Tarpusavyje Povilą Juodvalkį vadiname tiesiog „dideliu žmogumi“. Dvimetrinę jo figūrą su dar didesne filmavimo kamera vasarą galima pamatyti beveik visuose laisvės kovotojų, šaulių ar karių susirinkimuose, valstybinių švenčių minėjimuose. Į devintą dešimtį įžengęs vyras trykšta gera nuotaika, optimizmu ir noru visur dalyvauti. Nenuostabu, nes nuo pirmų pokalbio minučių jauti, kad Povilas yra daug patyręs ir vertinantis tikrus dalykus patriotas – žmogus, kuriam rūpi Valstybė. Kalbėjosi Valdas Kilpys.

Kiek vasarų jau grįžtate į Lietuvą?

Oi, oi, oi, jau daug. Kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, taip ir pradėjau atvažiuoti. Nepraleidau nė vienos vasaros. Po emigracijos pirmąsyk gimtinėn grįžau 1972–aisiais, kai Vašingtone dirbęs konsulas Juškys padėjo susitvarkyti dokumentus. Paskui kas dveji metai grįždavau aštuonierus metus. Vėliau gavau pranešimą, kad šešerius metus tėvynėje esu nepageidautinas. Niekas neaiškino, kuo prasikaltau, bet buvo nesmagu.

Jūs, Povilai, gimėte Lietuvoje?

Taip, gimiau Zarasų apskrityje, Degučių valsčiuje, Kalantiškių kaime. Baigęs pradinę mokyklą išvykau į Zarasus. 1944–aisiais dar būdamas gimnazistas išgirdau, kad gen. Povilas Plechavičius kviečia stoti į Vietinę rinktinę. Įstojau. Tada buvau dviešimties metų. Šauliu tapau baigęs mokykloje penkis skyrius, kai buvau šešiolikos metų. Tiksliau pasakius, buvau kandidatas, nes pusmetį galėjau nešioti tik kepurę, jokios uniformos apsivilkti neturėjau teisės. Mane rekomendavo Baigių pradinės mokyklos mokytojas Marcinkevičius, kuris vėliau sovietų buvo nukankintas.

Tokia buvo istorija. Tas mokytojas prie mokyklos laikė karvę. Toks vietinis komunistas labai pyko ant jo, kad jis toks gerbiamas, ir surengė lauko teismą. Tiesiai ant kelio Kaunas — Zarasai. Pastatė stalą, užtiesė raudoną paklodę ir nuteisė sušaudyti. Atvažiavo du rusų sunkvežimėliai, tai jis prašė, kad jie nušautų tą mokytoją. Tie nusispjovė, įsėdo į savo mašinas ir išvažiavo. Dabar akyse stovi to mokytojo vaizdas: galifė kelnės, be ilgų batų, nes atėmė tas komunistas, toks pavargęs. Nebežinau, kur jis prapuolė, tačiau norėjau jį rasti, paliudyti dėl to komunisto, bet jau, matyt, nėra gyvo. Labai geras žmogus buvo...

Kaip atsidūrėte Valstijose?

Marijampolėje tarnavau gen. P. Plechavičiaus kariuomenės batalione. Artėjant rusams daugelis buvo paleisti atostogų, dar kiti patys pabėgo, o aš buvau atsakingas už maistą, aprūpinimą, tai kur čia bėgsi. Kasryt į štabą turėjau pristatyti sąrašą, kiek bus valgančiųjų. Tą dieną budėjau praleidžiamame punkte. Suskambo telefonas ir kažkas pasakė, kad Plechavičius areštuotas. Išsigandau ir nubėgau pranešti į štabą. Ten jau stalai išvartyti, dokumentai – ant žemės, netvarka. Žinojau, kur gyvena majoras Stankevičius, tai nulėkiau pas jį. Peršokau per tvorą ir daviausi į duris. Ten jau stovi anas su braunyku. Sakau, kad vokiečiai užpuolė. „A kas man per reikalas?“, — jis sako.

Parlėkiau atgal, o ten jau atvažiavo trys vokiečių tankėtės. Gale atsidarė tokie vartai ir iššliaužė kareiviai, susistatė kulkosvaidžius, bet nešaudė. Mane uždarė pastate, prie arklidžių, o paskui mūsiškiai dar išplėšė du sandėlius ir išnešė visus ginklus. Nuo cukraus fabriko prasidėjo šaudymas, o mane du latviai esesininkai pasistatė ant kalnelio, kad apsaugočiau nuo mūsiškių šūvių. Stoviu iškėlęs rankas, drebu visas, bet nekliuvo.

Mūsų, plechavičiukų, sugaudė beveik du šimtus. Mane varinėjo parodyti draugus, klausė, kur gyvenu. Perskaitė karo lauko teismo sprendimą, kad visus  reikia sušaudyti už pasipriešinimą, bet Hitleris mums,atseit dovanojo gyvybę ir galėsime dirbti Vokietijai. Arklidėje viskas vyko, tai buvo labai įdomu ir juokinga: kaip  sovietų laikais žydas ant bačkos stovėdavo ir skaitydavo, taip dabar anas skaitė.

Laikė tris dienas, paskui nuvedė prausyklon ir nurengė plikai. Paskui vežė per visą miestą prie kitų sandėlių plikus, ir ten jau davė naujus drabužius. Man nerado batų, nes koja mano didelė. Išvarė lauk, peiliuku perpjovė batus ir pasakė, kad bus gerai. Tris dienas išmiegojome mergaičių gimnazijoje, vėliau nuvarė į geležinkelio stotį. Ten susodino į vagonus po keturiasdešimt žmonių. Taip įdomiai tas traukinys sukabintas buvo: vienas vagonas su mūsiškiais, paskui  – platforma su dviem kulkosvaidžiais į abi puses ir taip keičiasi kas vagonas. Išvežė Vokietijon.

Berlyne jau viskas dega, stotis liepsnoja, pilioriai virsta. Iš ten išvežė Oldenburgan, ten palaikė savaitę. Labai griežtai ten viskas buvo. Galėjai gauti kulką už tai, jog pavėlavai iš virtuvės, kad paskutinis išėjai ar dar ką kitą padarei. Išrikiuoja visus – ir kulką tau. Paskui pradėjo atrinkti pagal specialybę. Mus išsivežė į aviacijos bazę. Ten per bombardavimus išgelbėjau iš vandens vokiečių kareivių gerą šimtą ir už tai gavau Geležinį kryžių. Dar kalbos dorai nemokėjau, o jau tokį apdovanojimą gavau. Ten vanduo pasileido po bombos sprogimo ir apsėmė bunkerį, tai aš duris išlaužiau ir išgelbėjau tuos nelaimėlius.

Betgi tada galėjote pasilikti Europoje. Kodėl į JAV išvykote?

Klausykit, kaip buvo. Mes traukėmės su vokiečiais, nes rusai artėjo. Patekom į anglų nelaisvę. Jie mus paleido iš stovyklos. Apsigyvenome miške ,prie Berlyno. Ten netoliese apsistojo lenkų divizija. Jie buvo grįžę iš Afrikos, berods vlasoviečiai. Jie pamatė, kiek mūsų ten esama ir iš ten mūsų išvedė net kelis tūkstančius. Susodino į traukinį ir – į Belgiją, netoli Briuselio nuvežė. Ten mirė daug žmonių. Po pusantrų metų vėl į Vokietiją grįžau, kur dirbau pas ūkininką. Paskui išvykau pas ūkininką į Angliją. Ten taip pat darbo rankų reikėjo, ir anglai atsirinkdavo vyrus. Tuo metu susirašiau su dėde Amerikoje. Matai, jis padarė iškvietimą ir norėjau važiuoti į Pensilvaniją. Buvau 164 numeris, o per metus įleidžia tik dešimt. Tai ilgai viskas būtų užtrukę. Iš Anglijos organizavo grupes kirsti miškų į Kanadą. Užsirašiau ir išvykau žaibo greitumu. Pasilikau Toronte, gavau darbininko vietą statybose ir pradirbau beveik metus. Ten per advokatus už keturis šimtus dolerių gavau reikiamus dokumentus vykti į Ameriką. Atvažiavau pas dėdę, buvo sunku su darbais ir išvykau į Čikagą. Ten darbų netrūko, galėjai dieną naktį dirbti. Įsikabinau, baigiau studijas technikos universitete ir keturiasdešimt metų dirbau atsakingą darbą statybose.

Lietuvos nepamiršote?

Nuo pirmų dienų Amerikoje ieškojau radijo imtuvo. Pasirodo, kad norint jį pirkti reikia egzaminą laikyti. Bet vis tiek gavau. Tapau lyg žinių skleidėjas ten. Visiems platindavau, ką išgirsdavau. Klausydavau daug ir dabar dar daug įrašų turiu iš tų laikų. Atvežiau kelias juostas vienai žurnalistei į Lietuvą. Archyve visos juostos guli dailiai sudėliotos, daug visokių dalykų ten yra.

Jūs ir dabar visur vykstate su kamera, filmuojate, fotografuojate. Iš kur tas noras viską fiksuoti?

Man pačiam įdomu. Ateičiai. Kartą kunigas klausė, ką darysiu su archyvu, kai ateis laikas išeiti iš šio pasaulio. Pasakiau, kad pusę jo atiduosiu savo dukrai, o kitą — Lietuvai. Ten archyve daug visko yra: mūsų susirinkimai Amerikoje, kelionės ir dabar, kas Lietuvoje vyko.

Povilai, daug dalykų atvežėte iš JAV, padovanojote muziejams...

Matai, pas mus jie jau niekam nereikalingi. Stovės ir supus. Partizanų vėliavą, kur padovanojau „Aušros“ muziejui, radau mūsų Šaulių namų garaže. Niekas to nebegerbia, todėl liko viena išeitis — į Lietuvą vežti. Atgabenau uniformų, ženklų, padovanojau kardų Kauno karininkų ramovei...

Jau dvidešimt metų vasaromis atvykstate Lietuvon. Ar ji keičiasi?

Trūksta stabilumo. Norėčiau, kad būtų kitaip. Norėčiau, kad nebūtų vagių, sukčių. Policininkui anuomet pagarbą atiduodavom, o dabar spjauna į jo pusę. Sunku pasakyti, ar tai įmanoma, bet reikia stengtis. Reikia drausmės, susiklausymo. Esu optimistas. Aš myliu Lietuvą ir galvą buvau pasiruošęs dėti už ją, nors jau šiais laikais buvo atvejų, kad norėjau verkti. Visokių priekaištų žmonės turi, šneka nesąmones, lyg išdavęs ką būčiau.

Ar Jums nekyla mintis, kad šneka tie, kurių nuopelnai abejotini?

Tokie prisiklijavę... Taip, tokių daug, matau jų dažnai įvairiuose renginiuose. Jų bus, nedings niekur. Turi pasikeisti kartos. Mūsų karta turi išmirti, ir mūsų vaikai turi prapulti. Susėdę didelėse kėdėse jie mums nereikalingi. Mes jiems irgi. Dėl to viskas vietoje stovi, geryn neina.

Nelinksmai kalbat...

Kad taip yra, niekur nedingsi. Aš atsigaunu čia sugrįžęs, nuo rutinos pabėgu. Man taip gera, kad aplink visi lietuviškai kalba, taip smagu. Visada sirgau Lietuva. Nesvarbu, kad mano šaknys jau ten, bet be Lietuvos negaliu. Būtų gerai, kad vėl grįžtų tie laikai, kai sutikęs pažįstamą kepurę nusiimi ir kaip su žmogumi šneki.