„Miestas be varpų skambėjimo – nebylys, bedvasis“, – knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ rašo teatrologė Gražina Mareckaitė, viena iš trečiosios vilniečių kartos atstovių. Kai jos paklausiau, kodėl varpų skambėjimas miestui toks svarbus, Gražina pastebėjo, kad jų skambesys neįtikėtinai harmonizuojąs, sužmoginąs aplinką, pakylėjąs žmogų. Tą galėtų patvirtinti daugelis miestelėnų, ypač tų, kurie prisimena ikisovietinį Vilnių. Tačiau šiandien varpus skambant girdime retai. Seniau, sovietmečiu, jų tylą aiškindavome draudimais. O šiandien?

Neteisinga būtų sakyti, jog varpai Vilniuje neskamba išvis. Senamiestyje girdėti Arkikatedros bazilikos, Šv. Mykolo, Domininkonų, Visų Šventųjų, Dievo Gailestingumo, iš naujų – Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir Šv. Jono Bosko bažnyčių varpai. Vis dėlto didesnės jų įtakos akustinei miesto atmosferai, išskyrus Arkikatedros bazilikos varpus, nejusti. Kaip įprasta, skambinama ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per Velykas (kai kur tik per jas), prieš sekmadienio mišias, tačiau, – tą norėtųsi pabrėžti, – ne visada ir ne visur. Kaip juokavo vienos parapijos klebonas: „Paskambiname, kai zakristijonas nepamiršta.“

Varpų skambinimo „politika“ priklauso nuo parapijos valdytojų – klebonų. Būtent jie nusprendžia, kada, kiek ir kaip ilgai skambinti. Tiesa, tyla varpinėse gali būti susijusi ir su objektyviais veiksniais. Daug varpų iš Lietuvos buvo išvežta karų metais (jau per Pirmąjį pasaulinį karą, rusams traukiantis nuo vokiečių, jie buvo vežami Rusijos gilumon), dalis sunaikinta ar apleista sovietmečiu, o naujiems išlieti trūksta lėšų. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad pagrindinis veiksnys šioje „politikoje“ yra subjektyvus.

Šiandien varpų skambėjimas yra tapęs gražia kartkartėmis iškylančia dekoracija, o ne savaime suprantamu kasdienybės dalyku, be kurio jaustumėmės praradę kažką svarbaus. Tačiau ar turėtume tai priimti kaip normą?

Padėtį, kodėl varpais neskambinama arba skambinama retai, klebonai aiškino keletu motyvų: žmonių, kurie galėtų atlikti šį darbą trūkumu (jei nėra įrengtas automatinis mechanizmas ir varpais reikia skambinti rankiniu būdu), poreikio skambinti nebuvimu, nenoru pyktis su aplinkinių namų gyventojais ir abstrakčiuoju „sunku pasakyti“. Pastarąjį interpretavau kaip atsakingų parapijos žmonių pasinėrimą į gyvenimo rutiną, taip užmirštant „paskambinti“ (daug paprasčiau mišių tvarkaraštį iškabinti prie įėjimo į bažnyčią).

Plačiau norėčiau aptarti trečiąjį motyvą, juolab, kad jis siejasi ir su likusiais, tarsi pastarųjų alibi. Kai kurios sostinės bažnyčios dėl varpų skambesio yra sulaukusios vilniečių priekaištų (dėl jų Šv. Mykolo bažnyčiai, kurioje įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus, pernai teko sutrumpinti varpų skambėjimo laiką). Esą jie kelia triukšmą ir trukdo ilsėtis. Iš pradžių atrodantys motyvuotais, – triukšmo lygis nesunkiai apskaičiuojamas pritaikius tam tikrą formulę, – šie priekaištai netenka savo pagrįstumo supratus, kad žvelgiant į reikalą formaliai, lieka neįvertinta kultūrinė varpų skambėjimo reikšmė. Maža to, nediferencijuojama ir triukšmo prigimtis, tarsi triukšmas sociokultūrine prasme būtų sterilus, nepriklausąs nuo mūsų vertinimų.

Pagal vieną iš triukšmo apibrėžimų, triukšmu laikytinas beprasmis ir stipresnis nei įprasta girdinčiojo atžvilgiu garsas. Jų būna įvairių. Pats populiariausias triukšmų skirstymas – į baltąjį ir juodąjį. Baltajam būtų galima priskirti lapų šlamėjimą, nesmarkų vėjo ūžavimą, iš arbatinuko besiveržiančių garų keliamą triukšmą. Juodajam – pačius įvairiausius garsus, kuriuos skleidžia išsivysčiusių šalių miestai. (Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, pagrindiniai triukšmo šaltiniai – tai ausinės, žaislai, šventės, automobilių stovėjimo aikštelės, oro uostai, autostrados, gatvės, geležinkeliai, pramoninis triukšmas, komerciniai ir kariniai rajonai.)

Minėtame triukšmo apibrėžime būdvardis „beprasmis“ suponuoja, kad tai, kokio pobūdžio garsas bus suprantamas kaip triukšmas, priklauso ir nuo interpretuojančiojo santykio su tuo garsu, – ne tik nuo jo objektyvaus „triukšmingumo“. Kitaip tariant, ar varpų skleidžiamas garsas yra priskirtinas baltajam ar juodajam triukšmui, prasmingas jis ar beprasmis, labiau priklausys nuo garso interpretacijos, o ne apskaičiavimų. Nuo interpretacijos priklausytų ir garso neįprastumo bei stiprumo samprata. Akivaizdu, kad varpai skleidžia „neįprastą“ ir stiprų garsą, tačiau tą patį daro automobiliai, lėktuvai, traukiniai ir pan. Ar šių objektų skleidžiamų garsų taip pat neturėtume interpretuoti kaip beprasmių ir stipresnių nei įprasta?

Kultūrine prasme varpų skambėjimas ilgus amžius buvo neatsiejama Europos miestų ir kaimo vietovių gyvenimo dalis. Viduramžiais ir vėliau varpo skambėjimas buvo prilyginamas Dievo balsui žmonėms. Kaip „Šiapus ir anapus miesto vartų“ rašo Gražina Mareckaitė: „Varpų gaudesys, varpelių tilindžiavimas daugelį amžių buvo šio karališko miesto kalba. Velykų varpai, Kalėdų varpai, karalių ir karvedžių sutiktuvės, didžiūnų sutuoktuvės, laidotuvės, procesijos, negandos, gaisrai, pavojai, priešų antpuoliai, šventadienio mišios, kvietimas į kasdienes pamaldas.“ Jais kadaise baidytos ir piktosios dvasios.

Šiandien, pakitus kultūriniam kontekstui, mieste nelikus karalių, karvedžių ir didžiūnų, nevykstant priešų antpuoliams, kai apie svarbius miestui įvykius informuoja radijas ir televizija, kai mišių tvarkaraštį galima rasti internete arba prie įėjimo į bažnyčią, o piktosiomis dvasiomis netikima, varpų skambėjimo reikšmė pakito, tarytum sumenko. Tapo gražia kartkartėmis iškylančia dekoracija, o ne savaime suprantamu kasdienybės dalyku, be kurio jaustumėmės praradę kažką svarbaus. Tačiau ar turėtume tai priimti kaip normą?

Varpų garsai žmonėms kelia pačias įvairiausias asociacijas, žadina įvairiausius pojūčius. Vieniems jie kelia tvarkos ir ramybės pojūtį, kitiems – kažką neapibrėžto, „kažką iš praeities, to, kas buvo ir jau nebėra“, tretiems – graudulį, asocijuojasi su švente, iškilmingumu, vienybe, solidarumu. Visais atvejais jų skambėjimas siejamas su kažkuo labai žmogišku. (Ypač varpų skleidžiamą žmogiškumo aurą galima justi sovietinių komiblokų rajonuose – Justiniškėse, Viršuliškėse, Lazdynuose, kuriuose gyvena dauguma vilniečių ir stovi tiek mažai bažnyčių.) Net skurdžiausioje gyvenvietėje skambantis varpas suteikia jai orumo, nekalbant apie šalies sostinę.

Kai kam varpų skambėjimo vertė miestui, kurią čia taip stengiuosi pabrėžti, gali pasirodyti perdėta. (Abejoju, ar tokių žmonių galėtų būti daug.) Tikėtina, jog daugelis vis dėlto sutiktų, jog jų skambėjimas vertingas mažų mažiausiai kaip kultūrinis paveldas. Taigi idealiu atveju savivaldybei imantis nustatyti leistino garso limitus, parapijų valdytojams priimant sprendimą dėl skambinimo dažnumo, laiko ir trukmės, o gyventojams ruošiantis rašyti skundą dėl triukšmo, pirmiausia derėtų įvertinti įvairius skambinimo varpais aspektus: kultūrinius, psichologinius, estetinius ir tūkstantmetės tradicijos lengvapėdiškai neaukoti dėl abejotinų motyvų, nekalbant jau apie paprasčiausią tingumą.

Katalikiškiausiame Šveicarijos mieste Fribūre, kuriame turėjau progą metus gyventi, dieną ir naktį, priklausomai nuo nustatymo, girdėdavau skambant miesto bažnyčių varpus. Netgi išmokau atskirti kiekvieno jų savitą charakterį. Štai vienas XIII amžiaus cistersių vienuolynas skambindavo laiką senoviškai: kas ketvirtį valandos. Prisiminęs tai dabar klausiu savęs, ar mes, vilniečiai, tikrai jautresni triukšmui už fribūriečius? Žinant, kaip toleruojame mūsų gatvėse ir iš kaimynų butų sklindantį triukšmą, drįsčiau tuo abejoti.