezidentas buvo tik dalinai praktikuojantis katalikas. Jis pasirinkdavo iš Dievo ir Bažnyčios įsakymų tai, kas jam būdavo patogu. Paniekino Santuokos sakramentą. Nenutraukęs Bažnytinės Santuokos su savo vaikų motina Julija, gyvenimą susiejo su Kristina. Be to, dabar didesniuose miestuose nepraktikuojama nešti karstą į šventoves (Tai daroma, tik Bažnyčios tarnams). Nėra pagrindo teigti, kad Bažnyčia paniekino velionį. Šv. Mišias atnašavo ir meldėsi Kardinolas, Vyskupai, panorėję galėjo pasimelsti tikintieji bet kurioje bažnyčioje. Kairieji su Kristina panorėjo minėti velionio atminimą atskirai su nelabai susigaudančiais asmenimis Bažnyčios Kanonuose, Kaišiadoryse – tai jų sąžinės reikalas (Tai reikia suprasti, kaip skaldymą). Ar tai nėra priešrinkiminė kampanija? Kampanija, turinti tikslą – suskaldyti dešiniąsias jėgas ir tikinčiuosius? Mes nustebinti socdemų noru pasinaudoti savo buvusio lyderio autoritetu ir pradėti rinkimų kampaniją. Pilnai pasitikime ir remiame Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybę ir pritariame priimtiems sprendimams. Bažnyčia neprivalo aiškintis, teisintis ar atsiprašinėti šiuolaikinių ateistų.

Lietuvos Krikščioniškosios demokratijos partijos Valdyba, LKDP skyriai: Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Telšių, Palangos ir pavieniai nariai.

motule 2010-07-13 16:57

Didelis aciu uz tiesa.

Zonita 2010-07-08 20:17

Gerbiamas autoriau, tikiu, kad kas yra kreiva ne nuo Dievo, o nuo zmoniu, reikia istiesinti!

tikras lietuvis 2010-07-07 11:24

Limai. Tai, kad buvo atvirkščiai - tai klerkai pasuko į šoną nuo senų senovėje priimtos Lietuvoje moralės normos: laidotuvės sutaiko, o ne supriešina.

lima 2010-07-07 09:51

Labai tikslios ir nuosekliai išdėliotos Liudviko mintys. Tikrai tokia yra mūsų ,,aukštujų ponų“ nuostata - JŪS visa mažoji Dievo kaimenė privalote mums paklusti ir tarnauti per amžių amžius. Melskimės, kad Dievas - Visų mūsų tėvas sukčiams, melagiams ir bet kokia kaina siekiantiems turtų, garbės, visiems išpuikėliams apšviestų protus ir kad jie susivoktų, jog melo kojos trumpos, melas visada išlenda kaip yla iš maišo. Antikristas veikia labai gudriai ir turi savo parankinius. Antikristo tarnai skelbiasi, jog išpažįsta Dievą, lankosi Bažnyčiose. Matome, kaip jie diktuoja savo valdžią, demonstruoja puikybę, atsisakę tiesos, menkina kardinolą, Bažnyčią, piktina visą tikinčiųjų katalikų bendruomenę ir siekia, kad lietuviai mele paskęstų. O melo tėvas - kas? Velnias, o jo tarnas - Antikristas. Toks šiuolaikinis pasaulis. Medžiugorjės Marija pranašauja ir maldauja - nepasukite modernizmo keliu... BŪKIME ATIDŪS!

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (132)
  • komentarų RSS
  • spausdinti