Florencija

Penkta ryto, pasirodo, iš tikro egzistuoja, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti. Jau net šviesu! Taip itališkai pusryčiaujant, mirkant sausainius į cappuccino, pro langą pamatai, kaip iš už kalnų viršūnių išlenda saulė. Traukiniai išlenda iš savo naktinių buveinių, nusižiovauja ir išrieda į kelią.

Vienas jų, maršrutu Udine – Florencija, lyg koks mustangas joja iš šiaurės rytų į centrinę Italiją, kerta tunelius, perneša mus per Apeninus, pasisukinėja tarp mažučių kaimelių, įsitaisiusių kalnų papėdėse. Erdvioje kupė skaitinėju knygeles apie Toskaną. Neįmanoma čia visko nei įsiminti, nei pamatyti. Galvojant apie turistais lyg balandžiais nusėtas Florencijos aikštes kyla dviprasmiškų emocijų. Kaip susidūrus su bet kokiu visų vienareikšmiškai apaikčiojamu reiškiniu. Lyg visi tie romantiški nuvalkioti užsiėmimai, kurie prasmę įgyja tik išsipildydami individualiose patirtyse. Tad grįžtu iki ausų įsimylėjus ir su svajonėmis apie gyvenimą kartu. Visose žavingiausiose vietose norisi pagyventi. Susikurti su miestu asmeninį, ilgalaikį ryšį, prisirinkti tuntus smulkmenų ir detalių, iš kurių galėtum dėliotis unikalų, savą portretą. O kai kas paklaustų, kas čia ir kaip, galėtum valandas pasakoti tau nutikusias istorijas, žvelgdama kažkur pro šalį ir ilgesingai šypsodamasi puse lūpų.

Liepsnojančios aguonos ir saulėgrąžos, kiparisai, vynuogynai, geltonos ar žaliuojančios, švelniai vėjo glostomos kalvos – šitokia veriasi Toskana iš atvirukų ir pro traukinio langą. Kelionė Italijos traukiniais jau pati savaime yra pramoga, už kurią nereikalaujamas papildomas mokestis, skirtingai, nei, pavyzdžiui, už apsilankymą kurioje nors iš Florencijos bažnyčių. Vagonuose bruzda entuziastingi keliautojai su kuprinėmis, anglų kalba čia dažnesnė nei italų, bet pagrindinis vaidmuo vis tiek atitenka vietiniams. Tarkime, itin kalbiam siciliečiui lietingą sekmadienio vakarą traukinyje Siena – Florencija. „Žiūrėjot rungtynes? Labai prastos rungtynės buvo“, – kalbina pakumpęs vyriškis japonų porelę (Italijos rinktinė Pasaulio futbolo čempionate ką tik sužaidė lygiosiomis su Naująja Zelandija). Ir pamatęs, kad anie nesupranta, prideda porą žodžių angliškai. „Mano mašina yra trijų Italijos vėliavos spalvų. Pirmą kartą važiuoju traukiniu. Šiandien mašiną palikau, nes labai prastos rungtynės buvo...“ (Tiesa, mano kompanionas girdėjo kiek kitokią mašinos palikimo versiją: „Čia vynas, o čia aš, – mosikuoja sicilietis rankomis. – Kartu gerai nebūna.“) „Italijoj skanu pavalgyti“, – kiek palaukęs kalba toliau. Ir kad pradės vardyti patiekalus. Jo pašnekovų (visi trys sėdi kitame vagono gale) atsakymų negirdžiu, per tyliai kalba, tad belieka juos susikurti pačiai. „Florencija buvo daug gražesnė prieš du šimtus metų. O dabar... Nėmėgstu florentiečių. Jie uždari. Turbūt aš per daug kalbu, man patinka kalbėti, bet florentiečiai nekalba išvis.“ Iš garsiakalbių pasigirsta Stazione di Santa Maria Novella, pagrindinės Florencijos geležinkelio stoties, pavadinimas. „Enjoy yourself in Florence. Arrivederci. Sayonara“, – galiausiai išlipdamas pamoja italas.

Piza

Florencija – Piza, Florencija – Siena ir atgal. Braižome traukiniais Toskanos žemėlapį. „Ko jums į tą Pizą, – vis skėsteli rankoms koks vietinis, – ten gi tik bokštas.“ Stotyje pasitikusi čia pusmetį pagyvenusi draugė įrodo, kad ne tik. Pečius suglaudę spalvoti mūrai, tipiškos siauros itališko senamiesčio gatvelės, plačios Arno upės krantinės, erdvūs, ramūs parkai, kur ženklai draudžia net žaisti kamuoliu. Ir taip, žinoma, virš baltos romaninės katedros palinkęs bokštas, apsuptas fotoaparatais ginkluotų, vienas kitą poza „laikau bokštą, kad nenugriūtų“ šaudančių turistų. Dvyliktame amžiuje statant Santa Maria Assunta katedros varpinę suklydęs architektas ir nestabilus dirvožemio sluoksnis po kelių šimtmečių sukurs ištisą turizmo industriją. Piazza dei Miracoli – Stebuklų aikštėje – dabar vargu ar išvysi ką nors stebuklingo, užtat čia dešimtys kioskelių, prekiaujančių marškinėliais, raktų pakabukais, puodeliais, magnetukais, kuo tik nori su blizgiais palinkusio bokšto atvaizdais.

Siena

O štai Siena blykčioja raudonais mūrais ir vedžioja tave aukštyn žemyn vingiuojančiomis gatvelėmis. Visi keliai čia veda į Piazza del Campo, kur du kartus per metus vyksta viduramžiškos žirgų varžybos – il Palio. Tą dieną, kai aikštėje kaunasi septyniolikos kontradų (istorinių teritorijų, į kurias suskirstytas miestas, turinčių po savą bažnyčią, skirtingas vėliavas, herbus, tradicinius apdarus) atstovai, jojantys tik tam tikrų veislių žirgais, sieniečiai, kurių langai atsiveria į Piazza del Campo, nuomoja savo balkonus ir langus žiūrovams. Jei nori dar kartą čia sugrįžti, šiame mieste nereikia mėtyti monetų į fontaną, užtenka pasėdėti pagrindinėje aikštėje, bet būtinai ant paties grindinio. „Lengva pasakyti“, – mąsčiau išskleidusi skėtį ir gailiai žvelgdama į balas Piazza del Campo viduryje. Tikiuosi, kad tas sėdėjimas ant laiptelių beveik aikštėje, tik po stogeliu, valgant vietinėje užeigėlėje mums pagamintus sumuštinius, užsiskaitys.

Toskanos regiono sostinės Florencijos neįmanoma nei nusakyti, nei įvardyti. Jai nelimpa metaforos, šitas miestas tiesiog pernelyg pilnas ir įvairus, kad galėtum jį įrėminti palyginimais. Galima taukšti apie garsiausią italų literatų trijulę: Dante, Petrarca ir Boccaccio. Prisiminti tai, kad jų dėka florentiečių dialekto pagrindu susiformavo bendrinė italų kalba. Būtinai paminėti Michelangelo, Raffaello, Giotto ir Da Vinci, galbūt dar vieną kitą pavardę iš šimtų visam pasaulyje garsių florentiečių. Atkreipti dėmesį, kad tai ne tik vienas pagrindinių turistinių Italijos miestų, bet dar ir regiono centras. Beveik keturi šimtai tūkstančių gyventojų, o su metro jungiamomis teritorijomis – pusantro milijono. Šalia iščiustytų bažnytėlių ir prašmatnių parduotuvių miega elgetos, dieną naktį bruzda gatvės, knygynas centre dirba iki vidurnakčio, pusę dvylikos ten tebešurmuliuoja žmonės – vyksta knygos pristatymas. Galima abstrakčiai postringauti apie stulbinamą architektūrą arba vardyti kelionės metu įsiminusias ir nustebinusias detales. Bet vis tiek vargu ar atrieksi klausytojams bent gabalėlį miesto atmosferos. Vargu ar ją užčiuopsi ir skaitydamas storus Florencijos istorijos tomus arba praleisdamas ištisas dienas nesuskaičiuojamuose miesto muziejuose. Pabuvęs čia vos tris dienas, vaikščiodamas centrinėmis ir periferinėmis gatvėmis, naktį ir dieną, bandydamas apeiti visus „must see“ objektus ir atrasti labiau paslėptus ir mažiau žymius, turistų dar neatsikovotus, užuosi Florencijos dvasią lyg nepažįstamą, jaudinantį kvapą, siūlu vingiuojantį siaurutėlėmis gatvelėmis. Štai, rodos, už šio kampo jau turėtum pagauti, bet ji ir vėl išsprūsta, viliodama tave vis sukti ir sukti ratus, šnibždant „aš dar grįšiu“, „aš tave susirasiu“ ir kitokias paikybes, tarytum, ką tik įsimylėjus.

Piešinys Florencijoje

Turistiniuose miestuose smagiausia išklysti iš įprastų maršrutų ir netikėtai atsidurti tuščiose gatvėse. Užsukti į senovišką parduotuvėlę, pasikalbėti su vietiniais, atrasti dailias panoramas atveriantį kiemelį su pozuoti nuotraukai atsisakančiu, bet gailiai miaukiančiu katinu ir vieniša Brazilijos vėliava, iškabinta lange tarp šimtų tolumoje plevenančių Italijos trispalvių. Kai Italijos futbolo rinktinė žaidžia Pasaulio pirmenybėse – mieste sutiksi tik turistų, o nežinomuose miestuose nesutiksi ir tų, tik pro atdarus langus iš televizorių gaus Pietų Afrikos vuvuzėlės, o iš sausakimšų barų atsklis keiksmai arba džiaugsmo šūkiai.

Pro traukinio langus liūdnai šmėkščioja neaplankyti Toskanos miesteliai, o Italijos futbolo komanda vis dar nežaidė paskutinių rungtynių Pietų Afrikoje, ir pirmi laikraščių puslapiai dar nepasidabino antraštėm „skandalas“, „tragedija“ bei ašarotų Italijos futbolininkų nuotraukomis. Bet greitasis „Eurostar“ kone pasišokinėdamas jau gabenasi mus atgal į šiaurę. Saulė vėl leidžiasi už Alpių, ir traukiniai sugrįžta į savo naktines buveines.

Vakaras Florencijoje