Neseniai knygynuose pasirodė naujausia žymios italų autorės ir Fokoliarų judėjimo pradininkės Chiaros Lubich (Kjaros Liubik) knyga „Trokštu būti tavo Žodžiu“ („Katalikų pasaulio leidiniai, 2010 m.), kurioje surinktos įvairių Chiaros tekstų išraukos apie Dievo žodį. Knygos sudarytojas – ne vienam gerai žinomas italų vienuolis Fabio Ciardi OMI. Jo įvadinės mintys išsamiau pristato autorės asmenybę ir dvasinį palikimą.

Kai klausia apie mūsų tapatybę („Kas esi?“), dažniausiai nurodome savo profesiją, pasakome vardą, taigi bet kokiu atveju kažką, kas mus apibūdina kaip unikalų ir nepakartojamą asmenį. O Kjara Liubik (Chiara Lubich) į šį klausimą nedvejodama atsako: „Dievo žodis“. Tai jos tapatybę apibrėžia išsamiausiai. Tiksliau pasakius tai yra didžiausias jos troškimas – būti tuo Žodžiu, kurį Dievas amžinybėje ištarė Savyje, tą pačią amžinybės akimirką, kai sutvėrė savo Sūnų, Žodį, kuriame glūdi kiekvienos būtybės – žodžio Žodyje – būtis.

Tarp nesuskaičiuojamos daugybės tekstų, kuriuos Kjara skyrė Šventajam Raštui, šios antologijos įvadui parinkau kaip tik šį jos atsivėrimą, nes man atrodo, jog kaip tik jis visiškai atskleidžia jos viso gyvenimo siekį. Reikia, kad Dievo žodis ne tik uždegtų, reikia, ne tik su meile jį skaityti, saugoti širdyje rūpestingai apmąstant ir panaudoti praktiškai, bet ir leisti, kad jis mumyse gyventų taip, kad perkeistų mus ir taptume Dievo žodžiu, antruoju Kristumi, žodžiu Žodyje.

Kjaros santykio su Evangelija istorija uždeganti. Tai be galo asmeniška istorija ir kartu gebanti patraukti milijonus žmonių. Tai naujo – evangelinio – dvasingumo atsiradimo istorija, kartu esanti ir istorija kelio, kuriuo XX amžiuje ir prasidėjus šiam šimtmečiui tebeeina visa Bažnyčia, įrodydama, jog Šventojo Rašto, visos Dievo tautos paveldo, autentiška supratimo ir įgyvendinimo vieta yra Bažnyčia.

Tai naujo – evangelinio – dvasingumo atsiradimo istorija, kartu esanti ir istorija kelio, kuriuo XX amžiuje ir prasidėjus šiam šimtmečiui tebeeina visa Bažnyčia.

Ši nepakartojama istorija prasidėjo Trente per Antrąjį pasaulinį karą, kai Kjara gelbėdamasi nuo lėktuvų antskrydžių į požeminę slėptuvę atsinešė knygelę su evangelijomis ir žvakės šviesoje kartu su draugėmis ėmė ją skaityti. Kaip pati pasakojo: „Tie žodžiai prieš mūsų sielos akis iškilo neįprastai ryškiai.“ Kaip jie skyrėsi nuo filosofų ir poetų žodžių... Tad kam gi dar kitur ieškoti tiesos, jeigu čia kalba Tas, kuris pats yra Tiesa? Evangelija „iš tikrųjų yra gyvenimo žodžiai, kuriuos galima paversti gyvenimu“.

Ir štai tas paprastas ir kartu ypatingas atradimas: Dievo žodis gali persmelkti kasdienį gyvenimą, paversdamas jį grynai evangeliniu. Iš pradžių kas savaitę, vėliau kas mėnesį Kjara iš Šventojo Rašto parinkdavo vieną mintį, ją paaiškindavo, o vyskupui leidus išplatindavo ją, kad ir kiti galėtų pasisemti iš jos įkvėpimo. Paskui žmonės susitikdavo, dalydavosi tais Žodžio atneštais vaisiais ir gyvenimo patirtimi. Taip radosi krikščioniška bendruomenė.

Į Bažnyčią ji atneša naują būdą skaityti Šventąjį Raštą – „Gyvenimo žodžio“ praktiką. Šventasis Raštas vėl tapo prieinamas visiems: „Mes, mūsų bičiulės, baltieji, juodaodžiai, prieš du šimtmečius gyvenę ir XXI amžiuje gyvenantys žmonės, bet kuri mama ir bet kuris deputatas, bet kuris žemdirbys ir bet kuris kalinys, bet kuris vaikas ir bet kuris senelis – kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus galėtų  gyventi Dievo žodžiu, kiekvienu Dievo žodžiu.“

Tai dvasingumo „sudemokratinimas“, praktinis įgyvendinimas to visuotinio pašaukimo šventumui, kurį skelbė Vatikano II Susirinkimas. Šventumas nėra skirtas vien skaisčiai gyvenatiems žmonėms, vienuoliams ir vyskupams, jis pasiekiamas visiems – mažiems ir dideliems, susituokusiems ir nepakanka tik leistis vedamam Dievo žodžio kasdieniuose užsiėmimuose, pilnuose problemų, džiaugsmų ir skausmų. Dievo žodis iš tiesų tapo „tyru ir amžinu dvasinio gyvenimo šaltiniu“ – taip jį apibūdino Vatikano II Susirinkimas.

Chiara Lubich. © Foto CSC - Centro S. Chiara Audiovisivi

Tai istorija, kurioje iš Evangelijos kaip gaivaus vandens versmės gimsta naujas dvasingumas. Šventoji Dvasia, kuriai Jėzus patikėjo užduotį „priminti“ ir išlaikyti gyvus Jo žodžius, įgalino Kjarą naujai juos suprasti.

Taip ir anksčiau visados nutikdavo ypatingą evangelinį pašaukimą turintiems vyrams bei moterims. Jis pirmiausia pabrėžia mylėti kviečiančius žodžius, o paskui nuolat „Gyvenimo žodžiu“ gyvenančiam žmogui leidžia suvokti, jog kiekvienas Evangelijos žodis yra meilė, nes Meilė yra Tasai juos ištarusysis, ir visi jie veda į meilę: „Kai vienas iš tų Žodžių kaip sėkla krisdavo į mūsų sielas, atrodydavo, jog jis virsta ugnimi, liepsna, meile. Galėjome tvirtinti, kad visas mūsų vidinis gyvenimas buvo meilė.“

Iš pat pradžių, kylant ir įsitvirtinant vienybės charizmai, Dievo žodis tampa kelrode žvaigžde. Šioje kelionėje vis stiprėja šviesa ir ištikimas atsakas. Taip netrukus vienybės charizma išnyra visa savo esybe ir originalumu bei gebėjimu atnaujinti visa aplinkui.

Tik ypatinga dovana iš Aukštybių galima paaiškinti tai, kad žingsnis po žingsnio buvo vėl atrandamos esminės krikščioniškos vertybės: Dievo pirmumas, Jo valia, meilė broliui, kuriame įžvelgiamas Kristus, skausmo kaip dalyvavimo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus slėpinyje vaidmuo, Jėzaus esančio tarp Jo vardu susirinkusiųjų atradimas – ir vėl harmoningai buvo imama suprasti pilnutinę Evangelijos Žinią, o tai ypač tinkama šiems laikams.

Tik ypatinga dovana iš Aukštybių galima paaiškinti tai, kad žingsnis po žingsnio buvo vėl atrandamos esminės krikščioniškos vertybės.

Tai mūsų laikų Bažnyčios istorija. Kjara pranašiškai iš naujo atrado Dievo žodžio svarbą. Tai vėliau nutiko ir Vatikano II Susirinkime. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum primenama, kad „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties Kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus Kūno stalo“ (DV, 21). Dabar labiau nei bet kada – rašoma Konstitucijoje, – „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą. [...] Dievo žodis turi būti prieinamas visais laikais“ (DV, 22). Bažnyčia trokšta ir toliau „nuolat maitinti savo vaikus dieviška kalba“ ir ragina „gausiai aprūpinti Dievo tautą Raštų maistu, kuris apšviečia protą, stiprina valią, uždega žmonių širdis mylėti Dievą“ (DV, 23).

Tvirtai galima teigti, kad Kjaros patirtis yra be galo svarbi XX amžiaus krikščioniškajam dvasingumui.

Kodėl tokiai nepaprastai istorijai skiriama tokia maža knygelė? Daugybėje publikuotų ir lengvai prieinamų raštų Kjara visada kalbėjo apie savo aistrą – Evangeliją. Vėliau apie tai parašė ir knygą „Gyvenimo žodis“.

Knygelę, kurią dabar laikote rankose, parašė ne Kjara. Tai  trumpų, įtaigių tekstų, beveik aforizmų, paimtų iš jos publikuotų ir nepublikuotų raštų, rinkinys. Jų literatūrinis žanras labai įvairus: pradedant autobiografiniu pasakojimu, malda, nuojautos blykstelėjimu, patirtimi ir baigiant doktrinos pristatymu bei paraginimu. Ši įvairovė leidžia artimiau pažinti Kjaros santykį su Žodžiu ir pamatyti iš šio santykio kylančio mokymo įvairiapusiškumą.

Knygelės pradžioje trumpai užsimenama apie pirmuosius Fokoliarų judėjimo įkūrėjos išgyvenimus, iš kurių jau galima nuspėti, kaip giliai Dievo žodis yra persmelkęs visą jos gyvenimą ir dvasinį mokymą, tam tikra prasme tai yra jos gyvenimo terpė, susijusi su visa žmonija ir Bažnyčia.

Tai yra ne tik jos daugybės konstruktyvių pasisakymų ekumenine tema, bet ir to neįprasto dinamizmo, padėjusio jai būti atvirai didžiosioms religijoms, bei gebėjimo kalbėti nemažiems būriams prasmės ieškančių žmonių, pagrindas.

Vėliau  tekstuose labiau skverbiamasi į teologinį Dievo žodžio supratimą ir vis labiau pabrėžiamas neatidėliotinas jo priėmimas kasdieniame gyvenime tiek, kad žmogus taptų pačiu Kristumi ir gimtų gyva bendruomenė. Tai kontempliatyvūs puslapiai, tačiau juose rasime ir be galo konkretų siūlymą įgyvendinti Evangelijos Žinią. Šios abi tikrovės yra neatsiejamos.

Santūrūs ir lakoniški Kjaros tekstai veda prie mistinių jungtuvių su Kristumi bei Giesmių giesmės įkvėpto ir per visą turtingą krikščioniškąją tradiciją tebesitęsiančio Kristaus ir sielos „bučinio“ patirties. Tai neleidžia pamiršti poreikio kasdien žodis po žodžio „malšinti savo alkį“ Evangelija.

Čia ir glūdi evangelinio gyvenimo slėpinys – reikia gyventi Evangelija! Tai reiškia, kad reikia ne tik skaityti Evangeliją, ją apmąstyti ir su ja melstis, bet ir ja gyventi, leisti jai tapti mūsų gyvybe, sekant iškiliausiu pavyzdžiu – Marija, kuri visa yra aprengta Žodžiu.

Kjaros patirtis yra be galo svarbi XX amžiaus krikščioniškajam dvasingumui.

Kiti čia spausdinami tekstai atskleidžia didelį bažnytinį, visuomeninį ir pilietinį atvirumą, į kurį veda šis ištikimas sekimas Evangelija. Bažnyčia atsiskleidžia tarsi gausa gyvenimo žodžių, įsikūnijusių didžiuose šventuosiuose, jų charizmose bei jų pradėtuose darbuose, o visuomenė pasirodo šio Žodžio raugo iš pagrindų pakeista tiek, jog tampa perkeitimo į naują dangų ir naują žemę proceso varikliu.

Vienas po kito einančiais lakoniškais skyreliais norėta akivaizdžiai atskleisti vaisingumą, įgalintą santykio su Žodžiu, ir iš to vaisingumo kylančią temų įvairovę. Galiausiai šie skyreliai išdėstyti taip, kad atskleistų tam tikrą doktrininę kryptį.

Šių tekstų skelbiama žinia nėra skirta tik elitiniam skaitytojui ar vien tam tikrai grupei žmonių, pavyzdžiui, Fokoliarų judėjimui. Ši žinia siūlo naują bendravimo modelį, kuris visiems priimtinų broliško sugyvenimo ir solidarumo normų semiasi iš Evangelijos. Ji tokia turininga, drąsi, įkvėpta ir kartu paprasta bei lengvai įgyvendinama, jog geba prisidėti kuriant visad naują Bažnyčią, kaip visad naujas yra ir pats Dievo žodis. Ji tampa kvietimu pradėti nelengvą ir vis dėlto žavintį kelią į autentišką, asmeninį bei bendruomeninį visos Dievo tautos šventumą.

Kaip tik todėl Bažnyčiai ir šių laikų žmonėms Kjara kaip palikimą – tai liudija paskutinis tekstas – palieka paprasčiausiai Evangeliją, nieko kito, tik Evangeliją, tą visų laikų Evangeliją, kuria ji ištikimai gyveno netausodama savęs. Tai kvietimas kartoti jos patirtį.