Mindaugo Kavaliausko nuotrauka

Kažkelintą sykį pervertus Mindaugo Kavaliausko albumą „Kražių portretas“ („Šviesos raštas“. Kaunas, 2009) niekaip nepalieka keistų abejonių šleifas. Mažakalbiui Rimaldui Vikšraičiui paprasčiau – trumpai drūtai įvertino: „nuobodi knyga“, ir jam viskas aišku, o mums tenka svarstyti, kodėl toks šiuolaikiškas jauno kauniečio požiūris į jaukiai uždarą ir simpatingą miestelio gyvenimą nevirto didžiumą tenkinančiu, meniškai gelmingu išsipildymu.

Pirmiausia žvelgdamas į nugelsvėjusias spalvotas fotografijas pradedi įtarinėti spaustuvės „Arx Baltica“ kompiuterių specialistus. O gal čia apgalvotas noras pasislinkti senovinio kolorito link? Įvade autorius deklaruoja, kad, sugrįžęs iš prabangių lozanų, paryžių, čikagų ir atvažiavęs į Kražius, tikėjosi pamiršti viską, „ko mokėsi apie fotografiją, ir pakeisti nusistovėjusius fotografinius požiūrius“. Tokius revoliucingus žodinius siekius gyvenimo tikrovė dažniausiai pasuka sava kryptimi. Tiesa, naujoviškumo albume netrūksta, šiuolaikinis madingas stilius darniai išlaikomas visame leidinyje. Bet prisiminęs, kaip įtaigiai, originaliai, su modernia poetine terapija ir taip pat spalvotai Lietuvos miestelius portretuoja Vytautas Stanionis, dokumentiniame informatyvume paskendusioje Kražių temoje pasigendi jautresnės gilumos. Netgi jaunatviško veržlumo. Racionaliai tikslus fotografavimas primena seniokišką golfo žaidimą, kur šaltai paskaičiuojamas kamuoliuko / fotografijos kelias, kur pirštu / objektyvu parodoma, bet širdimi nesušildoma.

M. Kavaliauskas ypač mėgsta gyvenimo fragmentavimą. Simboliška titulinė albumo nuotrauka „Liolia ir jos šuniukas karštą 2002 m. vasaros dieną“. Autoriui daug svarbiau ne pačios Liolios išgyventais rūpesčiais pažymėtas veidas, o sunešiotas, su žaviai operetine emblema „Lovely“ sandalas ir meiliai prie jo prisiglaudęs šeimininkės numylėtinis. Arba „Laidotuvės Kražių kapinėse 2002 m. liepą“, kur vietoje gedulingo kražiškės veido matome reklamiškai šviečiančią firminę „Hermes“ skarelę. „Seserys su ledais šv. Roko atlaidų mugėje. 2002 m. rugpjūtis“ – seserų šioje nuotraukoje išvis nėra, tik jų apyrankiuotose ir žieduotose rankose laikomi baltakremių ledų vafliniai kaušeliai. Truputėlį kilstelėjus fotoaparatą ir atvėrus saulėtos jaunystės žvilgsnius, atsirastų seserų asmenybės, natiurmortas pavirstų portretu. Bet gal tada neliktų M. Kavaliausko stiliaus savitumo ir neleistinai būtų pažeistos konceptualumo taisyklės.

Prabangiai, net dviem fotografijomis, pristatomas architektas ir poetas iš Čikagos Christianas Narkiewicz-Laine, kurio šeimos istorija buvo susieta su senaisiais Kražiais. Vienur svečio veidą visiškai uždengia fotoaparatas, kitur – profesionali „Panasonic“ vaizdo kamera, o žmogaus taip ir nepamatome. Tokie reklaminio fotografavimo avantiūrizmai M. Kavaliausko mėgstami ir vertinami, tarsi iš tų garsių firmų jam nubyrėtų koks naudos trupinėlis...

Įdomus natiurmortinio stiliaus atradimas, kai autorius savo herojus fotografuoja su jau padarytomis jų nuotraukomis. Toks dviejų vaizdų sugretinimas tarsi išradingas leitmotyvas pereina per visą albumą ir baigiasi sudėtingu sugalvojimu: Virgio Bakučio, jo sūnaus Justino ir dukros Astos pirštinėtos rankos ant tvenkinio ledo laiko savo vasarišką išsirengusių ir įkaitusių mauduolių atvaizdą (su veidais). Įspūdingas kontrastas!

Labai gerai fotografijų informatyvumą praplečia išsamūs parašai: „Modestas Navickas prie tėčio automobilio. Jis viliasi, kad, kai tėtis parduos bulių, nupirks jam ir jo broliams kompiuterį žaidimams. 2002 m. liepa“, „Sigitas neseniai grįžo iš Norvegijos. Po susitikimo su draugais miestelyje jis grįžta į namus. 2002 m. lapkritis.“ Pastaroji nuotrauka patraukia ne tik pirmojo minkšto sniego nubalinta erdve, bet ir netikėtai į kaimiškai jaukią miestelio ramybę įsiterpusia Norvegija. Juodomis mašinų provėžomis tolstanti maža Sigito figūrėlė nostalgiškai apibendrina gimtinės portretą. Kiek tokių jaunų tautiečių kasdien ištirpsta abejingo pasaulio kraštovaizdžiuose?

Albume vasaros karštymečius pramaišiui atvėsina subtilaus spalvingumo žiemiški Kražių vaizdai. Juose daugiausia nuotaikų ir nuoširdumo. Prie jų gretintina ir raudonais automobilio pažibinčiais išraiškingai perbrėžta slėpininga Vėlinių prieblanda – „Kapinių gatvės „galinė stotelė“ – kapinės Visų Šventųjų vakarą. 2002 m. lapkritis“.

Mindaugo Kavaliausko nuotrauka

Kažkuriame interviu M. Kavaliauskas prisiminė jo fotografinių įgūdžių formavimuisi reikšmingą įtaką turėjusį, 1976 m. mirusį amerikiečių fotografą Paulą Strandą. Mūsų jaunystės laikais šis savitas menininkas irgi buvo svarbi kelrodė žvaigždė. Nustebintas jaunojo kolegos judėjimu tais pačiais tolimos praeities meniniais takeliais, susiradau 1954 m. fotografuotą ir po dešimtmečio Drezdene išleistą P. Strando albumą „Land der Graser“. Nekukliai pasidžiaugiau savo dvidešimtmečio kaimietuko nežinia iš kur tada susiformavusiu geru išmanymu, nes ir šiandien nedidukės Škotijos salos šiaurietiškai tvirtą ramybę bylojantys žmonių veidai, rūsčiai akmeningi peizažai ir sodrūs natiurmortai visiškai nepraradę galingos meninės įtaigos. Užburiamai, su tauriu orumu prie savo akmeninių namų sienų paminkliškai stovintys škotai menininko talento jėga atrodo tarsi ne pozuotų, o iš to paties akmens iškalti amžinai ten gyventų kaip užtikrinti savos žemės ir tvirtų namų šeimininkai. Pavydžiai pasvaičiojau: gal jie baudžiavos ir pereinamo kiemo nusižeminimų savo istorijoje nepatyrė...

Lygindamas su keistaspalviu M. Kavaliausko albumu, akivaizdžiai pajauti, kokį meninės jėgos pranašumą turi kokybiškos nespalvotos fotografijos magija. O kražiškių pozavimuose slypi laikinumas, kartais net menkadvasiai pakvailiojimai, kokie santūriesiems škotams ir dvasine švara pažymėtoje P. Strando kūryboje tiesiog neįsivaizduojami. Ar fotografo paprašyta, ar didelio vaidybinio noro vedama senutė Juzefa, atsigulusi karste, džiaugiasi, galėdama pasišaipyti iš mirties. Toliau šitaip makabriškai smaginasi netgi dvasininkas: „Kunigas Stanislovas Letukas, pavaduojantis Kražių kleboną jo nebuvimo metu, ruošdamas bažnyčią laidojimo ceremonijai, pozuoja juokaudamas – visi mirsime... 2002 m. spalis.“ Gerai, kad bent savo stiliumi M. Kavaliauskas fragmentuoja tik gulinčio kunigo batų padų ornamentiką. Visas vaizdas su ilgaskverne juoda sutana ir palaimingu veidu būtų pasityčiojimo viršūnė.

„Objektyvu siekiau praryti viską, kas tiesiogine ar perkeltine prasmėmis maitino priešeuropietiškąją Lietuvos kasdienybę. Maniau, kad tai yra gražu, nes tikra.“ Tikra grožiu paverčia tik kūrėjo talentas. Kodėl žavimės P. Strando menine tiesa ir abejojame M. Kavaliausko dokumentine tikrove? Todėl, kad pirmuoju atveju pasineriama į gyvenimo ir žmonių psichologinę gelmę, o antruoju – neturint reikiamo dvasinio kuro, nuslystama paviršutiniškumais.

Nenurašykime ir giluminės devyndarbio taisyklės. Albume pateikiamoje biografijoje įspūdingai rikiuojasi perpildytas M. Kavaliausko gyvenimo grafikas: fotografas, menotyrininkas, fotografijos kritikas, kuratorius, publicistas, dėstytojas, leidėjas, viešosios įstaigos ,,Šviesos raštas“ vadovas, fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ vadovas, fotografijos galerijos „F galerija“ įkūrėjas ir vadovas. Pasirodo, net vienuolikadarbis! O kada susikaupti menui?

Birutė Bileckienė. Kapiniškės, 2006 m. Arūno Baltėno nuotrauka

Palyginimų laiptais lengviau pasiekiama tiesa. Atverskime beveik tuo pačiu metu su „Kražių portretu“ Raimondo Paknio leidykloje pasirodžiusį Arūno Baltėno ir Onos Drobelienės (unikalūs jos užrašyti tarmiški tekstai) albumą / studiją „Šilų dzūkai“. Visi trys aptariamieji leidiniai savo tematika visiškai identiški: žmonės, peizažai, natiurmortai.

A. Baltėnas nudžiugina jaukių spalvų vaivorykštėmis. Net stebiesi, kad ryškus spalvingumas neerzina, o padeda dar imliau pajausti dzūkų gyvenimo grožį ir prasmingumą. Atsisakius spalvų viskas nykiai supilkėtų, prarastų šviesų gyvybingumą ir dzūkišką optimizmą. Žvelgdamas į smagiausiais tautiečiais pas mus tituluojamus mielus dzūkų veidus džiaugiesi ir stebiesi, kad, kaip toje dainoje, „rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiuvo...“ Netrūksta šypsenų ir kražiškių veiduose, bet kažkodėl jomis nesinori tikėti.

Sugretinkime dviejų fotografų skerstuves. „Marius Trakšelis (kairėje) su tėvais Virginija ir Antanu ir mamos patėviu Aleksandru ruošia „truputį kotletų“ studentui Andriui (antras iš kairės), išvykstančiam į Kauną. 2002 m. rugpjūtis.“ Prie baigiamos doroti skerdienos tvarkingai surikiuota šeimyna su peiliais rankose ne itin draugingai žvelgia į fotografuojantį egzekutorių. Už keleto atvertimų matome ant staliuko sukrautą kruvinai rausvuojančių lašinių krūvą „Kiauliena ir telefonas. 2002 m. rugpjūtis“. Blykste apšviestas, atstumiamai natūralistinis vaizdas skubina užversti nemalonų puslapį. (Vėliau pagalvojau: gal siužetus primityvinanti tiesioginė blykstės šviesa yra modernumo privalumas?)

„Agutė Jeremičienė su sūnumis doroja skerdieną. Margionys, 2007.“ A. Baltėnas nestabdo įtempto darbavimosi, o gaudo išraiškingiausią žmonių išsidėstymą. Jam talkina ramus besaulis apšvietimas. Gretimuose puslapiuose raiškia šviesa pagyvinti estetiškai patrauklūs ir tiesiog „skanūs“ dešrų natiurmortai. Šie eiliniai kaimiški epizodai meniškumu nepralenkia nuostabių virtuvinių, bendravimo su bitėmis, muzikavimo, audimo, senovinio Vėlinių laužo ir daugelio kitų scenų, bet jie, lyginami su M. Kavaliausko skerstuvėmis, parodo esminius dviejų fotografinių požiūrių skirtumus – šaltą racionalumą ir jautrų žmogiškumą.

Be išlygų renkuosi giliai išjaustą A. Baltėno gyvenimo matymą ir skaidrų jo sielos žvilgsnį. Bet jaunoji karta tikriausiai balsuoja už „postmoderno diskurso“ narkotinius smilkalus. Jiems taip matosi, jiems taip gyvenasi. Pagaliau taip atsinaujinimo krypčių nuolat ieško visi menai.

Geranoriškas baigiamasis istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus tekstas „Atrasta gentis“ – tarsi atskiras tobulai suręstas statinys, kuris deramai galėtų lydėti bet kurį klasikinės lietuviškos fotografijos leidinį. Moderniam, „nusistovėjusius fotografinius požiūrius pakeisti“ atėjusiam M. Kavaliauskui beveik geriau tiktų šiuolaikinių menotyrininkų savita ir sudėtinga, tik palaimintiesiems įkandama leksika užkoduoti pamąstymai. Jie organiškai pritaptų prie giminingų vaizdų.

Ankstesniuose „Fotovi(t)ražuose“ liko neįterptas Aleksandro Macijausko šiai temai tinkamas negailestingas pastebėjimas: „Konceptualizmas Lietuvos fotografų kūryboje yra jų ieškojimų impotencijos pateisinimo advokatas. 2010 m.“

Štai taip, ponai, aukštųjų modernizmų pilotai!