Vytautas Landsbergis. Moldovos iššūkis
Kai 1989 m. Maskvoje dirbo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisija, pašaukta įvertinti SSRS-Vokietijos 1939 m. sutartis, komisijos sudėty buvo ir Moldavijos SSR atstovų. Suprantama, jie palaikė pagrindinę baltijietišką slaptųjų sandėrių pasmerkimo kryptį; bet padriki mėginimai įterpti į dokumento turinį greta Baltijos šalių dar ir Besarabiją arba Moldovą buvo neryžtingi ir liko už teksto ribų. Moldavams ir tada, ir vėliau kenkė vidinis suskilimas: ar jie yra prieš Besarabijos atplėšimą nuo Rumunijos, todėl siektų prisijungti atgal, ar už laisvą, nepriklausomą Moldovos Respubliką.
Tie susipriešinimai nebaigti ligi šiol, bet galų gale po ilgamečio Komunistų partijos dominavimo Moldovos valdžioje pastarieji parlamento rinkimai suteikė progą centro dešiniosioms jėgoms: keturių partijų koalicija sudarė nežymią daugumą, ir kompartija liko opozicijoje.
Moldova, sudraskyta į gabalus ir skurdžiausia Europos valstybė, dabar tartum atgavusi dvasią, nedelsė deklaruoti savo tikro siekio. Naujoji valdančioji koalicija tiesiai šviesiai pasivadino „Aljansu už europinę integraciją“. Ji pajėgė išsirinkti Parlamento pirmininką, suformuoti Vyriausybę ir pradėti reformas, nepaisydama komunistų boikoto. Šis tęsiasi jau 17 savaičių, todėl parlamentas negali išrinkti šalies prezidento (nepakanka paprastos daugumos) ir, paaiškėjus tokiam „nesugebėjimui“, turi būti paleistas. Tačiau jo pirmininkas Mihajus Ghimpu, pagal Konstituciją einąs prezidento pareigas, parodė tvirtą ranką, pasiūlė referendumą Konstitucijos pataisai (parlamentas pritarė ir paskelbė) ir pareiškė tik po jo paleisiąs parlamentą, kad nauji rinkimai sutaptų su tiesioginiais prezidento rinkimais.
Taip ateina lemtingoji Moldovos valanda: ar ji pasirinks Europos kelią, ar liks Rusijos satelite su vis dar okupuota ir taikdarių „atskirta“ Uždniestrės teritorija.
Prisimenantys neseną Lietuvos istoriją matys daug panašumų. 20(!) metų vėluodamasi Moldova keičiasi ir nori pati lemti savo likimą. Jai sutrukdyti gali nebent nauji skaldymai (pavyzdžiui, koalicijos už Europą ardymas), komunistų grįžimas per rinkimus arba kraštutinė Rusijos priemonė – karas. Linkėdami draugiškai ir artimo likimo tautai sėkmės ir taikos, prisiminkime čia kai kuriuos įvykius prieš 20 metų ir... prieš keletą dienų.
1990 m. gegužės 31 dieną Moldavijos SSR parlamentas balsavo už rezoliuciją, pripažįstančią atkurtą nepriklausomą Lietuvą, jos parlamentą ir Vyriausybę, o sykiu smerkdamas Kremliaus valdžios įvestą Lietuvos blokadą.
1990 m. birželio 10 d. Kišiniove buvo paskelbtas ir Lietuvos atsakymas – V. Landsbergio laiškas Moldovos AT pirmininkui M. Snegurui:
Mes džiugiai ir dėkingai sutikome naujienas apie Moldovos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą pripažinti Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Parlamentą ir Vyriausybę bei pasmerkti Lietuvos blokadą.
Procesai Moldovoje ir Lietuvoje yra negrįžtami kaip dalis visos Rytų Europos demokratizacijos.
Mes tikimės, kad netolimoje ateityje mūsų valstybės bendradarbiaus kaip partneriai ir nepriklausomi, lygūs Europos Bendrijos nariai.
O dar po dviejų dienų M. Sneguras Maskvoje, Federacijos tarybos posėdyje pas M. Gorbačiovą, drąsiai parėmė V. Landsbergio pareikštą protestą būtent dėl blokados. Šiandien tai būtų atsakymas visiems siūlantiems sėdėti krūmuose ir „neerzinti meškos“.
Vis dėlto aplinkybės anai šaliai klostėsi nesėkmingai, ir pacituotasis Lietuvos linkėjimas vėluoja 20 metų; betgi dabar jis darosi aktualus.
Moldovos parlamento pirmininkas – laikinasis Prezidentas, šiemet Kovo 11-ąją dalyvavęs mūsų iškilmėse Vilniuje, birželio antroje pusėje išleido politiškai itin svarbų dekretą. Rusijos kariuomenė turinti išeiti iš Moldovos teritorijos „be sąlygų, skubiai ir skaidriai“. (Prisiminkim, koks svarbus mums buvo 1992 m. Helsinkio viršūnių konferencijos priimtas baigiamasis dokumentas su nuostata, kad svetima kariuomenė iš Baltijos valstybių turi išeiti „nedelsiamai, tvarkingai ir visiškai“). Tuo pačiu dekretu prezidentas M. Ghimpu paskelbė birželio 28-ąją Sovietų okupacijos minėjimo diena, kai kasmet bus dedamos gėlės ant sovietų represijų aukų kapų, valstybės įstaigose laikomasi minutės tylos, o mokyklose – „atminties valanda“. Senamiesty, Nacionalinės Asamblėjos aikštėje, bus pastatytas paminklas aukoms pagerbti. Birželio 28 d. parlamente turėjo būti skaitomas ir oficialus komisijos pranešimas apie totalitarinio komunistų režimo Moldovoje įvertinimą (koalicijai nesutariant atidėta iki liepos 2-osios). Sklinda kai kam baugios kalbos apie komunistinių simbolių ir pačios partijos uždraudimą. Rusijos valdžia ir valdiška spauda prapliupo pykčiu ir plūdimais, grasymais bei reikalavimais atšaukti šventvagišką dekretą (M. Ghimpu atsisakė). Užuot minėjus okupaciją, siūloma kalbėti apie „bendrą istoriją“, nekenkti savo šalies interesams, pasirinkti pragmatišką mąstymą. Komunistai šaukia apie „ekstremizmą“, eisią ginti demokratijos. Kaip viskas pažįstama!
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Lietuvos ir Lenkijos prezidentai parems, tik šitas snukis pasitikėjimo nekelia, o ką pro nosį šneka - devalvuoja
Moldovą Lietuva rėmė ir rems pagal SAVO IŠGALES ir SUPRATIMĄ. O Moldova ir Rusija įvykius vertins pagal SAVO IŠGALES ir SUVOKIMĄ. Viskam ateina SAVAS laikas. Brandos ir subrendimo APSISPRĘSTI laikas. Kas skubina nepilnamečius išsiragauti iki subrendimo ŠEIMAI ir nepeikia nepilnamečių gimdomų vaikelių, dažnai dėl to silpnų, paliegusių ar nepataisomų invalidų, tie NUSIKALSTA Gamtos, Sveikatos ir Tautos Įstatymui. _¶_Pagal europarlamentaro nekuklų pasisakymą galima pamanyti, jog duok Lietuvai Visagalio valią, ir Moldova per savaitę ar mėnesį įveiks tai, kas jai trukdo pastaruosius 20 metų! Pasakiau „nekuklų“, nes aptikau sakinį „...drąsiai parėmė V.Landsbergio pareikštą protestą būtent dėl blokados“. Nekuklų, nes 1990 m. birželio 10 d. Kišiniove paskelbtas Lietuvos atsakymas-laiškas tebuvo V.Landsbergio kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko tik pasirašytas, o šios Tarybos sukurtas ir patvirtintas. _¶_Moldova nuo Lietuvos toli. Moldova neturi net tiesioginio priėjimo prie Juodosios jūros, kurioje, pasak istorikų, mūsų Algirdas 1363 metais girdė savo kariaunos žirgus... Moldova nuo mūsų toli. Arti prie mūsų Lietuva. Su savo Sunkmečiu. Su savo vargais. Su besiriejančiomis 50-čia partijėlių, kurių kiekviena, pasak velionio prezidento Algirdo, patekusi į valdžios sudėtį prie „lovio“, savanaudiškai „plėšdavo mėsos gabalą“... Lietuva kenčia nuo paliktų laisvėje gaujų, kad ir prižiūrimų, bet ne už grotų... Lietuva kenčia nuo Kedžių-Venckų gaujos, kuri tebelaiko atskirtą nuo apšmeižtos Motinos mažąją Lietuvos pilietę ir ruošia ją tolesniam nusikaltimui prieš savo Tėvynę („liudyti“ apie nesamus išgalvotus „pedofilus“!) ir liudyti prieš savo Motiną (gauja jau įpratino mažylę sakyti „nenoriu pas mamą“!)... Lietuva kenčia nuo valdančios konservatorių partijos politikų, kurie rėmė ir vis dar neatsiribojo nuo šios gaujos piktų sumanymų — apie tai pranešė žiniasklaida ir doras, taip pat šios gaujos apšmeižtas Seimo narys Stasys Šedbaras... Kenčia ir šios partijos garbės pirmininkas velionio prezidento Algirdo bendraamžis europarlamentaras V.Landsbergis. Nes Kedžių-Venckų gauja garbaus amžiaus muzikos profesorių apgavo. Nes apgautas ir užimtas 77-metis muzikas ir politikas kišosi į bylos tyrimą ir trukdė Teisėsaugai tirti, ragindamas prokurorus įsitikinti, ar nušautas teisėjas Jonas F. lankėsi „pedofilijos rojuje — Tailande“. Mat, profesorių apgavo kažkas iš jo partijos bičiulių, klaidingai įtikinusių profesorių, jog į Tailandą vyksta vien ...pedofilai! Tačiau kai paaiškėjo, kad 2006 metais Tailande lankėsi ir prezidentas Valdas Adamkus, o visai neseniai — ir Seimo narys Linas Karalius, profesorius suprato apgaulę ir į bylos baigtį nebesikiša. Gal todėl bylos tyrimas įstrigo? Gal todėl niekas profesoriui nepraneša apie gaujos „globojamos“ mažosios Lietuvos pilietės ir jos Motinos kančių aimanas ir ašaras?.. Gal todėl muzikos profesoriui labiau rūpi ne Lietuvos vidaus gyvenimas, o padėtis Moldovoje? __Prosenis^Antānas
Visų bylų tikrąją prasmę žino tik ,,prosenis Antanas". Būtų gerai įvesti teisinę normą, kad prieš rašydami į spaudą, autoriai gautų prosenio patvirtinimą.
Komunistų juodi darbai nesiliauja.
Ačiū pirmajam Nepriklausomos Lietuvos Prezidentui - Vytautui Landsbergiui,- kad neleidžia ramiai miegoti apsisvaiginus "nusipelniusių" buvusių ir esamų komunistinių veikėjų melu.
Tamstai (st.algis 2010-07-05 16:31) dėkoju už pritarimą. Maloniau, kai prieštarauja... kai padeda suvoki, kur suklydai ar paslydai...
Nuomonei > skalsu 2010-07-05 17:38 : Miela, kad pirmu sakiniu papildėte pasisakymą (16:23), nes ir V.Landsbergis buvo komunistu. Būtent ši aplinkybė leido pasiekti muzikos profesoriaus aukštumas ir aplankyti užsienyje gyvenantį Tėvą; galimai ši aplinkybė padėjo ir Tėvui Žemkalniui sugrįžti į Tėvynę ir iki mirties darbuotis jos labui.
Proseni, tamsta esi išprotėjęs, nes gyveni savo fantazijų pasaulyje.
Vytautas LANDSBERGIS NIEKADA NEBUVO KOMUNISTAS. Jis tai prakeiktai partijai niekada nepriklausė.
Akivaizdu, kad nepažįsti jo ir nežinai, koks tai yra talentingas žmogus. Tai vienas didžiausių Lietuvos muzikologijos šviesulių.
Ką jau kalbėt apie kitas sritis.
Nuomonei > skalsu 2010-07-05 18:04. Kuo Tamsta remiatės: gyvais liudininkais ar ”kontoriniu trintuku“ (pagal profesorių), iš Wikipedijos ištrynusiu profesoriaus 16-ka biografijos metų (1953-1968), kai jam buvo nuo 21 iki 37 metai? Tamsta gal neįskaitote ir buvimo komjaunime? _¶_Sutinku, laikinas ir galimai priverstinis PRISITAIKYMAS sovietmečiu V.Landsbergiui nepakenkė, gal net padėjo pasiekti „muzikologijos šviesulius“, taip pat padėjo bręsti, subręsti ir apsispręsti Sąjūdžio laikais. _¶_Nuomonėje (2010-07-05 16:23) minėjau visai ką kita — užimto profesoriaus atotrūkį nuo mūsų kasdienybės, klaidingai vertinant (ar ne pagal paskirtį panaudojant!) Kedžių-Venckų nusikaltimus.
Proseniui
Fui, šlykštynė. Čia apie tamstos teiginius. Jie absurdiški.
Man nereikia Vikipedijų, kad apie Landsbergį žinočiau. Tam yra gyvi žmonės. Ir nemelagingos enciklopedijos. Landsbergis pianisto diplomą gavo tik 1955 metais ir buvo paskirtas dirbti mokytojų į Čiurlionio mokyklą, jei tokią žinote, po keleto metų dar ėmė dirbti koncertmeisteriu ir konservatorijoje. Tuo metu tyrinėjo Čiurlionio - ne kokio sovietų padlaižio - kūrybą, pasirodė jo knygelės 1965, 1971, 1973, 1976 metais. Savo darbais, dar būdamas pianistas, įsirašė į muzikologiją nepaisant visokių komunistų raukymųsi. Berods 1969 mokslų kandidato disertaciją apsigynė. Į jo paskaitas, kai jau jas skaitė konservatorijoje, prašėsi studentai, kuriems visai nepriklausė jo kursą klausyti. Nes tai buvo gyva ir tikra, kontrastas tuštiems karjeristų paistalams apie Lietuvos muzikos istoriją. Ir aš lygiai taip ėjau į jo paskaitas! Žinau, kas tuo metu toje muzikos įstaigoje dėjosi.
Taigi proseni nešmeižk, nes prieš Dievą turėsi atsakyti.
O jei į Jį netiki, lauk iš čia. Paskutinę savaitę užplūdo bernardinus bedieviai, turbūt gerai sovietmečiu gyvenę, ir dergia čia viską.
Senovinis tos kažkada mums giminingos šalies vardas Dakija arba Trakija. Jų ir herbas buvo tas pats - raitelis (su ietim). Bijau, kad nei Grybauskaitė, nei Komorovskis Moldavų neparems. O turėtų.