Kai 1989 m. Maskvoje dirbo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisija, pašaukta įvertinti SSRS-Vokietijos 1939 m. sutartis, komisijos sudėty buvo ir Moldavijos SSR atstovų. Suprantama, jie palaikė pagrindinę baltijietišką slaptųjų sandėrių pasmerkimo kryptį; bet padriki mėginimai įterpti į dokumento turinį greta Baltijos šalių dar ir Besarabiją arba Moldovą buvo neryžtingi ir liko už teksto ribų. Moldavams ir tada, ir vėliau kenkė vidinis suskilimas: ar jie yra prieš Besarabijos atplėšimą nuo Rumunijos, todėl siektų prisijungti atgal, ar už laisvą, nepriklausomą Moldovos Respubliką.

Tie susipriešinimai nebaigti ligi šiol, bet galų gale po ilgamečio Komunistų partijos dominavimo Moldovos valdžioje pastarieji parlamento rinkimai suteikė progą centro dešiniosioms jėgoms: keturių partijų koalicija sudarė nežymią daugumą, ir kompartija liko opozicijoje.

Moldova, sudraskyta į gabalus ir skurdžiausia Europos valstybė, dabar tartum atgavusi dvasią, nedelsė deklaruoti savo tikro siekio. Naujoji valdančioji koalicija tiesiai šviesiai pasivadino „Aljansu už europinę integraciją“. Ji pajėgė išsirinkti Parlamento pirmininką, suformuoti Vyriausybę ir pradėti reformas, nepaisydama komunistų boikoto. Šis tęsiasi jau 17 savaičių, todėl parlamentas negali išrinkti šalies prezidento (nepakanka paprastos daugumos) ir, paaiškėjus tokiam „nesugebėjimui“, turi būti paleistas. Tačiau jo pirmininkas Mihajus Ghimpu, pagal Konstituciją einąs prezidento pareigas, parodė tvirtą ranką, pasiūlė referendumą Konstitucijos pataisai (parlamentas pritarė ir paskelbė) ir pareiškė tik po jo paleisiąs parlamentą, kad nauji rinkimai sutaptų su tiesioginiais prezidento rinkimais.

Taip ateina lemtingoji Moldovos valanda: ar ji pasirinks Europos kelią, ar liks Rusijos satelite su vis dar okupuota ir taikdarių „atskirta“ Uždniestrės teritorija.

Prisimenantys neseną Lietuvos istoriją matys daug panašumų. 20(!) metų vėluodamasi Moldova keičiasi ir nori pati lemti savo likimą. Jai sutrukdyti gali nebent nauji skaldymai (pavyzdžiui, koalicijos už Europą ardymas), komunistų grįžimas per rinkimus arba kraštutinė Rusijos priemonė – karas. Linkėdami draugiškai ir artimo likimo tautai sėkmės ir taikos, prisiminkime čia kai kuriuos įvykius prieš 20 metų ir... prieš keletą dienų.

1990 m. gegužės 31 dieną Moldavijos SSR parlamentas balsavo už rezoliuciją, pripažįstančią atkurtą nepriklausomą Lietuvą, jos parlamentą ir Vyriausybę, o sykiu smerkdamas Kremliaus valdžios įvestą Lietuvos blokadą.

1990 m. birželio 10 d. Kišiniove buvo paskelbtas ir Lietuvos atsakymas – V. Landsbergio laiškas Moldovos AT pirmininkui M. Snegurui:

 Mes džiugiai ir dėkingai sutikome naujienas apie Moldovos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą pripažinti Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Parlamentą ir Vyriausybę bei pasmerkti Lietuvos blokadą.

Procesai Moldovoje ir Lietuvoje yra negrįžtami kaip dalis visos Rytų Europos demokratizacijos.

Mes tikimės, kad netolimoje ateityje mūsų valstybės bendradarbiaus kaip partneriai ir nepriklausomi, lygūs Europos Bendrijos nariai.

O dar po dviejų dienų M. Sneguras Maskvoje, Federacijos tarybos posėdyje pas M. Gorbačiovą, drąsiai parėmė V. Landsbergio pareikštą protestą būtent dėl blokados. Šiandien tai būtų atsakymas visiems siūlantiems sėdėti krūmuose ir „neerzinti meškos“.

Vis dėlto aplinkybės anai šaliai klostėsi nesėkmingai, ir pacituotasis Lietuvos linkėjimas vėluoja 20 metų; betgi dabar jis darosi aktualus.

Moldovos parlamento pirmininkas – laikinasis Prezidentas, šiemet Kovo 11-ąją dalyvavęs mūsų iškilmėse Vilniuje, birželio antroje pusėje išleido politiškai itin svarbų dekretą. Rusijos kariuomenė turinti išeiti iš Moldovos teritorijos „be sąlygų, skubiai ir skaidriai“. (Prisiminkim, koks svarbus mums buvo 1992 m. Helsinkio viršūnių konferencijos priimtas baigiamasis dokumentas su nuostata, kad svetima kariuomenė iš Baltijos valstybių turi išeiti „nedelsiamai, tvarkingai ir visiškai“). Tuo pačiu dekretu prezidentas M. Ghimpu paskelbė birželio 28-ąją Sovietų okupacijos minėjimo diena, kai kasmet bus dedamos gėlės ant sovietų represijų aukų kapų, valstybės įstaigose laikomasi minutės tylos, o mokyklose – „atminties valanda“. Senamiesty, Nacionalinės Asamblėjos aikštėje, bus pastatytas paminklas aukoms pagerbti. Birželio 28 d. parlamente turėjo būti skaitomas ir oficialus komisijos pranešimas apie totalitarinio komunistų režimo Moldovoje įvertinimą (koalicijai nesutariant atidėta iki liepos 2-osios). Sklinda kai kam baugios kalbos apie komunistinių simbolių ir pačios partijos uždraudimą. Rusijos valdžia ir valdiška spauda prapliupo pykčiu ir plūdimais, grasymais bei reikalavimais atšaukti šventvagišką dekretą (M. Ghimpu atsisakė). Užuot minėjus okupaciją, siūloma kalbėti apie „bendrą istoriją“, nekenkti savo šalies interesams, pasirinkti pragmatišką mąstymą. Komunistai šaukia apie „ekstremizmą“, eisią ginti demokratijos. Kaip viskas pažįstama!