Nesenai su pulkeliu Maironiečių draugijos narių – mokinių ir mokytojų, gegužės pabaigoje teko dalyvauti dviejų dienų kelionėje į Baltarusiją, į senąsias LDK žemes. Leidomės į pažintinę, istorinę, kultūrinę kelionę, į artimesnes Baltarusijos žemes, kurios mums dar nepažįstamos, neatrastos, neišvaikščiotos. Juk dažniausiai apie kaimyninę respubliką galvojame remdamiesi kitų nuomonėmis, televizijos, spaudos pranešimais, iš kažkur pasigautais tamsokais įspūdžiais, šablonais. Kaip mums pasako, įteigia, taip ir tikime, o visai ne pro šalį, galimybei pasitaikius, visus tuos sakymus ir galvojimus asmeniškai patikrinti, įsižiūrėti, pajusti.

Pakeliui į Krėvos pilį. Eugenijaus Urbono nuotraukos

Ilgiuosi, ieškau savosios Lietuvos ...

Baltarusijoje yra visko: Ašmenos miestelio centre matėme Lenino paminklą, o visai netoli turėjome galimybę pasivaišinti „kvasu“ (gira) iš taip puikiai vyresniajai kartai žinomos geltonosios cisternos. Bet keliauninkams labiau rūpėjo ne tarybinių metų elementai (nors jie kaip faktai taip pat įdomūs), o LDK istorija, praeities ir kultūros reliktai, lietuviškumo krisleliai tolimesniuose ir artimesniuose Baltarusijos kaimuose ir miesteliuose. Norisi pastebėti, kad ten kažkokiu būdu lyg ir sugyvena tarybinė praeitis ir šiandieninio gyvenimo pulsas. Miestų centruose ir aikštėse tebestovi paminklai ir Leninui, ir tarybiniams kariams, ir visokiems išvaduotojams. Čia pat gyvena bei dirba žmonės, į šalis dairosi turistai. Ir manajai kartai truputį paprasčiau į tą praeitį žvelgti, be jokių kandumo, nuoskaudų, keršto protrūkių bangų. Esame naujosios istorijos, naujo požiūrio kūrėjai, nors, aišku, nedera pamiršti to, kas buvo, kas per kraują, ašaras ir kančias išgyventa. Bet mano karta į visa tai žvelgia kur kas ramiau, gal todėl ir analizuojant istoriją atsiranda šioks toks objektyvumas, nes nuo tų didžiųjų, baisiųjų įvykių ir dešimtmečių esame nutolę, neturime tos tiesioginės patirties, neturime net nukentėjusių, smurtą ir agresiją, tremtis ir patyčias išgyvenusių savo giminaičių. Iš toliau žvelgiant galima labiau įsižiūrėti, labiau suvokti. Ašmenoje į akį dar įkrito tie senieji baltarusiški namai – mėlyni, žali, geltoni – labai gražūs, visi aptverti, visuose kiemuose prie trobų suoleliai, o ant jų atsisėdę senoliai tikriausiai kalba apie gyvenimą. Gražūs daržų rėžiai. Nemačiau Baltarusijoje nė vieno nedirbamo lauko, visur žalia, apsėta, apsodinta, prižiūrima. Pakelės nušienautos, nesimato šiukšlių maišų, neapšnerkštos, neaprašinėtos stotelės. Kad ir paprasta, kuklu, bet tvarkinga. Visuose kaimuose tebėra fermos, visi žmonės dirba, gano gyvulius, verčiasi žemės ūkiu, ir, reikia manyti, yra laimingi, nes turi darbelį, gauna šiokį tokį atlyginimą, gali prasimaitinti. Ko dar reikia? Grynas stebuklas pamatyti milžiniškas bandas gyvulių, kiemuose ir daržuose triūsiančius kaimo žmones. Aplankęs Panevėžyje mamą grįžtu į Zarasus. Nemažas gabalėlis kelio. Jei laukų platybėse pamatau kokį gyvulėlį ar du – šventė. Šis vaizdas (ūkių, ganiavos, gyvulių) beveik nebematomas, nebeatpažįstamas mūsų šalyje. Kiekviename kaimelyje, mažesniame miestelyje tebeegzistuoja kolūkinės, kooperatyvų parduotuvės. Ir visko ten: ir duonos, ir degtinės, ir dešros, ir kokio daiktelio ūkiui . Pardavėja viską paduoda, todėl lieka galimybė pabendrauti, pasikalbėti, pasidalinti naujienomis, pastovėti eilėje ir nesusierzinti, jei tenka kiek ir lukterėti. Nemačiau jokių užsienietiškų prekių, jokio kičo ir menkaverčių dalykėlių iš Kinijos, kaip ir jokio prekybos terminalo, bazės ar kokios maksimos daržinės. Kaime gyvena daug žmonių, o kadangi jie visi turi darbą, niekas iš kaimo nenori bėgti. Niekas nenaikina mokyklų, darželių, atokiame kaime yra ir kultūros namai, ir biblioteka, ir pulkelis inteligentų, mokytojų. Ekskursijos metu kaip tik visa Baltarusija šventė Paskutinio skambučio šventę. Ašmenos autobusų stotyje teko matyti mokytojas be prabangių apdarų ir su gėlių žiedais, gražiai uniformomis apsirengusius, juostomis persirišusius mokinius ir mokines. Nežinia, kaip ten su valdžia. Gal ir vieno rimto vadovo pakanka?! Turbūt mažiau visokio plauko nuo kelmų kalbas rėžiančiųjų...

Pasidairėme ir Ašmenos kapinėse: paprasti antkapiai, kuklios gyvos gėlelės (daug margų plastmasinių žiedų), niekas nerungtyniauja puošdami kapus, statydami prabangius paminklus.

Tautiniais drabužiais pasipuošusios lietuvės dalyvauja Gervėčių parapijos Švč. Trejybės atlaidų pamaldose

Gyventi turbūt taip pat saugu, nemažai milicijos mašinų, patrulių keliuose. Nereikia bijoti, kad tave su peiliu užpuls kokie narkomanai ar vienkiemyje apiplėš viduryje baltos dienos. Liūdna, sugrįžus į gimtinę. Čia – sugriautų ūkių liekanos, nedirbama, apaugusi žemė, fermų pastatų likučiai, išdraskytos pastangos, pakelių netvarka, dirvonuojantys laukai, bedarbiai, išsilakstantys, emigrantai, miškais ir krūmais užeinanti erčia. O Baltarusijoje žalia, ten visi dirba ir džiaugiasi kuklumu, važinėja vienodomis mašinomis, nėra tokios baisios bedugnės tarp turtingųjų ir eilinių. Baltarusijoje atradau daugiau tvarkos, daugiau pagarbos žmogui, daugiau Lietuvos ir lietuviškumo krislelių. Tai mano subjektyvi, asmeniška patirtis. Gyvendamas čia, kartais visai nejaučiu savo šalies pulso, gyvenimo, kasdienybės, naujumo. Ten sutikti žmonės ir aplankyti kampeliai suvirpėjo kažkokiu tikrumu. Noriu ten sugrįžti. Ten man tikrai daugiau Lietuvos, kai pamatai, kad neardo, negriauna, bet stato, tvarko, puoselėja, restauruoja, gaivina. Kas užginčys, kad tai blogai? Aną dieną per televiziją savo įspūdžiais dalijosi jaunuoliai, keletą metų dalyvavę ekspedicijose – misijose Sibire, kur jie lankė pasilikusius lietuvius, tvarkė kapines, atstatė kryžius ir t. t. Vienas iš pašnekovų taip pat patvirtino, kad ten surado daugiau Lietuvos nei čia, kur Vilnius, kur Nemunas teka. Paradoksas, paaiškinti sunku, dar kartą klausi savęs – kur ir kaip besurasti savąjį Kraštą. Noriu ten dar sugrįžti.

Į LDK platybes

Kelionėje apie Baltarusijos praeitį, apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir jų gyvenimų istorijas šmaikščiai pasakojo buvęs ilgametis Vytauto Žemkalnio gimnazijos Panevėžyje direktorius, istorinio romano „Medekša“ autorius Eugenijus Urbonas, jam antrino mokytoja lituanistė iš Vilniaus Angelė Valienė, kuri pristatė senąjį Minsko plentą, pakelyje esančias parapijas, kilusius garsesnius valstybės ir visuomenės veikėjus, pasakojo apie senuosius, praeityje garsius lietuviškus miestus ir miestelius šiapus ir anapus sienos su Baltarusija, dabartinę lietuvių gyvenseną ten, lietuviškos kasdienybės, švietimo ir kultūros problemas. Nereikėjo ilgai laukti ir Medininkų bei Lavoriškių muitinėse, Baltarusijos pasienio darbuotojai, nors iš pradžių kiek šnairuodami, praleido – juk turėjome tikrai rimtą tikslą – aplankyti savo, o dabar jau kaimynų baltarusių žemes, susitikti su vietos lietuviais, pamatyti nors keletą žilą senovę menančių pilių, piliaviečių ir gyvenviečių bei sudalyvauti didžiausiuose tituliniuose Švč. Trejybės atlaiduose Gervėčiuose.

Girių kaimo kapinaitėse sutikta žymi tautosakos pateikėja Marija Mažeikienė dalijosi prisiminimais ir padeklamavo eilėraštį apie gimtinę

Maironiečiai jau ne pirmą sykį lankosi Baltarusijoje, senuosiuose lietuvių kaimuose ir gyvenvietėse ne sykį buvo organizuotos stovyklos, susitikimai, ekspedicijos, mokiniai rinko tautosaką, užrašinėjo retesnius žodžius, dainas, sakmes, užrašė ir žmonių gyvenimų istorijas. Tarme domėjosi kalbininkai, išleistos kelios knygos apie kultūrą, papročius, praeitį, žodinį paveldą. Pirmąją dieną aplankėme Ašmenos miestelį, kapinėse palaidotų Antrajame Pasauliniame kare žuvusių lietuvių karių kapus. Aplankėme Alšėnų ir Krėvos pilis, kiek pailsusias kojas teko atgaivinti Naručio ežere – pačiame didžiausiame vandens telkinyje Baltarusijoje.

Antrąją dieną lankėme lietuviškus Baltarusijos kaimus. Pradžioje sustojome Girių kaime, (pasak A. Valienės, 40 procentų visų vietovardžių turi lietuvišką kilmę), į akį krito paminklas tarybiniam kariui (ant monumento gerai įsitaisiusi gandrų šeimyna), o visai netoli – paminklas Vytautui Didžiajam, kurio net tarybiniais metais niekas nenuvertė. Girių kaimo kapinėse susitikom su Maryte Urbonavičiūte, kuri papasakojo apie šią vietovę, apie dažnai nepalankų tenykščių žmonių likimą – gyvenimas vertė ieškoti išeities, bet, pasak pašnekovės, norėjosi glaustis prie Lietuvos. Kapinėse sutikome ir daugiau tų kraštų vietinių gyventojų, o taip pat ir atvykusiųjų iš Vilniaus, kitų Lietuvos kampelių. Prieš atlaidus visi skubėjo aptvarkyti, išravėti kapus, uždegti žvakutes, pasimelsti už mirusiuosius, čia juk tėviškės, gimtinės, tėvų sodybos, traukia, linksta širdis grįžti, ir nieko nepakeisi. Tose pačiose kapinėse sutikome ir 87 metų senutę Mariją Mažeikienę, meiliai „Maniute“ vadinamą. Ji yra žymi tautosakos pateikėja, išlaikiusi puikią atmintį. Maironiečiams ji padeklamavo eilėraštį apie gimtinę. Gyvena „Maniutė“ visai netoli, Petrikų kaime, bet pas dukras į Vilnių, į sostinę jokiu būdu nenori. Dvi dukros, pačios išsiilgusios gimtinės, dažnai čia grįžta, dažnai mamą aplanko. „Čia gyva gamta, o į jūsų akmeninį kalėjimą aš nenoriu“ – sakė M. Mažeikienė.

Juda, kruta žmonės kol sveiki, kol gyvi, dainuoja, susitinka, pasišneka. Švenčių, o ypač Švč. Trejybės atlaidų dienomis, atvažiuoja daugiau giminių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Rusijos. Per tokius kad ir trumpus sustojimus, pasikalbėjimus ir atsiskleidžia tautos paveldas, gyvastis. Žmonės, vietiniai lietuviai, čia ramiai gyvena, drąsiai jaučiasi, maloniai bendrauja. Aplankėme ir senovinį Milcėjos kaimą su išlikusiu bruku. Anais senais laikais ne kiekvienas kaimas tokį bruką turėjo, juk ir akmuo tada brangiai kainavo, reikėjo samdyti ir turbūt nemenkai mokėti gatvių ir kelių grindėjams. Šiandien kaimas apmiręs, daug tuščių sodybų, bet čia dar gyvena vienas kitas lietuvis. Aplankę vieną sodybą radome dvi seseris, kurios kasmet vasarą – viena iš Naujosios Vilnios, kita – iš Maskvos sugrįžta į tėvų sodybą pailsėti, pabūti ramybėje, atsipūsti nuo visokių negandų, nors ir senuose, bet gerumu jaukiuose namuose, kur viskas paprasta, praktiška ir tikra. Tik tokiuose kaimuose dar ir gali rasti nesugadintų, nesuluošintų, nepavargusių, „kitokios dūšios“ žmonių, pasidalinančių žmogiškumu, atjauta, padainuojančių, mokančių džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. Tądien užsukome ir į Pelegrindą, apsilankėme Galčiūnuose, ieškodami tautiškumo, ieškodami senųjų lietuvių it kokių brangakmenių ar perlų, kurie autentiškai, nesumeluotai šviečia, bendrauja, žvelgia į gyvenimą ir kažkokia vidine stiprybe spinduliuoja. Po to skubėjome į Švč. Trejybės atlaidus. Tiek daug žmonių atlaiduose, ir visi vieni kitus pažįsta, bendrauja, stoviniuoja miestelyje ir šventoriuje. Pamaldose giedojo Lietuvos Mokslų akademijos choras, vietiniai kunigai su draugėn susibėgusiais parapijiečiais meldėsi ir giedojo ir lietuviškai, ir lotyniškai, ir rusiškai, ir baltarusiškai, ir lenkiškai.

Savo grožiu patraukė Gervėčių bažnyčia, kuria rūpinasi ir parapijiečius globoja klebonas Leonas Nestiukas. Jis gražiai sutvarkė šventorių, kuris panašus į parką su daugybe visokių medžių, medelių, krūmelių – toje aplinkoje dabar gera jo pabūti parapijiečiams, pavaikščioti, pasėdėti, su Dangumi ir Žeme pabendrauti. Gervėčiuose kun. L. Nestiukas aukoja šv. Mišias ir lietuvių kalba. Įdomumo dėlei pasakysime, kad lietuviai savo gimtąja kalba dar gali melstis ir Pelesos bažnyčioje (abi parapijos priklauso Gardino vyskupijai). Lietuvių gyvena ne tik etninėse žemėse – dabartiniame Baltarusijos pakraštyje, netoli sienos su Lietuva, bet ir didžiuosiuose miestuose: Minske, Gardine, Lydoje. Leidžiamas ir laikraštis „Lietuvių godos“ (redaktorė Marija Šaknienė). Malonu aplankyti tėvynainius etninėse mūsų žemėse. Pabūti, prisiliesti prie šaknų, tautinio, kultūrinio, religinio ir istorinio paveldo, pabėgti nuo šiandieninių laikinybių, pamąstyti apie tai, kas buvo, kas yra, kas dar bus. Pamąstyti apie tai, ką turėjom, ką praradom, ką gal dar atrasim, kol yra gyvų ir paprastų žmonių, ta pačia kalba kalbančių, taip pat suvokiančių, gebančių pasidalinti žodžiu ir duona.

Justas Jasėnas

Utenos apskrities žinios