Poezija iš svetur. Vertė ir sudarė Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Leidinys mažumėlę priminė iš A. Andriuškevičiaus vertimų sudarytą poezijos antologiją; tik šioji knyga ne dvikalbė. Dėl vertimų jau daug iečių sulaužyta: nebūsiu populiari, bet man nėra labai svarbu, iš kurių kalbų talentingas poetas verčia kokios nors egzotiškos kalbos tekstus. Šiuo konkrečiu atveju vos suradau smulkutę išnašą, jog japonų haiku autorius vertė kartu su Megumi Sato.

Visa kita – autentiškas erudito triūsas, filologinės sąmonės galimybių ekspozicija (amerikiečių, anglų, ispanų, italų, lotynų, prancūzų, vokiečių poezijos vertimai; ir, gal dar svarbiau – „gerųjų”, pačiam A. Nykai-Niliūnui svarbiųjų eilėraščių parinkimas). Nevengta susigrumti ir su šventraščiu. Japonai pasirodė pagaviausi, juos perskaičiau išties mėgaudamasi.

Vertimo kruoštumą liudija ir smulkūs paaiškinimai išnašose – kūrybinės dirbtuvės kartais kaip tik ten. Skoningas, santūrus viršelis, tik keistos ištraukos iš dienoraščių knygos aplanke: kai kurios visai nereikalingos.

Sigmund Freud. Totemas ir tabu. Kai kurie sutapimai laukinių ir neurotikų psichikos gyvenime. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Vaga, 2010.

Kažkokiu būdu (gal paprastojo skaitymo) esu susivokus, jog S. Freud daugeliu savo konceptų man artimesnis už, tarkime, F. Nietzsche (abu, dar pridedant ir F. Dostojevskį, laikau svarbiausiomis 1850-1950 humanistikos figūromis). Gerokai erzina plačiai paplitusi sukarikatūrinta jo samprata: visi yra girdėję ir naudojasi dažniausiai pakraipyta (adaptuota) jo teorija, dar ir vartoja tokius (mano galva, visiškai absurdiškus, virtusius kalbos klišėmis) posakius kaip ,,senelis Freudas“ ar pan.

O štai užsiimti nuosekliu Freudo skaitymu (užsienio kalbomis, nes lietuviškai beveik nėra) tikriausiai ne kiekvienam prieinama. ,,Vagos“ leidykla skuba kamšyti tokias spragas: džiugina jos serijoje pasirodęs pirmasis didelis S. Freud‘o veikalas (1913), išverstas puikios vertėjos. Froidiškoje totemizmo teorijoje radau nemažai įdomių ir komiškų sąsajų su šiuolaikinėmis realijomis, kad ir klonavimu: ,,Pakenkti priešui gali ir kitu būdu. Tam tereikia įsigyti jo plaukų, nagų, ekskrementų ar tiesiog kokią aprangos detalę ir priešiškai su jais pasielgti.“ (p. 137)

Logiškai motyvuotas artimojo mirties troškimas, taip pat įtaigiai paaiškinta gyvūnų fobija – anot autoriaus, tai vieno iš tėvų baimės perstūmimas į gyvūnus (p. 187): kilo mintis, jog šiandien jau egzistuoja ir mašinų fobija. ,,Nuolat paaiškėja, kad savižudybės impulsais neurotikai baudžia save už tai, kad geidė kitų mirties“ (p. 213), - [...] ,,Neurotiko kaltės suvokimas grindžiamas vien psichinėmis, ne faktinėmis realijomis. Neurozei būdinga iškelti psichinę tikrovę virš faktinės, į mintis neurotikas reaguoja taip pat rimtai, kaip normalūs žmonės – į faktus.“ (p. 218)

Negali nesimpatizuoti tokia kūrybinga hamletiško elgesio interpretacija, taipogi šventraščio „perrašymas“, neurotikus evoliucijos požiūriu diferencijuojant aukščiau už „primityvius žmones“: „Vis dėlto neurotikas pirmiausia patiria veiklos trikdžius, mintis jam – visiškas veiksmo pakaitalas, tačiau manau, nors ir nesu tuo visiškai tikras, kad mūsų aptariamu atveju galime tvirtinti: pradžioje buvo veiksmas“. (p. 220) O neurotikai, pasak K. Horney, šiandien juk mes visi.

Alphonso Lingis. Contact/Prisilietimas: fotografijų albumas. Į lietuvių kalbą vertė Danutė Bacevičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Šią knygą tik pavarčiau knygyne; turbūt neatlaikyčiau jos svorio namuose. Kai kurios nuotraukos atpažįstamos ir beveik prisijaukintos iš kitų A. Lingio knygų – ,,Svetimų emocijų” viršelis ar ,,Nieko bendra neturinčiųjų bendrija”, kur jų gana daug. Na, albumas didelis, savaip gražus, jame – Kiti.

Gentinės bendruomenės gyventojas su vakarietiškomis kamufliažinėmis kelnėmis ir vietinių papročių veido kauke. Arba džiunglių mergaitė su palaidine, ant kurios nupiešti šio pasaulio animacinių filmų veikėjai. Naujai atvertas Tailandas ar Katmandu: didžiuliai ąsočiai, šalia jų – miegantis vaikas. Paralelinėje nuotraukoje – miegančio vyro pilvas, vizualiai toks pats, kaip ir tie moliniai indai. Futbolo čempionato svarbą paneigiančios įvairiaspalvės kaukės ant veidų, ryškūs karoliai; atkreipi dėmesį, kad ne visai tokios pačios, kaip mūsų, nosys, rankos, – kažkas iš evoliucijos paradoksų.

Beveik visada akys – Lingiui svarbiausias komunikacijos, o ir sąmonės prisilietimo ženklas. Visus siejantis, žmogiškumą bendravardiklinantis mirtingumas. Tai, kas egzotiška, kartais parbloškia svetimumo/artimumo paralelėmis. Tačiau jeigu fenomenologo akis fotografuotų, tarkime, viešojo transporto keleivius, rezultatas galbūt irgi pritrenktų.