Britų religinio mąstytojo, nevengiančio į savo akiratį reguliariai įtraukti įvairius sporto įvykius, reakcija į Anglijos komandos nesėkmę Pasaulio futbolo čempionate. Tikimės, kad ši reakcija paskatins giliau susimąstyti apie sportininkų meistriškumo ir moralinės brandos santykį.

 Taip, buvome apgailėtini – nei narsos, nei stiliaus, nei vaizduotės, nei tikėjimo. Užmirškim visus ginčus apie įvartį, kuris turėjo būti įskaitytas. Tai tik atitraukia dėmesį. Savo futbolininkams suteikėme antžmogiškų sugebėjimų, o paskui pamatėm, kad pasaulinėje arenoje mūsų liūtai virto pelėmis.

 Dabar visi komentuotojai prabilo apie ilgalaikės dvasinės analizės būtinybę. Bet ar mūsų futbolininkai bent iš tolo nutuokia, kas tai yra? Dar praeitą savaitę Anglijos žaidėjai skundėsi, kad treniruočių stovykloje nėra ką veikti.

 Jie nuobodžiavo ir tiesiog drybsojo lovose, spoksodami į lubas. Apie kokią dvasinę analizę galima kalbėti, kai matom grupę išlepintų peraugusių vaikų, kuriems reikalingas nuolatinis dirgiklis? Jie neišvengiamai elgsis taip, kaip elgiasi daugelis vaikų. Dėl vaizdo truputėlį paverks, o tada apkaltins ką nors kitą.

 Štai čia ir glūdi problemos šaknis, bent jau viena iš jų. Šiandien futbolininkai egzistuoja tokioje kultūroje, kuri jiems leidžia – ne, iš tiesų dargi skatina – likti dideliais kūdikiais. Atliekant Anglijos futbolo rinktinės nesėkmių dvasinį skrodimą, būtų naudinga pasiskaityti Michaelo Bywaterio knygą „Dideli kūdikiai, arba kodėl negalime suaugti“ (Big Babies: Or: why can’t we just grow up?, 2006).

 Infantilumas reiškia savo impulsų nevaldymą. Dideli kūdikiai „visko nori tuoj pat: sekso, „Rolekso“, maisto, cukraus, atostogų, paskolos, supratimo iliuzijos, greito sprendimo, duoti į snukį...“. Mūsų futbolininkų negebėjimo prisitaikyti prie treniruočių stovyklos režimo priežastis yra ta, jog, kaip ir kūdikiai, jie nuolat ieško ko nors naujo ir blaškančio.

 Be to, infantilumas reiškia ir negebėjimą būti komanda. Kodėl? Nes dideli kūdikiai vienas su kitu bendrauti sugeba tik emociniu lygmeniu: „Jie aiškina, tauškia ir prisimena... dariau, nedariau, dariau, nedariau, yra, nėra, yra“.

 Gebėdami kalbėti tik klišėmis, bet kokį subtilesnį dalyką atmesdami abejingu „nu ir kas“, dideli kūdikiai priklauso nuo savojo išpūsto ego malonės. O kai viskas žlunga, jie tik spokso, negalėdami tuo patikėti, ir neprisiima tikros atsakomybės.

 Pripažinsiu, kad aną savaitę, kai Prancūzijos komanda buvo taip gėdingai sutriuškinta, leidau sau šiokią tokią nekrikščionišką piktdžiugą. Pasišaipiau iš pernelyg jautrios prancūzų viešųjų intelektualų reakcijos. Tačiau aš buvau neteisus, o jie – teisūs.

 Anglijos, lygiai kaip ir Prancūzijos, rinktinės nesėkmė yra gilios moralinės ir dvasinės negalios atspindys. Mūsų futbolininkai infantiliai ir tik apie save galvojančiai visuomenei parodė veidrodį, o jame matomas vaizdas mus turėtų priblokšti. Futbolas gali parodyti, kiek esame suaugę.

 "Church Times“, 2010 07 02,  vertė Kęstutis Pulokas