Rašytoja Marina Tarkovskaja. Nuotrauka – Stefan Lindblom. Iliustracija paimta iš www.svd.se

Rašytoja, memuarinės knygos „Veidrodžio šukės“ sudarytoja Marina Tarkovskaja yra jaunesnioji režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo ir poeto Arsenijaus Tarkovskio dukra. Atsiminimus ji pradėjo rašyti po brolio mirties, 1986 metais. „Norėjau atsikratyti baisaus dvasinio skausmo“, – sako šeimos kūrybinį palikimą tyrinėjanti ir žmones su juo supažindinanti moteris.

Laikui bėgant, talentingų žmonių gyvenimas ir kūryba tampa legenda, mitu. Kokiomis legendomis apipinta Tarkovskių šeima ir kaip jos atliepia tikrus įvykius bei faktus?

Legendinė mūsų giminės, o greičiau jos kilmės istorija. Pavyzdžiui, Dagestane yra Tarkino kaimas, kur 1937 ar 1939 metais, su gausia rusų rašytojų delegacija lankėsi tėtis. Vieno susitikimo metu išėjo senukas į priekį ir tarė: „Tu – mūsų kunigaikštis!“ Pavardės dagestaniečiai neturi, – tik vardą ir tėvo vardą, tad žmogaus kilmę nusako vietovardis. Daug nesigilinęs, Arsenijus Aleksandrovičius ėmė ir sutiko su neparankiu sovietiniais metais teiginiu, sakydamas: „O, čia mano pavaldinys!“ Pajuokavimą žmonės priėmė už tikrą pinigą ir legenda plačiai paplito. Tačiau ši versija iškraipo faktus. Iš tiesų Tarkovskiai yra kilę iš Lenkijos smulkių bežemių bajorų. Daug laiko praleidau archyvuose, ieškodama dokumentų apie mūsų giminės medį. Išsiaiškinau, kad mūsų protėviai persikėlė iš Liublino į Voluinę, o vėliau pajudėjo tolyn į rytus. Jie buvo Romos katalikai, tik prosenelė perėjo į stačiatikių tikėjimą.

Kitas klaidingas mitas pasakoja, kad Arsenijaus Aleksandrovičiaus charakteris turėjo daug vaikiškų bruožų. Galbūt širdyje jis buvo vaikas, – tik nepaprastai kilnus, gebąs mobilizuoti save ekstremaliose situacijose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėtis savo noru išėjo į frontą, nors dėl silpnos sveikatos galėjo likti namuose. Andrejus taip pat pasižymėjo drąsa. Dar ankstyvoje vaikystėje, kai gyvenome Maskvoje, jis sugebėjo gaisrinėmis kopėčiomis užsiropšti į patį viršų. Mama, pamačiusi sūnų, kybantį padangėse, paklausė: „Andriuša, gerai tau ten“? Jis sako: „Gerai.“ – „Tada palauk, aš irgi noriu prisidėti.“ Ji, laimė, nesupanikavo, – užlipo pas mažąjį, pačiupo jį ir kartu nusileido žemyn. Narsa, atkaklumas, padėjo Andrejui atsilaikyti prieš sovietų ideologinę mašineriją, kuri stengėsi sunaikinti neparankų menininką. Jam teko kovoti dėl kiekvieno savo filmo, pradedant žiauriai sukritikuotu diplominiu darbu „Volas ir smuikas“ (Каток и скрипка, 1960).

Kadras iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“

Pasirodžius filmui „Stalkeris“ (Сталкер, 1979), Andrejus Tarkovskis buvo priverstas palikti Rusiją. Kodėl Sovietų valdžia taip priešiškai reagavo į žmogų, kuris nesivėlė į politinio gyvenimo realybę ir labiau domėjosi amžinosiomis kūrybos temomis?

Iš tiesų Tarkovskis nebuvo disidentas, – išvengė kalėjimo ar beprotnamio. Tačiau jo filmai darė tokią pat įtaką, kaip ir disidentinis judėjimas, nes skatino žmones mąstyti, jausti, o ne vien aklai priimti iš tribūnos sakomas tiesas. Andrejus ėjo prieš srovę, nepaisė jokių politinės sistemos diktuojamų standartų, tad prieštaravo vadinamajai „epochos dvasiai“. Juk Donato Banionio sukurtas Kriso Kelvino vaidmuo nepanašus į „teisingo“ tarybinio žmogaus idealą. Sovietiniai filmai propagavo apibrėžtas gyvenimo būdo normas, aukštino darbininkus, visas jėgas atiduodančius kolektyviniam darbui, partijai ir komunizmo siekiams. Jie ugdė paklusnius sistemos sraigtelius, o Andrejus buvo kitoks. To meto valdžia suprato, kad savo kūryba Tarkovskis klibina ideologinę struktūrą. Įžvelgę pavojų, pasistengė jį pašalinti.

Į Maskvos Kinematografijos institutą būsimojo kino genijaus taip pat nenorėjo priimti. Kodėl?

Priėmimo komisijai atrodė, kad Tarkovskis per daug apsiskaitęs, per daug žino, o štai iš Sibiro su faneriniu, spyna užrakintu lagaminu atvykęs Vasilijus Šukšinas iš viso nieko nežino, – net Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ neskaitė. Tačiau Michailas Romas, rinkęs režisierių kursą, suprato, kad abu vaikinai turi stiprų vidinį užtaisą. Jau pirmuose užsiėmimuose jis studentams pareiškė, kad gali išmokyti profesijos, o tiksliau pasakius, – amato dalykų: montažo, darbo su aktoriais, ekrano dramaturgijos, mizanscenų komponavimo... Deja, režisūros išmokti neįmanoma. Pašaukimas yra arba ne. Vieni gali tapti iškiliais menininkais, o kitiems – nelemta...

Egzistencinis, sielą persmelkiantis nerimas ir tuo pat metu stoiška nuostata, kad reikia gyventi – tokia menininko ar tiesiog jaučiančio žmogaus žymė, atsikartojanti tėvo eilėraščiuose, sūnaus filmuose. Apie laimę kažkodėl neužsimenama...

Klausimą, kas yra laimė, Andrejui uždavė Amerikoje, kur jis viešėjo kartu su Lenkijos kino režisieriumi Krzysztofu Zanussi. Suglumęs Andrejus perklausė: „Kokia laimė? Apie ką kalbate?“ Zanussi savo ruožtu stebėjosi, jog kolega neigia pačią laimės galimybę, savo nuostatą išsakydamas Aleksandro Puškino eilėmis: „Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia.“ Andrejus laimę suprato kaip efemerišką, labiau dvasios būseną, kada žmogus gyvena harmonijoje su savimi. Norint šią harmoniją pajusti, tenka daug ką paaukoti. Galbūt asmeninį komfortą. Juk daiktai – šaldytuvas, skalbiamoji mašina, prabangus automobilis, būstas, dar nesuteikia žmogui laimės. Andrejaus požiūris šiuo atveju sutampa su Rytų išminčių mokymais, kuriais jis nepaprastai domėjosi. O Viačeslavo Amirchanjano dokumentiniame filme „Arsenijus Tarkovskis“ tėtis kaip tik ir kalba, kad kančia sudaro palankias sąlygas talentui skleistis, provokuoja kurti... Manau, jei tėčio likimas būtų susiklostęs laimingai, tai geriausi jo eilėraščiai nebūtų išvydę dienos šviesos .

Veidrodis“ (Зеркало, 1975) atspindi ne tik į jį žiūrintįjį, bet ir sugertą gyvenimo patirtį, praėjusį ir esamą laiką. Pasak režisieriaus, jis norėjo papasakoti apie jausmus, susijusius su artimiausiais žmonėmis. Kiek iš šių susipynusių saitų galime atpažinti patį Andrejų Tarkovskį?

Andrejus pajuto, kad gali kalbėti apie giliai slypinčius emocinius išgyvenimus, siejančius jį su motina ir tėvu, taip pat sūnumi ir manimi, – kalbėti atvirai, garsiai, kad pagaliau atsikratytų persekiojančio kaltės jausmo, vaikystės traumų. Juk išsisakydami mes palengviname sielos naštą. Scenarijus turėjo keletą pavadinimų: „Išpažintis“, „Atpirkimas“, „Balta, balta diena“. Gerokai vėliau atsirado žodis „Veidrodis“, turintis daugybę prasmių, taip pat ir bandymą sugretinti savo likimą su tėvo likimu, „sugauti“ savo atspindį kūrybos veidrodyje. Filme įamžinta svarbi akimirka, kada berniukas (kurio prototipu yra pats Andrejus) stovi ir žiūri į veidrodį. Man atrodo, daugelis kino kritikų neatkreipė dėmesio į šią sceną, o būtent ji susijusi su didžiųjų tapybos meistrų autoportretais, kur sustingęs žvilgsnis byloja apie kažkokią paslaptį, kurią atskleidus gal ir galėtum suprasti, kas esi, kodėl šioje žemėje egzistuoji... „Veidrodis“ – tai kino išpažintis, atliekama perkratant visus sielos kampelius, aiškinantis santykį su kitais bei pačiu savimi, kartu atsakant į klausimus: „Ką aš padariau? Kodėl priverčiau kentėti tiek daug žmonių? “ Paskutinė filmo frazė paaiškina: „Aš norėjau būti laimingas“... Istorija peržengė vienos šeimos žlugimo dramą, tapo bendražmogiška, daugelio žiūrovų atpažįstama, jų likimus paliečiančia... Ne veltui Andrejus vaidybinius epizodus „Veidrodyje“ kaitalioja su archyviniais kadrais.

Jūsų atsiminimų knyga vadinasi „Veidrodžio šukės“(„Осколки зеркала"). Kodėl pasirinkote sudužusio veidrodžio simboliką ir ką manote apie atvirumo ribas biografinėje kūryboje?

Nelikus artimųjų, veidrodis, atspindėjęs jų gyvenimus, sudužo. Egzistuoja prietarai, siekiantys pagonybės laikus, pagal kuriuos – tai blogas ženklas, susijęs su mirtimi. Sudužus veidrodžiui, skubame šukes išmesti, apsisaugoti nuo nelaimės. Tačiau man kiekviena jų yra susijusi su tam tikru prisiminimu, bendros praeities epizodu. Rašydama bandžiau sudėlioti pabirusias būties daleles. Konkretaus plano neturėjau – knyga gimė spontaniškai, tarsi kažkas būtų vedžiojęs mano ranką. Ji susideda iš paprastų, nuoširdžių pasakojimų, kurių kiekvienas yra tarsi baigtas kūrinys. O dėl atvirumo, tai didelė problema, kuri šiais ciniškais laikais labai paprastai išsprendžiama, juodu ant balto išlojant viską, kas buvo. Rašoma apie įvairiausius meilužius, netikusius nuotykius ir bandoma įsiteikti masiniam skoniui. Žmogus apvagia, ištuština save, o vėliau stebisi, kodėl sieloje liko nuosėdų. Tokia yra duoklė laikui, kuriame gyvename. Dabar juk valdo pinigai. Dažnas didžiuojasi, kad turėjo romaną su įžymybe, todėl ir pasakojasi, nes žino, kad ši informacija vienaip ar kitaip atsipirks. Kalbant apie mano santykius su tėčiu ir broliu, žinoma, buvo prisikaupę labai daug nuoskaudų, neišsakytų dalykų...Tačiau be asmeniškumų egzistuoja ir tam tikra etika, neleidžianti teigti nieko bloga kad ir apie tėčio trečiąją žmoną. Ji mirė, tad nebegali paaiškinti savo poelgių ar man paprieštarauti. Be to, nenorėjau rašyti apie intrigas ar susižavėjimus, maitinančius miesčionišką smalsumą. Gerokai svarbiau buvo panagrinėti, kaip šie žmonės atsiskleidė savo kūryboje. Teko paneigti ir kai kuriuos stereotipus. Pavyzdžiui, apie Andrejų buvo kalbama, kad jis labai nenuolaidus režisierius, nepaisantis aplinkinių nuomonės. Iš tiesų jis nepaprastai vertino operatoriaus Vladimiro Ivanovičiaus Jusovo požiūrį, jie kartu spręsdavo, kaip filmuoti vieną ar kitą sceną. O Liudmila Feiginova montavo visas Andrejaus juostas, sukurtas Rusijoje. Jos patarimo paklausęs, Tarkovskis perkėlė garsiąją sceną, kurioje jaunuolis taria: „Aš galiu kalbėti“, iš filmo „Veidrodis“ vidurio į pačią pradžią. Beje, tėvai labai bijojo šio intymaus kūrinio. Mama, pamačiusi filmą, net pyktelėjo. Ji pavaizduota kaip Marija Lebiadkina iš Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai“, – tai yra moteris, kuri jaučiasi esanti ponia, įsakinėja vyrui, ką daryti. Mamai tai nebuvo būdinga. Kita vertus, Andrejus kūrė meninį filmą, o ne realybės dokumentiką.

Sakėte, kad Tarkovskis kai kuriais klausimais tardavosi su kino profesionalais. Tačiau jis buvo reiklus režisierius aktoriams?

O, tai atskira tema! Margarita Terechova sakė: „Mes esame lyg fleita, kuria groja muzikantas.“ Andrejus buvo itin griežtas ir principingas, – aktorius naudojo kaip instrumentus, leidžiančius išreikšti filmų idėjas. Jam buvo svarbu, kad veikėjai perteiktų tam tikrą vidinę būseną, nuotaiką, o ne vaidintų. Teatre dirbantiems aktoriams dėl to neretai kildavo problemų. Manau, jog „Veidrodyje“ nusifilmavusiai Terechovai teko peržengti per save, nes ji, būdama talentinga, stipri asmenybė, absoliučiai pakluso Tarkovskiui. Tik gaidį pjauti atsisakė. Andrejus nesiginčijo ir keblią situaciją išsprendė paprastai, – už kadro pasigirdo priešmirtinis gaidžio kudakavimas, o aplink aktorės veidą pažiro plunksnelės. Scena tapo chrestomatine.

Andrejaus pasirinktame kinematografiniame kelyje į tiesą atsiranda ir fantastinių motyvų. Įdomu, kad „Soliaryje“ (Солярис, 1972) jie padeda atskleisti giliausius žmogaus sielos klodus...

Prieš „Soliarį“ ekranuose pasirodė Stenlio Kubriko fantastinis filmas „2001: kosminė odisėja“ (2001: A Space Odissey, 1968). Tarkovskiui ir kartu dirbusiam scenaristui Fridrichui Gorenšteinui, jis pasitarnavo kaip savotiška atrama. „Odisėja“ koncentravosi į kosmoso užkariavimo technologijas, o Tarkovskiui labiau rūpėjo dvasiniai dalykai: meilė, bendravimas, moralės samprata, žmogiškumo esmė. „Mes norime išplėsti žemės ribas iki kosmoso“, – sako daktaras Snautas, kurį vaidino estų aktorius Jurijus Jarvetas. Tačiau žmogui nereikia jokio kosmoso, jam reikalingas kitas žmogus...

Ar galima teigti, jog paskutinis filmas „Aukojimas“ (Жертвоприношение,1986), kuriame herojus sudegina savo namą, apibendrina A. Tarkovskio nagrinėtas temas, atsako į prasmės ieškojimo klausimus?

„Aukojimas“ aiškiausiai perteikia krikščionybės principus, būtent gebėjimą įveikti save, pasiaukoti dėl kitų. Visuose Tarkovskio filmuose vienaip ar kitaip kalbama apie tai, kad kiekvienas esame pašauktas į šią žemę išpildyti savo egzistenciją, atiduodami save. Kad svarbu nenueiti lengviausiu keliu, neišsižadėti prigimties... Diplominiame darbe „Volas ir smuikas“ mažytį berniuką kiemo vaikigaliai muša tik todėl, kad jis yra smuikininkas, išsiskiria iš bendros minios. Negana to, jis praranda draugą, atstojusį jam tėvą. O Ivanas iš „Ivano vaikystės“? Kas jis, jei ne pasiaukojimo įsikūnijimas? Hari „Soliaryje“ galų gale atvirsta žmogumi, nes myli. Norėdama išgelbėti Kelviną, ji savo noru pasitraukia iš gyvenimo. Zonos vedlys Stalkeris aukojasi dėl žmonijos, kad padėtų jiems apsivalyti, tapti geresniems. Šių temų, o kartu visos kūrybinės biografijos apoteoze tapo juosta „Aukojimas“. Čia žmogus atvirai meldžiasi, o mes esame sakralaus vyksmo dalyviai ir liudytojai.

Andrejus Tarkovskis

Kodėl svarbu pristatyti Arsenijaus Tarkovskio bei jo sūnaus Andrejaus Tarkovskio kūrybą Lietuvoje?

Visų pirma norėčiau paminėti, kad mes viešime „Meno avilio“ kvietimu. Tai jiems kilo idėja surengti atsiminimų vakarus, poezijos skaitymus, filmų peržiūras... Mus jungia bendra istorija, kalbiniai ryšiai. Valstybiniame Maskvos universitete mokiausi lyginamąją gramatiką, tad studijų metu teko tyrinėti sanskritą, lietuvių ir senovės slavų kalbas. Pamačiau, kad yra nepaprastai daug bendros šaknies ar pagal skambesį sutampančių žodžių. Taip pat negalima pamiršti ir sovietinės epochos patirčių. Politinis šio periodo aspektas kelia ginčų, tačiau kurį laiką mus siejo bendras likimas, dorovinės, estetinės pažiūros. Lietuvių aktoriai: Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus tapo legendomis mūsų šalyje, kaip ir Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Be to, mūsų tėtis, Arsenijus Aleksandrovičius mėgo lankytis Lietuvoje, buvo čia ne kartą. Vilniuje buvo parašytas eilėraštis „Pavasaris“, o Druskininkuose – garsiosios eilės „Štai ir vasara praėjo“ (Вот и лето прошло)...

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė