Vienoje Kalno pamokslo vietoje Jėzus sako: „Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14–16).

„Skamba gražiai, – ilgai taip galvojau apie šią vietą. – Bet ką daryti, jei manyje pačiame tamsu, jei bijau gresiančio ginčo ir man daromo spaudimo? Jei konfliktai ir beviltiškumas baigia suėsti nervus ir atima gyvenimo džiaugsmą? Kaip aš galiu dar ir gyvenimo šviesa būti? Aš negaliu būti jokia šviesa. Aš net ir nenoriu būti šviesa!“

Tai yra prieštaravimas, į kurį būtinai reikia atsižvelgti. Nes mes tikrai negalime visada būti šviesa. Mes nešiojamės savyje ir tamsą. Mes nešiojamės savo klausimus, savo nesėkmes ir žlugimą, baimę, ramybės neduodančius, neapdorotus ir nepagražintus jausmus, niūrias mintis.

Tokiais momentais Jėzaus Kalno pamokslas skamba kaip pamaldūs plepalai ir atrodo kaip nuo gyvenimo nutolęs pasaulėvaizdis. Turėdami prieš akis tik savo mažą asmeninį pasaulėlį ir įsistebeiliję tik į savo trumputį gyvenimo kelią, surasime daugybę priežasčių atmesti šiuos Jėzaus žodžius apie šviesą kaip mums negaliojančius ir nepriimtinus.

Kad ir kas būtum, žmogau, jei tu rimtai žiūri į Jėzaus skelbiamą naujieną savo gyvenime, – tu negali neveikti, likti neveiklus.

Ir vis dėlto šis paraginimas yra pritaikytas ir mums. Kiekvienai ir kiekvienam iš mūsų. „Tu esi toji šviesa, kurios dabar pasauliui kaip tik labai reikia. Neslėpk jos. Nesislėpk. Nei už netikro kuklumo, nei už perdėto savęs vertinimo.“

Tu esi šviesa, kurios pasauliui dabar reikia. Ypač tada, kai Tavo aplinkoje yra tamsu, niūru, nematyti jokios vilties ar prasmės. Tu esi toji šviesa, kurios dabar reikia pasauliui, tai galioja ir tavo šeimos, namų pasauliui, kai esi su savo seserimis bei broliais, tėvais, močiutėmis ir seneliais bei kitais giminėmis, ir tuomet, kai esi su draugais ir draugėmis. Kad ir kaip žiūrėtum –  ar išoriškai, ar iš vidaus, – Tu esi toji šviesa, kurios dabar reikia Tavo pasauliui. Nesislėpk!

Galų gale širdies šviesos ir negalima nuslopinti ir užgniaužti, daugių daugiausia ją galima paslėpti.

Kad ir kas būtum, žmogau, jei tu rimtai žiūri į Jėzaus skelbiamą naujieną savo gyvenime, – tu negali neveikti, likti neveiklus. Kartais šis veikimas panašus į druskos, kartais – į šviesos. Druskos, kuri nors ir degina, bet iš tikrųjų teikia skonį ir gydo. Šviesos, kuri jau iš tolo šviečia, o ypač tamsoje.

Iš knygos Jonathan Düring OSB. Ihr seid das Salz, nicht die Suppe

vertė Lolita Panzer