Tęsiamas mėgėjiškas Pasaulio futbolo čempionato aptarimas. 

Aštuntfinaliai

Urugvajus – Pietų Korėja, 2:1

Abu urugvajiečių įvarčiai – iš niekur. Pirmasis – korėjiečių vartininko dovana. Antrasis – „robeniškas“ stebuklas plynoje vietoje. Pelnytai. Nors iš korėjiečių tikėjausi daugiau.

Plotu ir gyventojais (3,5 mln.) nedidukas Urugvajus yra milžinas, turintis didingą futbolo praeitį (istoriją), garsesnes startinės sudėties pavardes. Ir vis dėlto – man ši komanda – ekipa be savybių. Tyliai knisantys galbūt gilią šaknį.

Korėjiečiai (50 mln. gyventojų) pagal tradicijas – paaugliai (futbolo vystymo aspektu, sparčiai tįstantys paaugliai, beveik akcelerantai), vieną koją įkėlę į elitą. Kada įsitvirtins – tik laiko klausimas.

JAV – Gana, 1:2

Kad „juodosios žvaigždės“ gali solidžiai sužaisti – nėra netikėta. Ir vis dėlto tas stabilumas, afrikiečiams anksčiau – lyg ir nebūdinga – ramybė, pasitikėjimas savimi – stebina.

JAV žaidėjų kovingumas šįkart neišgelbėjo. Jei jų strategas ir turėjo parengęs žaidimo planą, jis nepavyko. Amerikiečių vizijos kitame čempionate pakliūti į pusfinalį vos neišsipildė šiemet. Pritrūko sėkmės – duomenis ir Donovaną turi. Jei kada nors pradės daiktus vadinti savo vardais (sakyti ne „sokeris“, o „futbolas“), tada gal ir išeis pasiekti svajonę.

Vokietija – Anglija, 4:1

Nors anglai žaidė gerokai gražiau nei grupėje, jų fiasko nenustebino. Įsivėlė į greitą žaidimą su gerokai jaunesniais vokiečiais ir buvo prigauti. Smagu, kad vieni kitiems leido žaisti, o ne klampino.

Nieko keisto, kad teisėjas neįskaitė Lampardo įvarčio. Jei nors truputį suabejojama, ar kamuolys kirto liniją – per vieną ar dvi sekundes neįmanoma apsispręsti. O praėjus penkioms sekundėms ar daugiau – švilpti vėlu.

Pasaulyje daug neteisybės, o teisėjų klaidos yra žaidimo dalis. Nieko neįprasto – kur kas dažniau per teisėjų neapsižiūrėjimą būna neįskaitomi pelnyti įvarčiai, negu įskaitomi nepelnyti. Apsidraudžia, kad netyčia neįskaitytų to, ko nebuvo.

Gaila ne pervertintų anglų žvaigždžių, o jų sirgalių. Nors ir tarp tų yra visokių nesusipratėlių. Ypač juokingi tie, kurie žurnalistams skundžiasi, kad jų rinktinė privalo žaisti gerai, jau vien dėl to, jog jiems (sirgaliams) kelionė, viešbučiai, bilietai etc. atsiėjo itin brangiai. Tikri anglų jurgiai.

Argentina – Meksika, 3:1

Argentinos treneris Diego Maradona stebi "Jabulani" skrydį EPA nuotrauka

Vėl visi nepatenkinti teisėjais. Taip, neteisingas įvartis iš nuošalės, tačiau nugalėjo stipresni. Žinoma, buvo tikimybė, kad be to įvarčio viskas būtų buvę kitaip – gal ir pratęsimas, baudinių loterija. Gal gal.

Meksikos rinktinėje yra keletas itin perspektyvių jaunų žaidėjų: po dvidešimt vienus metus turi dos Santosas, Vela (ir dar keli baisiai perspektyvūs bendraamžiai), tačiau jų visų efektyvumas kur kas mažesnis nei vieno Vokietijos rinktinės dvidešimtmečio Ozilo.

Ar treneris kaltas, ar mentalitetas, ar atmosfera? Kas žino? Amžinai daug žadanti Meksika. Tas jų žadėjimas jau įgriso. Galėtų susiimti kada.

Olandija – Slovakija, 2:1

Ne kasdien taip būna, kad, pažiūrėjus pirmąjį kėlinį, antrojo žiūrėti eitum nenorom. Ypač kai žaidžia olandai. Kas čia kaltas dėl apatiškos pradžios (kurios nepagyvino nė įvartis) – per lengvas varžovas? Psichologinis spaudimas, kai neturi teisės pralaimėti?

Viena vertus – taupyti jėgas yra gyvybiškai svarbu, jei viliesi eiti toliau. O toliau – greičiausiai – brazilai. Kuo mažiau kalorijų išdeginsi šiandien, tuo daugiau gyvybės kojose liks ketvirtfinaliui. Ir masažuotojams mažiau darbo.

Kita vertus – ar nebus šaukštai po pietų organizuoti „aukštąjį pilotažą“ prieš brazilus? Įtariu, kad olandai tyčia nežaidžia per daug gražiai. Grožis gal ir išgelbės pasaulį, bet titulą iškovoti padeda retai.   

Regis, olandai, prisiminę, kad juos per televizorius stebi daug milijonų futbolo mėgėjų, antro kėlinio pradžioje pradėjo lakstyti, valdyti kamuolį kiek guviau. Sukurta pora progų, bet ir slovakai atkuto – 66-ąją minutę galėjo įmušti dukart. Ypač Vitekas.

Pastaba: jei prieš Robbeną mažiau nei trys gynėjai, jis į vartus nemuša. Varosi pasišokinėdamas lygiagrečiai baudos aikštelės linijos ir laukia, kol prie jo subėgs visi gynėjai. Tada spiria pro tą kojų mišką. Tikiuosi – bus ir taip toliau.

O slovakai šįkart, nors ir neiššoko aukščiau bambos, bet charakterį parodė. Kaip ir vaidybos sugebėjimų. Drįsčiau teigti, kad geltona kortelė turėjo būti parodyta slovakui. Ir jokio 11 metrų baudinio. 

Olandai buvo ramūs kaip...

Brazilija – Čilė, 3:0

Nors Pietų Amerikos atrankoje Čilė liko antra po brazilų, realiai čiliečiai nėra didžiausi konkurentai brazilams. Tą sakė statistika, tą įrodė žaidimas.

Silpnai atrodė čiliečiai, intrigos nesukūrė, nuvylė.

Baisu, ką gali brazilai. Įtariu, kad dar ne viską parodė.

Paragvajus – Japonija, 0:0 (5:3)

Dažniausiai sergu už gražų futbolą, bet kai nėra gražaus futbolo, tada tenka susigalvoti kitą aspektą.

Palaikiau japonus, nes antradieniais žaidžiu futbolą su žurnalistais, kurių kompanijoje yra toks labai įdomus ir stiprus žaidėjas Koičis. Jei ko nepainioju, jis kažkokioje Vilniaus gimnazijoje moko vaikus japonų kalbos. Rodos, moka lietuviškai, bet nesu su juo kalbėjęsis, tik stumdęsis dėl kamuolio daug kartų. Todėl ir sirgau už japonus. Gaila, pralaimėjo. Koičis tą antradienio vakarą į stadioną žaisti neatėjo. Nuoširdi užuojauta.

Ispanija – Portugalija, 1:0

Neabejojau, kad ispanai laimės. Abejojau, kad portugalai gali įmušti. Taip ir buvo. Nugalėjo stipresni.

Po rungtynių žurnalistai kėlė triukšmą, kad C. Ronaldo nusispjovė „į“ (tiksliau – prieš) kameras. Ir ką? Spjaudosi žaidėjai visas rungtynes. Tegu visus bara ir skundžia.

 

Ketvirtfinaliai

Olandija – Brazilija. Robbeno triukai su kamuoliu. EPA nuotrauka

Olandija – Brazilija, 2:1

Žvilgsnis į praeitį: gerai prisimenu šių komandų akistatą 1994-ųjų PČ vykusiame JAV. Tuomet irgi buvo ketvirtfinalis. Rezultatu 3:2 nugalėjo brazilai (kurie tada ir tapo čempionais). Tada labiau mėgau brazilus, nors tais metais nelabai buvo už ką mėgti – žaidė šiaip sau. Ne ką gražiau nei šiemet olandai.

Istorija moko – su grožiu čempionu tapti sunkiau. Kai olandai žaisdavo labai gražiai, dukart pralaimėjo finaluose (1974 ir 1978). Nemačiau, kaip atrodė tas „totalinis futbolas“, bet tiek to. Tarkim, tikiu.

Dabartinė olandų futbolininkų karta yra pirmoji, kurią mėgstu. Pavyzdžiui tada, 1994-aisiais, olandų negalėjau pakęsti dėl aibės kvailų vaikiškų (nes tada buvau vaikas) priežasčių. Pavyzdžiui, nepatiko broliai Debūrai (Frankas de Boeras ir Ronaldas de Boeras). Kodėl? Nes jie amžinai būdavo susiraukę. Atrodė tarsi viskuo aplink bjaurėtųsi.

Vėliau olandai nepatikdavo, nes viduje komandos būdavo susiskirstę į dvi stovyklas: vienoje – „visateisiai“ europeidai, kitoje – tamsiaodžiai, kilę iš užjūrių kolonijų. Kol jie rasiniu (ar kokiu ten) pagrindu riedavosi viduje, tol būdavo neįmanoma už tokius sirgti.

Nors olandų ekspertas Donskis yra daug kartų viešai liudijęs apie išskirtinį šios šalies futbolo sirgalių lipšnumą bei taikingumą, deja, futbolininkai šitų dorybių nebūdavo kupini. 

Pagaliau prieš keletą metų visos tos nesąmonės baigėsi. Olandų futbolininkai pradėjo žaisti. Gražiai ir darniai. Iki pat šio PČ pradžios (pasirengimą baigė pergale 6:1 prieš vengrus).

Tačiau ką mes matome – olandai sužaidė jau keturias rungtynes šiame PČ, o lauktų futbolo stebuklų – kaip nėra, taip nėra. Jų pergalės, švelniai tariant, išvargtos.

Štai ir penktosios atėjo. Prieš brazilus: iki tol kur kas įtikinamiau žaidusius, nei daugelis kitų pretendentų į trofėjų.

Pirmas kėlinys; brazilai kuria: Robinho porą įmuša, vieną teisėjai įskaito. Kaskart atakuoja brazilai, griauna olandus kur tik gali, visaip provokuoja. Olandams kamuolys veliasi tarp kojų, progos smūgiuoti švaistomos. Blogiausia, kad nematyti jokių prošvaisčių. Europiečiai atrodo ir lėtesni, ir sutrikę. Maža to – komentatorius pradeda pasakoti gandus apie naujausius vidinius olandų nesutarimus. Atseit van Persie (seniai pagarsėjęs ne šilkiniu charakteriu) draskė akis treneriui dėl Sneijderio. Ir t.t.

Buvau susitaikęs, kad artimiausiu reisu olandai skris namo. Bet tada prasidėjo antrasis kėlinys. Olandams vėl nesisekė žaidimas, bet jie kovojo kaip užspeisti žvėrys, bet – daugmaž – laikantis taisyklių. Tas pats Sneijderis pelnė du sau nebūdingus įvarčius. Po to jau brazilai nebeatlaikė. Teko išvyti Melo už šiurkštų nesportišką poelgį.      

Įtemptos atkaklios kautynės su futbolo elementais. Vietoje van Persio aikštėn išmestas Huntelaaras atrodė visiškai sutrikęs ir nesuvokiąs, kas čia vyksta: kojos nesilankstė, darė vaikiškas klaidas. Laimė, kad prie brazilų, o ne savo komandos vartų.

Džiaugiuosi, kad mano prognozės nuėjo šuniui ant uodegos. Vis dėlto nesutinku, kad tai sensacija.

Brazilų patarlė sako: „jūs mums įmušit tiek, kiek galėsit, mes jums įmušim tiek, kiek norėsim“. Iš to didelio noro – prisišnekėjo.

Pradedu įtarti, kad olandai sąmoningai nežaidžia gražiai.

Urugvajus – Gana, 1:1 (4:2)

Ganos rinktinės ištikimiausieji gerbėjai EPA nuotrauka

Jei tikrai bent smulkmenose (pavyzdžiui, mušant 11 metrų baudinį – nes profesionalui įmušti nuo tos atžymos juk yra juokų darbas, smulkmena) galėtų padėti visokios magijos ir senoviniai burtai, tai Ganos rinktinė tikrai turėjo keliauti į pusfinalį. Nes juk kiekviename juodojo žemyno kaimelyje visokių burtininkų ir raganių knibždėte knibžda. Ir buria jie ten nuolatos – reikia to ar nereikia. Bet nepadeda. Bent jau futbole.

Gaila Ganos „juodųjų žvaigždžių“ – žėrėjo tą vakarą visomis gražiausiomis Afrikos spalvomis. Stebino. Mano akimis žiūrint, vertesni jie buvo pergalės, bet išėjo taip, kad pusfinalyje lengviau būtų olandams. Atletiški, drausmingi ir apie nuovargį tik iš pasakų girdėję afrikiečiai – kur kas grėsmingesnis varžovas finišo tiesiojoje, nei nukraujavusi Urugvajaus rinktinė (kiek jų ten – bene trijų iš startinės sudėties nebus?)

Kas dėsis pusfinalyje, gal ir arkliui aišku, bet aš bijau prognozuoti.

Argentina – Vokietija, 0:4

Sakykit, kas čia netikėta? Ar kam staigmena, kad šita jauna visas iki tol rungtynes kaip pasiutusi laksčiusi vokiečių rinktinė gali įmušti 4 įvarčius?

Ar kam netikėta, kad savamokslis, diletantas apsišaukėlis „treneris“ Maradona nesugebės taktiškai paruošti komandos? Vos vos perėjus Pietų Amerikos atranką – nebuvo pasimokyta. Maradona, kaip treneris, nedaro namų darbų (turbūt mąstė, kad, jei turi geriausius pasaulio žaidėjus, neprapulsi). Neanalizuoja varžovų žaidimo. Nepažįsta varžovų žaidėjų. Geriausias to įrodymas – spaudos konferencija dieną prieš rungtynes. Iš vokiečių stovyklos buvo atsiųstas Mulleris, dvidešimtmetis saugas iš Miuncheno „Bayerno“. Atėjęs Maradona pasakė, kad jis vienoje patalpoje su tuo mažvaikiu nesėdės. Arba tegu jis išeina, arba aš. Mačiau tą bjaurią sceną per RTL. Organizatoriai paprašė vokiečio pasėdėti kitoje patalpoje, kol „tikroji žvaigždė“ atsakinėjo į klausimus.

Mulleris saldžiai „atkeršijo“ jau trečiąją rungtynių minutę įmušdamas įvartį į Argentinos vartus. Gražu ir logiška.

Kas dar? Gal kam keista, kad vėl neįmušė (ir gana blankiai sužaidė) geriausias pasaulio futbolininkas Messi? Man ne. Rungtynių išvakarėse pasirodė pranešimų, kad Messi persišaldė, ir jis buvo išprašytas iš treniruotės eiti namo gydytis. Ko iš jo norėti? Jis gi žmogus visų pirma, o tik po to – herojus.

Ispanija – Paragvajus, 1:0

Ispanija džiaugiasi ką tik įmuštu įvarčiu į Paragvajaus vartus EPA nuotrauka

Bijojau, kad šitą keistą futbolo atmainą kultivuojantys paragvajiečiai atsilaikys, o gal net laimės po baudinių loterijos. Nėra man ispanai jokie giminės (netgi smuko mano akyse keletas, pirmiausia – sugriuvėlis Torresas), bet kažkaip artimesnė komanda. O šitie lotynų amerikiečiai manęs savo žaidimu taip ir neprisijaukino. Per daug uždarai žaidė, kad juos pažinčiau. Ir pasaulio žiniasklaida apie juos nieko doro neparašė. Daugiausia tik tai, kad kažkokia Paragvajaus panelytė prisižadėjo viešai nusirengti, jei jos šalies rinktinė taps pasaulio čempionais. Ir ką – Maradona žadėjo dar daugiau – ne tik nusirengti, bet ir palakstyti po sostinės centrą Adomo kostiumu. Dėl tokios pergalės – ir tik tiek teprižadėjo? Nusirengti? Kam tai įdomu? Kas iš to? Keisti tie amerikų lotynai.   

Vis tik įvartis krito – triskart pabučiavęs virpstą. Tuo viskas tyliai ir baigėsi.

Kas keliaus į finalą? Ispanai ar vokiečiai?

Turėtų ispanai, bet galėtų vokiečiai.