Kęstas Pikūnas „Trys Milijonai“ bendruomenės interneto puslapyje rašytame straipsnyje retoriškai klausė: „Dviguba pilietybė, kas bus?“. Jeigu dvigubos pilietybės klausimo sprendimas tęsis tokiais pačiais „būdais“ kaip iki šiol, mano manymu, atsakymas į šį klausimą nėra sudėtingas - nebus nieko. Tikrąja šių žodžių prasme nebus nei Lietuvos piliečių, nei Lietuvos valstybės. Liks turbūt tiktai Seimas, toliau „sprendžiantis“ dvigubos pilietybės klausimą ir net nepastebintis, kad šis klausimas jau senai nebeaktualus, nes nebeliko nei Lietuvos, nei jos piliečių…

Prieš beveik metus interviu Lietuvos prezidentė mane tikino, kad jos kadencijos laikotarpiu dvigubos pilietybės klausimas bus išspręstas. Deja, tai vis mažiau ir mažiau tikėtina, ypač turint omenyje, kad žodis „išspręstas“ lietuviams, gyvenantiems užsienyje, reiškia vieną – galimybę turėti dvigubą pilietybę. O kas yra pilietybė?

Savo straipsnyje, K. Pikūnas kalba apie moralinį-normatyvinį pilietybės suvokimą – teisę turėti Tėvynę. Pasižiūrėjus iš kitos pusės, pilietybė yra svarbi tuo, kad ji yra egzistuojančios valstybės įrodymas. Valstybė egzistuoja tol, kol egzistuoja piliečiai, nes būtent jie, piliečiai, yra kiekvienos demokratinės, konstitucinės valstybės pagrindas, kitais žodžiais tariant, piliečiai ir yra valstybė. Neįmanoma kalbėti apie piliečius ir valstybę, kaip du skirtingus politinius subjektus. Mes, t.y. kiekvienas lietuvos pilietis, ir esame valstybė, esame Lietuva.

Tačiau, deja, dažnai valstybė yra suvokiama, kaip vyriausybė, parlamentas, partijų koalicija, prezidentė, o tokios „valstybės“ „piliečiai“ – tai nuolankiai „valstybinius“ įstatymus vykdantis subjektai. Būtent subjektai, t.y. priimantys nurodymus „iš aukščiau“ ir juos vykdantys. Juk kaip nevykdysi įstatymų? Būtent šioje vietoje dauguma Lietuvos demagogų (nesiverčia liežuvis sakyti „politikų“, nebent tai reiškią tą patį) pasijunta kaip žuvys vandenyje ir nedelsdami griebiasi veiksmingo įrankio -  sąvokų „įstatymas“ ir „teisė“ ir jais apsišarvavę bei pasibalnoję populizmą, kaip kovos žirgą, puola į kovą su Lietuvos piliečiais. Šios kovos su Lietuvos piliečiais mūšio lauke pasigirsta demagogų, populistų karo šūkiai: „Esame teisinė valstybė“ ir panašiai. Bent jau formaliai Lietuva yra teisinė valstybė (daug kas ginčytusi ir dėl šio teiginio), todėl žodis „įstatymas“ yra demagogų vienas mėgstamiausių. Na, o šiems kovojant prieš dvigubą pilietybę, populiariausias žodis yra Konstitucija.

Tačiau kas yra Konstitucija įstatymo kontekste? Vienas žymiausių dvidešimto amžiaus konstitucinės teorijos autorių K. Schmittas perspėja – konstitucinis įstatymas ir Konstitucija nėra tas pat. Konstitucija nėra ir neturėtų būti prilyginama konstitucinių įstatymų rinkiniui. Paprastai tariant, Konstitucija tai nėra sąrašas įstatymų, kurie pasako, kas yra galima ir kas negalima. Deja, šiandien Lietuvoje dvigubos pilietybės debatų fone Konstitucija yra traktuojama būtent taip. K. Schmittas perspėja, kad traktuojant Konstituciją, kaip konstitucinių įstatymų rinkinį, jos esmė prapuola individualių įstatymų, projektų, statutų grynai juridiniame traktavime.

Konstituciją yra bendra, vieninga valstybės politinės valios išraiška. Todėl ir sakome - Konstitucinė valstybė, bet ne konstitucinės teisės valstybė. O kas išreiškia vieningą valstybės politinę valią ir galią? Tai tikrai ne įstatymai, ne politiniai veikėjai ir netgi ne Konstitucija, bet pagrindinis demokratinės valstybės „elementas“ – jo piliečiai.

Konstitucinės valstybės pagrindą sudaro ne Konstitucija, bet konstitucinė jėga, t.y. jėga, kuri „įsteigia“ Konstituciją, o kartu valstybę. Ši jėga yra žmonės, piliečiai, kurie ir yra demokratinės valstybės pagrindas. Anglų kalboje tas ryšys matomas netgi pačiuose žodžiuose: „constitution“ (konstitucija) ir „constituents“ (rinkėjai). Dvigubos pilietybės klausimo negali spręsti teisininkai. Jie gali patarti, konsultuoti bet yra apsurdiška, kad šie teisės specialistai tampa jėga, kuri vienareikšmiškai sprendžia, ar lietuviai gali turėti dvigubą pilietybę, ar ne. Jei taip, tada Lietuva yra pati tikriausia „teisinė“ valstybė, t.y. valdoma ne jos piliečių per jų atstovus Seime, bet valdoma teisininkų.

 Absurdiška atrodo ir Irenos Degutienės iškelta porblema – konstitucinės ir prigimtinės teisės dėl Lietuvos pilietybės nesuderinamumas. Nėra prigimtinės teisės. Ši prigimtinė teisė yra nustatyta tos pačios Konstitucijos. Įdomus paradoksas: Lietuvos piliečiui, kuris yra valstybės pagrindas ir Konstitucijos steigėjęs, pilietybę „atima“ ta pati, jo sukurta Konstitucija, kurios pagrindu jis ir laikomas Lietuvos piliečiu.

Ar ilgai tam tikros suinteresuotos jėgos slaptysis už žodžio „konstitucija“? Ar ilgai Lietuvos teisininkai mus mulkins kišdami panosėn Konstitucinio Teismo sprendimus ir net raudonuodami iš pykčio įrodinės, kad kaip Lietuvos valstybės ir Konstitucijos autoriai ir kūrėjai esame bejėgiai impotentai, ir neturime kištis į valstybės reikalus, tik aklai vikdyti „teisinės valstybės“ įstatymus?

Tie patys teisininka, dar visai neseniai ragino „nemanipuliuoti Konstitucija dėl dvigubos pilietybės klausimo“. Vėlgi nuostabi demagogų retorika ir pasirenkami žodžiai – „manipuliuoti“. Ką reiškia „manipuliuoti“ Konstitucija? Daugumoje demokratinių valstybių Konstitucijose yra numatyta jos pataisų tvarka ir procedūros. Ar pataisų įvedimas yra „manipuliacija“? Konstitucija nėra į akmenį įrašyti įstatymai. Kievienas Konstitucijos punktas yra interpretuojamas. Rinkėjai, kaip Konstitucijos autoriai, turi teisę ne tik į jos interpretaciją, bet ir jos pakeitimus ir, manau, nėra taip svarbu, ar tai bus padaryta per referendumą valstybės piliečiams tiesiogiai išreiškiant savo valią, ar Seimo priimtais įstatymų pataisos projektais, kur Seimo nariai yra renkami Lietuvos piliečių ir jiems atstovauja Seime. Svarbu tai, kad Lietuvos pilietybės klausimą gali ir privalo spręsti tiktai patys Lietuvos piliečiai, o ne teisininkai ir net ne konstituciniai įsatymai, tačiau jau penkeri metai yra stengiamasi sudaryti kliūtis Lietuvos piliečiams turėti įtakos savo pačių likimo ir priklausymo Lietuvos valstybei sprendimui priimti.

Pasak tarptautinės teisės eksperto Dainiaus Žalimo, būtina atkreipti dėmesį į dvigubos pilietybės liberalizavimo pasekmes. Jo žodžiais tariant: „Konstitucijos keitimo dėl dvigubos pilietybės tikslingumas yra politinio pasirinkimo klausimas.“ Labai tiksliai pasakyta, lietuviškai sakant, kaip pirštu į akį! Tada kyla klausimas: kas sprendžia, ar tikslinga keisti Konstituciją dėl dvigubos pilietybės? Manote šis sprendimas priklauso Lietuvos žmonėms? Klystate, kaip ir minėjau ankščiau, sprendžia ne Lietuvos piliečiai, kaip Konstitucijos kūrėjai, kaip rinkėjai, bet teisininkai. Šiuo atveju – Dainius Žalimas. Čia jo paties atsakymas: „Jei mes esame teisinė valstybė, pagal galiojantį konstitucinį reguliavimą negalima leisti, kad dvigubais piliečiais galėtų būti 70 proc. Lietuvos piliečių.“ Kaip ir minėjau anksčiau – tai ta pati demagogų švilpaujama melodija…Taigi, ar tai reiškia, kad viskas jau nuspręsta?

Grižkime prie to paties „politinio pasirinkimo“, kurį mini ponas D. Žalimas. Kokį politinį pasirinkimą darys Lietuva, jei nuspręs nesuteikti dvigubos pilietybės užsienyje gyvenantiems lietuviams? Kokią žinią apie save, kaip šalį, Lietuva paskleis tarptautinei bendruomenei? Su kokiu „užsidegimu širdyje“ tada eisime į gatves užsienio valstybių miestuose kiekvienais metais giedoti Lietuvos himno? Ar apskritai dar norėsime tą himną prisiminti?

Galime tik su nerimu įsivaizduoti Lietuvos ateitį po dar dešimties metų, jei tegiami sprendimai dvigubos pilietybės klausimu nebus priimti. Lietuva taps šalimi, kurios kažkada šviesūs ir pajėgūs „protai“ jau seniai yra tapę kitų valstybių piliečiais, šalimi, kurioje amžiaus vidurkis bus 60 metų, tai bus pensininkų kraštas, „tesininkų“ respublika su „sostine“ Vilniuje, adresu Gedimino pr. 11.

Ar tai tokia Lietuvos valstybė, apie kurią svajojome prieš dvidešimt metų? Tada, Sausio 13-tosios naktį, sprendimą plikomis rankomis stoti prieš tankus ir rizikuoti savo gyvybe priėmė patys Lietuvos žmonės. Tada patys sprendėme savo likimą, ne kas kitas. Kas sprendžia mūsų likimą šiandieną? Kas gali ir turi teisę  nuspręsti, ar liksime piliečiais valstybės, už kurią savo gyvybe rizikavo (o daug kas ir paaukojo) mūsų seneliai, tėvai ir draugai, jeigu ne mes patys, vis dar egzistuojančios Lietuvos valstybės piliečiai?