Vytautas Landsbergis. Moldovos iššūkis
Kai 1989 m. Maskvoje dirbo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisija, pašaukta įvertinti SSRS-Vokietijos 1939 m. sutartis, komisijos sudėty buvo ir Moldavijos SSR atstovų. Suprantama, jie palaikė pagrindinę baltijietišką slaptųjų sandėrių pasmerkimo kryptį; bet padriki mėginimai įterpti į dokumento turinį greta Baltijos šalių dar ir Besarabiją arba Moldovą buvo neryžtingi ir liko už teksto ribų. Moldavams ir tada, ir vėliau kenkė vidinis suskilimas: ar jie yra prieš Besarabijos atplėšimą nuo Rumunijos, todėl siektų prisijungti atgal, ar už laisvą, nepriklausomą Moldovos Respubliką.
Tie susipriešinimai nebaigti ligi šiol, bet galų gale po ilgamečio Komunistų partijos dominavimo Moldovos valdžioje pastarieji parlamento rinkimai suteikė progą centro dešiniosioms jėgoms: keturių partijų koalicija sudarė nežymią daugumą, ir kompartija liko opozicijoje.
Moldova, sudraskyta į gabalus ir skurdžiausia Europos valstybė, dabar tartum atgavusi dvasią, nedelsė deklaruoti savo tikro siekio. Naujoji valdančioji koalicija tiesiai šviesiai pasivadino „Aljansu už europinę integraciją“. Ji pajėgė išsirinkti Parlamento pirmininką, suformuoti Vyriausybę ir pradėti reformas, nepaisydama komunistų boikoto. Šis tęsiasi jau 17 savaičių, todėl parlamentas negali išrinkti šalies prezidento (nepakanka paprastos daugumos) ir, paaiškėjus tokiam „nesugebėjimui“, turi būti paleistas. Tačiau jo pirmininkas Mihajus Ghimpu, pagal Konstituciją einąs prezidento pareigas, parodė tvirtą ranką, pasiūlė referendumą Konstitucijos pataisai (parlamentas pritarė ir paskelbė) ir pareiškė tik po jo paleisiąs parlamentą, kad nauji rinkimai sutaptų su tiesioginiais prezidento rinkimais.
Taip ateina lemtingoji Moldovos valanda: ar ji pasirinks Europos kelią, ar liks Rusijos satelite su vis dar okupuota ir taikdarių „atskirta“ Uždniestrės teritorija.
Prisimenantys neseną Lietuvos istoriją matys daug panašumų. 20(!) metų vėluodamasi Moldova keičiasi ir nori pati lemti savo likimą. Jai sutrukdyti gali nebent nauji skaldymai (pavyzdžiui, koalicijos už Europą ardymas), komunistų grįžimas per rinkimus arba kraštutinė Rusijos priemonė – karas. Linkėdami draugiškai ir artimo likimo tautai sėkmės ir taikos, prisiminkime čia kai kuriuos įvykius prieš 20 metų ir... prieš keletą dienų.
1990 m. gegužės 31 dieną Moldavijos SSR parlamentas balsavo už rezoliuciją, pripažįstančią atkurtą nepriklausomą Lietuvą, jos parlamentą ir Vyriausybę, o sykiu smerkdamas Kremliaus valdžios įvestą Lietuvos blokadą.
1990 m. birželio 10 d. Kišiniove buvo paskelbtas ir Lietuvos atsakymas – V. Landsbergio laiškas Moldovos AT pirmininkui M. Snegurui:
Mes džiugiai ir dėkingai sutikome naujienas apie Moldovos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą pripažinti Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Parlamentą ir Vyriausybę bei pasmerkti Lietuvos blokadą.
Procesai Moldovoje ir Lietuvoje yra negrįžtami kaip dalis visos Rytų Europos demokratizacijos.
Mes tikimės, kad netolimoje ateityje mūsų valstybės bendradarbiaus kaip partneriai ir nepriklausomi, lygūs Europos Bendrijos nariai.
O dar po dviejų dienų M. Sneguras Maskvoje, Federacijos tarybos posėdyje pas M. Gorbačiovą, drąsiai parėmė V. Landsbergio pareikštą protestą būtent dėl blokados. Šiandien tai būtų atsakymas visiems siūlantiems sėdėti krūmuose ir „neerzinti meškos“.
Vis dėlto aplinkybės anai šaliai klostėsi nesėkmingai, ir pacituotasis Lietuvos linkėjimas vėluoja 20 metų; betgi dabar jis darosi aktualus.
Moldovos parlamento pirmininkas – laikinasis Prezidentas, šiemet Kovo 11-ąją dalyvavęs mūsų iškilmėse Vilniuje, birželio antroje pusėje išleido politiškai itin svarbų dekretą. Rusijos kariuomenė turinti išeiti iš Moldovos teritorijos „be sąlygų, skubiai ir skaidriai“. (Prisiminkim, koks svarbus mums buvo 1992 m. Helsinkio viršūnių konferencijos priimtas baigiamasis dokumentas su nuostata, kad svetima kariuomenė iš Baltijos valstybių turi išeiti „nedelsiamai, tvarkingai ir visiškai“). Tuo pačiu dekretu prezidentas M. Ghimpu paskelbė birželio 28-ąją Sovietų okupacijos minėjimo diena, kai kasmet bus dedamos gėlės ant sovietų represijų aukų kapų, valstybės įstaigose laikomasi minutės tylos, o mokyklose – „atminties valanda“. Senamiesty, Nacionalinės Asamblėjos aikštėje, bus pastatytas paminklas aukoms pagerbti. Birželio 28 d. parlamente turėjo būti skaitomas ir oficialus komisijos pranešimas apie totalitarinio komunistų režimo Moldovoje įvertinimą (koalicijai nesutariant atidėta iki liepos 2-osios). Sklinda kai kam baugios kalbos apie komunistinių simbolių ir pačios partijos uždraudimą. Rusijos valdžia ir valdiška spauda prapliupo pykčiu ir plūdimais, grasymais bei reikalavimais atšaukti šventvagišką dekretą (M. Ghimpu atsisakė). Užuot minėjus okupaciją, siūloma kalbėti apie „bendrą istoriją“, nekenkti savo šalies interesams, pasirinkti pragmatišką mąstymą. Komunistai šaukia apie „ekstremizmą“, eisią ginti demokratijos. Kaip viskas pažįstama!
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ačiū prof. V. Landsbergiui už padėties nušvietimą. Gaila, kad tokiu būdu tenka padėti mūsų valstybinei "žinia"sklaidai, kuriai apžvelgiant savaitės įvykius svarbu pranešti, kaip kažkas dvigalvį baravyką rado...
Taigi, nereikia kurstyti neapykantos, jei argumentų neturite:st.algis 2010-07-05 12:41 Senovinis tos kažkada mums giminingos šalies vardas Dakija arba Trakija. Jų ir herbas buvo tas pats - raitelis (su ietim). Bijau, kad nei Grybauskaitė, nei Komorovskis Moldavų neparems. O turėtų skalsu 2010-07-05 17:38 Komunistų juodi darbai nesiliauja. Ačiū pirmajam Nepriklausomos Lietuvos Prezidentui - Vytautui Landsbergiui,- kad neleidžia ramiai miegoti apsisvaiginus "nusipelniusių" buvusių ir esamų komunistinių veikėjų melu. just'as 2010-07-05 21:27 Proseniui asmeniškas klausimėlis: ar mokėtumėte išpirsčioti SSSR himną? Kad išbliauti mokate, nekelia abejonių.
na ir sukilo brudas po vieno iš pagr. šulų mirties, isterikuoja, nes nebeturi tokio užnugario... tai vis iš baimės. net gaila vargšų. O Landsbergio bijo po šiai dienai , įmanytų gyvą suėstų, tai rodo suaktyvėję kremliukų komentarai
Kiek Lietuvoje yra sovietizmo apraiškų ir KGB metodų veiklos - visa tai ne kur kitur, o šito ožio partijoje. 1993 m. atsiradę miškiniai po Brazausko išrinkimo, geležinkelio į Kaliningradą sprogdinimai, Abromavičiaus žūtis, ažiotažas iš devinto aukšto iškritusį mižnių padaryti tautos didvyriu, petrusevičiaus išteisinimas, kedofilų užveisimas, dabar vėl žmonių piktinimas dėl prezidento laidotuvių...
ponams 21:00 ir 21:27. Ir man ”nekelia abejonių“, kad tamstoms rūpi profesoriaus munduras, o ne jo padaryta žala Lkietuvai per Kedžių-Venckų gaują. Grąžinu tamstų žodžius: Fui, šlykštynė; ar mokėtumėte išpirsčioti SSSR himną?
Proseniui asmeniškas klausimėlis: ar mokėtumėte išpirsčioti SSSR himną? Kad išbliauti mokate, nekelia abejonių.
Moldavai padarė kritinę klaidą 1991 metais. Jiems reikėjo spjauti į tą rusais kolonizuotą padniestrės ruožą ir likusiai daliai prisungti prie Rumunijos, nuo kurios buvo atplėšta. Dabar jau būtų ES narė.
























Paramos išraiška būna politinė/moralinė arba materialinė/edukacinė (kompiuteriais, šaldytuvais, knygomis, eurointegracinės/reformų patirties perdavimas...). Tai ir yra atliekama tam tikrų valstybių geostrateginių interesų zonose. Mūsų pragmatiškai draugiškas dėmesys prasideda Balarusijoje ir tęsiasi iki pat Moldovos. Kiek pajėgiama, tiek ir rodome dėmesį. Ar daug jo bus, ar mažai bet kuriuo atveju neturi jokios įtakos nei, šiuo atveju, Moldovos vystymosi raidai, nei Europos opinijai. Esame žaidimo dalis ir, kažkuria prasme, kažkiek išlaikome savo moralinį veidą (profesorius neleidžia užsnūsti...) prieš "atsiplėšimo" nuo Rusijos įtakos siekiančių proeuropietiškų politinių jėgų akyse. Mūsų pastangų rezultatas bus toks, koks yra Gruzijoje (dainos, šokiai, parodėlės ir tuo viskas baigiasi). Į Armėniją net nelendame (gana tvirtai prorusiškai orientuotos politinės partijos). Iš viso šio rašymo noriu pasakyti tik vieną: kol pačios visuomenės (Moldovos, Gruzijos, Ukrainos...) nepajaus gyvybiško poreikio savo valstybes matyti bendrame ES "katile" ar bent šalia būti ir, kol pati ES kaip vientisas "kūnas" nebus suinteresuotas tempti šį regioną į save, tol situacija nesikeis. Be to dar yra ypatingai svarbus Rusijos faktorius, kuri ekonomiškai gana tvirtai laiko šias šalis savo įtakoje (gruzinai dūsta negaudami Rusijos rinkos - "Boržomis" ilgai neištemps...).