„Aš gailiuosi prarastos tėvystės“, „Aš gailiuosi padariusi abortą“ – tokius plakatus laikydami rankose vyrai ir moterys viešumoje dalijasi savo istorijomis su praeiviais. Praradę savo vaikus aborto metu ir vėliau nuėję ilgą bei sudėtingą gydymo kelią, dabar šie žmonės dalyvauja tarptautinėje kampanijoje „Silent No More Awareness Campaign“ ( „Daugiau jokios tylos sąmoningumo kampanija“), kuri siekia atskleisti aborto sukeliamą žalą ir išsaugoti dar negimusių kūdikių gyvybes.

Viena iš šios kampanijos įkūrėjų Janet Morana, organizacijos „Kunigai už gyvybę“ vykdančioji direktorė, prieš dešimt metų paliko mokytojos darbą vienoje Niujorko mokyklų ir įsitraukė į judėjimą už gyvybę. Kai jos buvusios kolegės, nustebintos tokio sprendimo, paklausė, kodėl ji tai daro, ši atsakė: „Aš palieku mokytojos darbą tam, kad jūs turėtumėte darbą. Jeigu mes toliau leisime daryti abortus, labai greitai mokinių skaičius klasėse taip dramatiškai sumažės, kad jūs prarasite savo darbą.“

Su Janet Morana kalbamės apie tai, kodėl ji paliko savo įprastą gyvenimą ir ką patyrė dirbdama su abortus patyrusiais žmonėmis, taip pat tais, kurie gina negimusio vaiko gyvybę.

Jūs dirbate su moterimis ir vyrais, kurie pasidarė abortą, o dabar viešai liudija apie žalą ir skausmą, kurį patyrė aborto metu ir po jo. Kokiose situacijose moterys pasirenka abortą, ką jos patiria aborto metu ir kaip jų gyvenimas susiklosto po to?

„Silent No More Awareness Campaign“ yra sąmoningumo kampanija, kuri yra organizacijų „Kunigai už gyvybę“ ir „Anglikonai už gyvybę“ projektas. Kartu su Georgette Forney, „Anglikonai už gyvybę“ įkūrėja pamatėme, kad reikia kelti sąmoningumą apie tai, kas iš tiesų yra abortas. Darbo metu aš keliavau po įvairias šalis ir sutikau moterų, kurios patyrė abortų ir kurios gailėjosi dėl to. Aš suvokiau, kad kai tos moterys pereina gydymo etapą, jų balsai tampa labai galingais balsais atskleisti abortų žalą. Taigi mes pradėjome kontaktuoti su tokiomis organizacijomis, kurios padeda žmonėms išgyti po abortų, kaip, pavyzdžiui, „Rachel‘s Vineyard“. Paklausėme, ar negalėtų tos moterys, kurios perėjo gydymo etapą viešai pasidalyti savo patirtimi. Keletas moterų sutiko ir mes pradėjome rengti viešus susirinkimus JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur.

Šios moterys pasakoja, kad nepasirinko aborto pačios. Žmonės dažnai kalba apie pasirinkimo laisvę. Tačiau šios moterys padarė abortus, nes manė, kad neturi pasirinkimo. Jos jautėsi apviltos, paliktos, sutrikusios, nusiminusios. Vienoms moterims vyrai liepia tai padaryti, kitų draugai paklausia: „Kiek kainuoja bortas, aš dar nepasirengęs tapti tėvu.“ Arba tėvai parodo duris savo besilaukiančiai dukrai. Mokyklos, kolegijos gąsdina studentus, kad atims iš jų stipendijas, jei nepasidarys abortų. Kaip jos jaučiasi po aborto? Tikrai ne geriau. Po aborto jos nebesijaučia tokios pačios. Jos pasikeičia visiems laikams. Dažnai jos nebegali sugrįžti į normalų gyvenimą. Daugybė jų tam, kad atsikratytų skausmo, po aborto pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais. Arba ėjo nuo vienų santykių prie kitų. Nebesugebėjo kontroliuoti savo gyvenimo, kol pasiekė visišką ribą ir tada pradėjo ieškoti pagalbos.

 Kaip visuomenė reaguoja į žmonių, kurie gailisi dėl aborto, liudijimus?

Kai vykstas viešas susirinkimas, kuriame vyrai ir moterys pasakoja savo istorijas, jos visada paliečia. Einantys pro šalį žmonės sustoja, ir tu gali matyti jų veiduose, kad juos paliečia tie liudijimai. Gali matyti ašaras jų veiduose. Emocijos, kurias jie išreiškia klausydamiesi liudijimų parodo, kad jų širdys yra perkeičiamos ir mąstymas apie abortą yra perkeičiamas.

 Jūs pasakojate apie skausmingas moterų ir vyrų patirtis, tačiau ar visi žmonės patiria tokį skausmą? Gal kiti nejaučia nieko blogo padarę ir po aborto normaliai gyvena?

 Yra tokių moterų ir vyrų, kurie po aborto sako, kad jaučiasi puikiai. Bet tai laiko klausimas. Iš pradžių galbūt tie žmonės visiškai nesigaili, bet po dešimties ar dvidešimties metų jie pereina ilgą ratą ir suvokia, kad problemos, kurias turėjo savo gyvenime, yra susijusios su abortu.

Yra labai įdomi statistika, kuri neseniai pasirodė. 2008 metais „The Alan Guttmacher Institute“ atliko tyrimą ir ištyrė 9000 žmonių, kurie patyrė abortus. 68 % moterų turėjo medicininį draudimą, bet 57 % šių moterų mokėjo grynais už abortą. Kodėl? Jos mokėjo grynais, nes norėjo nuslėpti faktą, jog pasidarė abortą. Jos jautė gėdą, nors vis dėlto manė, kad dėl tam tikrų priežasčių jos turi tai padaryti. Ir pasirinko sumokėti didelę sumą pinigų užuot padariusios tai nemokamai. Taigi giliai viduje moterys jaučia, kad abortas yra blogas dalykas, bet jaučiasi apviltos. Manau, joms tada reikia suteikti viltį, ką ir stengiasi padaryti žmonės, kovojantys už gyvybę. Mes turime pasiekti tas moteris, kurios galvoja, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra padaryti abortą ir suteikti viltį joms.

 Ir kaip galima tai padaryti, kaip suteikti viltį ir išsaugoti gyvybes?

Jungtinėse Amerikos Valstijose mes turime apie 3000 nėštumo centrų. Šie centrai stengiasi suteikti tą pagalbą, kurios reikia moteriai. Centruose dirba gyvybę ginantys gydytojai, yra visas medicininis aptarnavimas. Jei moteriai reikia kur nors apsigyventi, mes turime tam skirtus namus. Taip pat nėštumo centruose žmonės padeda moterims sugrįžti į darbus arba į mokyklas. Taigi tie centrai suteikia moteriai viską, ko jai reikia, kad ji nejaustų, jog vienintelė išeitis iš situacijos yra padaryti abortą.

Vis dėlto abortas dabar dažnai traktuojamas kaip viena iš fundamentalių žmogaus teisių. Moterys sakosi turinčios teisę pasirinkti, ką daryti su savo kūnu. Ką manote apie tai?

Reikėtų pradėti nuo to, kad vaikas taip pat turi teisę. Vaiko teisės taip pat egzistuoja. Bet štai ką aš noriu pasakyti. Jei žinai, jog tavo kaimynas išnaudoja vaiką tavo kaimynystėje, ar sakytum: „Na taip, tai negerai, aš to nedaryčiau su savo vaiku, bet jei mano kaimynas nori tai daryti, tai kas aš toks, kad galėčiau kažką pakeisti? Kas aš toks, kad kiščiausi į privačius reikalus?“ Manau, jog taip nesakytumėte. Kodėl? Nes tam tikri pasirinkimai turi aukas. Ir tavo teisę pasirinkti nulemia tai, kokią tai turės įtaką kitam žmogui. Aborto atveju šita teisė pasirinkti turi auką, tai yra nužudytą vaiką. Taigi mūsų teisės vis dėlto yra ribojamos to, kokią įtaką padarysime kitam asmeniui. Taip pat yra ir su abortu.

 Jūs jau dešimt metų dalyvaujate judėjime už gyvybę. Ar matote kokių nors vilties ženklų, kad abortų mažėja? Ar judėjimo už gyvybę dalyviai yra pajėgūs sustabdyti abortus?

 Įstatymai yra keičiami. Pavyzdžiui, JAV turime Negimusių žiaurumo aukų aktą (The Unborn Victims of Violence Act), kuriame sakoma, kad jeigu nėščia moteris yra nužudoma, žmogus, kuris tai padarė, turės atsakyti už dvi žmogžudystes. Tam tikrose JAV valstijose priimami vietiniai įstatymai, kurie sako, kad moteris privalo pamatyti ultragarsą prieš nuspręsdama pasidaryti abortą. Ar žinote, kad 95 % moterų, kurios ultragarsu pamato savo kūdikius, pasirenka gyvybę? Taigi mes žengiame mažus žingsnelius. Kai kurie sako, kad tai kūdikio žingsneliai, bet tie kūdikio žingsneliai išgelbsti kūdikius.

Tam tikrose valstijose priimami įstatymai, kurie sako, kad moteris, nuėjusi į abortų klinikas, turi sužinoti apie visas grėsmes, riziką, pasekmes, kurias atneš abortas. Kitur priimta taisyklė, kad turi būti kelių dienų laukimo periodas prieš atliekant abortą. Taigi pažanga matoma. 1995 metais JAV buvo 3000 abortų klinikų. Dabar yra 740 abortų klinikų. Abortų klinikos uždaromos. Vis mažiau gydytojų nori daryti abortus.

 Jūs dirbate organizacijoje „Priests for life“ („Kunigai už gyvybę“). Koks kunigo vaidmuo šiame judėjime už gyvybę?

Labai dažnai girdžiu pasauliečius skundžiantis, jog kunigai per mažai kalba apie abortus per pamokslus. Mes atradome, kad daugybė kunigų bijo pamokslauti apie abortus, nes bijo įskaudinti moteris. Organizacija „Kunigai už gyvybę“ moko kunigus, kaip pasakyti gerą pamokslą šia tema. Mes skatiname kunigus pamokslauti apie abortus, pasakoti apie jų sukeliamą žalą, atskleisti Bažnyčios mokymą, bet taip pat to paties pamokslo metu kunigai turi suteikti viltį toms, kurios pasidarė abortą. Taip, kad abortus turėjusios moterys per pamokslą nebūtų kaltinamos, įžeidžiamos. Skatiname kunigus kalbėti taip, kad nepasmerktų žmonių. Taip pat skatiname pasakyti, jog Bažnyčia yra atvira tiems, kurie darėsi abortą ateiti ir paprašyti atleidimo.

Kalbino Gintarė Minkevičienė