Vieną gražią dieną, kažkada apie 1970-uosius, liturginių knygų leidybos reikalais lankydamasis pas Vilniaus arkivyskupijos valdytoją monsinjorą Česlovą Krivaitį, iš jo išgirdau labai netikėtą žinią: Vilniaus naujojo Lazdynų gyvenamojo rajono projekte yra palikta vieta statyti bažnyčiai!

Valdytojui šitą žinią atnešė vyriausiasis projekto autorius, architektas Vytautas Čekanauskas, o valdytojas ja pasidalijo su manimi, tikėdamasis, kad, kol reikės, laikysiu liežuvį už dantų. Architektas pasakęs: „Ateis laikas statyti Lazdynuose bažnyčią; prašom žinoti, vieta jai palikta. Projekte užrašyta NEUŽSTATOMA TERITORIJA“.

Taip, daugybė mano kartos žmonių buvo įsitikinę, kad Sovietija neamžina, bet turbūt ne per daugelis vylėsi patys sulauksią jos galo bei kitokių laikų. Turbūt ir architektas negalėjo nuspėti, kada tai įvyks, bet neabejojo; vyskupija pergyvens Tarybų Lietuvą!

Šis sprendimas reikalavo pilietinės drąsos. Neduok, Dieve, sužinotų partija ir Vyriausybė – architektas tikrai būtų nuskalpuotas, į „neužstatomą teritoriją“ įrioglintas koks nors griozdas... Bet buvo gi anuomet Valenrodų: galime neabejoti, kad projekto bendraautoris Vytautas Brėdikis viską žinojo, pritarė ir dengė.

Ta pačia ar kita proga mons. Krivaitis papasakojo ir apie slaptąją architekto svajonę: jis skaitęs šventojo Jono Bosko gyvenimą, susižavėjęs jaunimo didžiojo draugo asmenybe ir norėtų, kad ten išdygtų bažnyčia Jono Bosko garbei.

Vytauto Edmundo svajonė išsipildė su kaupu. Ne tik statoma bažnyčia, ne tik Jonui Boskui skirtoji, bet jis pats buvo pakviestas ją projektuoti ir 2001 m. tai įvykdė.

Turėjome nuovokių ir ryžtingų žmonių visais laikais. Vieno šiomis dienomis netekome, bet auga nauji!

P.S. Tikiuosi, atsiras daugiau ir tiksliau už mane šią istoriją žinančių ir ja pasidalysiančių.