Paroda „Po raudonąja žvaigžde“

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiesiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

Šiuo metu Lietuvoje, ypač regionuose, mažėja objektyvios informacijos apie kultūros procesus. Kiekvienas Lietuvos miestas gyvena atskirą, ganėtinai uždarą kultūrinį gyvenimą. Nesuvokdama konteksto, miestų bendruomenė tampa dar uždaresnė, mažėja kultūrinė tolerancija. „Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą.

Paroda, talpinanti visą miestą (arba atvirkščiai)

Prisipažinsiu (kauniečiai tepraleidžia šį sakinį) – iki trečiame dailėtyros kurse vykusių dr. Giedrės Jankevičiūtės paskaitų Kaunas atmintyje iškildavo kaip nereikšmingas Laisvės alėjos, džiazo festivalio ir pigių picų vaizdų kratinys. (Čia tikroji teksto pradžia kauniečiams.) Dvi įsimintinos ekskursijos į šį miestą ir keliolika vaizdingų paskaitų Kauno tarpukario meninio gyvenimo tema minėtus padrikus vaizdinius pakeitė intriguojančiu modernios valstybės formavimosi scenarijumi. Deja, galutinį jo pastatymą nutraukė didžiųjų valstybių „režisieriai“, sukėlę Antrąjį pasaulinį karą. Nuo to laiko šis scenarijus neišeina iš galvos – kaip atrodytume dabar, jei jis būtų galutinai išsipildęs? Juk jau 1920 m. Kaunas turėjo savo Meno mokyklą, garsėjo degančiomis vyresniosios ir jaunosios kartos menininkų diskusijomis meninės raiškos tema, per kelerius metus jame kūrėsi ir skaidėsi įvairios dailininkų draugijos ir grupuotės...

Ir nesvarbu, kad pirmieji žingsniai modernizmo link buvo pavėluoti, ar kad vyresniosios kartos dailininkų kūryba liko pernelyg tradicionalistinė ir, šiandien atrodytų, saloninė, tačiau visos šios meninės paieškos, debatai spaudoje ir kavinėse buvo pats aiškiausias aktyvaus meninio gyvenimo indikatorius. Nesustabdė ir jo ir valstybės kaip (beveik) vienintelio užsakovo ir pirkėjo kišimasis į meninę raišką ir temų pasirinkimą.

Reikėjo kažko galingesnio, kad jį sustabdytų. Ir jis atsirado, ilgam nutraukdamas natūralius dailės vystymosi procesus ir po penkių dešimtmečių palikdamas „kastruotą“ meninę savimonę. Birželio 15 d. Istorinėje Kauno prezidentūroje atidarytoje dr. Giedrės Jankevičiūtės kuruotoje parodoje „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“ su šiais „kastracijos“ metodais galima susipažinti iš arčiau.

Paroda „Po raudonąja žvaigžde“

Sovietinė okupacija ne tik „nurėžė“ svarbiausią dailės gyvenimo dalį, tačiau kiek įmanoma skubėjo pakeisti ją nauja – butaforine, regresyvia, svetima. Parodoje pateiktuose eksponatuose puikiai atsiskleidžia kiekvienai totalitarinei sistemai būdingi propagandos sklaidos principai – pasitelkti universalią kalbą – meną, redukuojant jo prigimtį iki vienkryptės ir aiškiai „perskaitomos“ informacijos nešėjo. Kadangi vaizdinio mąstymo kalba dažniausiai išreiškiama simboliais, jais ir buvo užtvindyta naujai okupuotos tautos sąmonė: raudona spalva (savo nelaimei) likusių dailininkų darbuose liejosi per kraštus, o konstruktyvistinės formos paieškos tarnavo tik veržliems Naujojo sovietinio žmogaus judesiams vaizduoti.

Nepatikėjau savo akimis išvydusi pirmuosius tarpukario Lietuvos dailę modernizmo link traukusius – Antaną Gudaitį ir Stasį Ušinską, „spraudžiančius“ savo meninį talentą ir suvokimą į siaurus ir šiurkščius totalitarinės išraiškos rūbus. Gudaitis plakate kviečia darbo žmogų balsuoti tik už Lietuvos darbo sąjungą, kol Ušinskas fotomontažu „primena“ negailestingą Smetonos elgesį su ūkininkais ir spauda... Paprastai bet kurios ideologinės krypties totalitaristinio meno pavyzdžiai mano ir jaunesnėms kartoms įdomūs tik kaip tam tikra dizaino išraiška, dažniausiai sukelianti ironišką šypseną. Tačiau šį kartą ją pakeitė įsiūtis. Nemaniau, jog paroda mane dar gali įsiutinti. Bet šiai pavyko – joje pristatyta nuoga propaganda atsigręžė prieš save bumerangu, voždama deklaruojamoms „tiesoms“ visa savo jėga.

Pirmoje ekspozicijos salėje demonstruojamas filmas, sudarytas iš archyvinių kadrų, kuriuose Salomėja Nėris rėksmingai dėkoja „vadui, mokytojui, draugui, lietuvių tautos išlaisvintojui Didžiajam Stalinui“, o minios mosuoja Vado portretais, kinematografinėmis savybėmis taip pat turėtų veikti kaip propagandinis ginklas, tačiau parodos autorių pasirinktas šiuolaikinio kompozitoriaus garso takelis paverčia šiuos vaizdus tarsi savotiškais psichodeliniais kliedesiais. Kelių psichinių ligonių kliedesiai tapo neišvengiama istorine tikrove.

Paroda „Po raudonąja žvaigžde“

Ši tikrovė buvo įtvirtinama ne tik per plakatus ar dailės kūrinius, tačiau ir per teatrą, kiną ir ypač per nepastebimas kasdienybės smulkmenas. Parodoje jas puikiai atskleidžia visiems gerai pažįstamų pirmųjų „Šluotos“ ir „Genio“ žurnalų kopijos, kurias žiūrovas gali ilgai ir atidžiai vartyti. Čia reikia paminėti svarbų šios parodos elementą – dizainą, kurį sukūrė Julija Reklaitė. Dizainerės ir kuratorės sėkmingo bendradarbiavimo dėka ši paroda netapo formaliu to laikmečio eksponatų pristatymu, privalomu Lietuvos okupacijos 70-mečiui paminėti. Pasitelkdamos kone juslinius žiūrovų pojūčius – lytėjimą, regą ir klausą, parodos autorės sukuria tam tikrą emocinę nuotaiką, kuri dar ilgai nepaleidžia, palikus istorinę Prezidentūrą ir patį Kauną.

Paskutinėje – monografinėje – parodos dalyje ši nuotaika sustiprinama nostalgiška prancūziška melodija, kurią lydintis tekstas pasakoja apie gniuždantį atsisveikinimo liūdesį. Nedidelėje salėje pasakojamos kelios dailininkų istorijos, kuriose atsispindi jų iš anksto pasmerkti mėginimai išlikti, prisitaikant prie naujos sistemos diktuojamų sąlygų. Jie kūrė monumentalius ir išraiškingus darbininkų portretus, reikiama simbolika puošė mokyklų aktų sales „teisingoms“ šventėms, tačiau ta pati puošyba tapdavo pretekstu jų sunaikinimui ar ištrėmimui.

Paroda „Po raudonąja žvaigžde“

Rodos, kad okupacija Kauną užklupo taip netikėtai, jog jis dar ilgus dešimtmečius gyveno savotiškoje košmariško sapno būsenoje: vieną akimirką jis yra pirmosios nepriklausomos valstybės ir tautos formavimosi židinys, o kitą – eilinis Sovietų imperijos industrinis miestas, amžiams likęs Laikinąja sostine. Tikrasis aktyvus meninis gyvenimas, viręs tarpukariu, virto fasadiniu meniniu gyvenimu, savo dinamiškumu vis mėgindamas pasivyti vėl Lietuvai sugrąžintos sostinės – Vilniaus – aktyvumą. Iki tų (nepabijosiu to žodžio) lemtingų G. Jankevičiūtės paskaitų šis atkaklus vadavimosi iš periferinio statuso kompleksas buvo kandus stereotipas tipiško kauniečio būsenai apibūdinti. Tačiau jie tam turi pagrindą! Tai yra modernybės formavimosi pagrindai, ant kurių vietoj tolesnio tvirto šių pagrindų vystymosi, iškilo šleiva kartoninė (niekad neateisiančio) Laimingojo rytojaus simuliacija.

Paroda „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“ Kaune tampa tam tikru site-specific projektu, referuojančiu (į) ir komentuojančiu vietinį istorinį ir dabartinį kontekstą, be kurio ši paroda neįgautų viso savo (emocinio) svorio, prislegiančio žiūrovą. Tačiau iškyla klausimas: ar ši paroda tokia pat paveiki ir su Kauno tarpukario meniniu ir socialiniu gyvenimu nesusipažinusiam parodos lankytojui? Gal istorinėje Prezidentūroje išvydus iškabintus sovietinės propagandos plakatus kam nors užvirs visai kitokio pobūdžio pasipiktinimas?

O ar tai nerodo, kad šios temos aktualumas neišnyko?

Ir neišnyks dar ilgai?

Paroda „Po raudonąja žvaigžde“

Tačiau jaunoji meno lauke veikianti Kauno karta, rodos, išmoko susitaikyti su Laikinosios sostinės titulu ir, neslegiami „įsteigsime alternatyvą (ŠMC, NDG...)“ nuostatų, kuria kiek kitokio pobūdžio alternatyvas – meno bendruomenes. Internetinio šiuolaikinio meno ir kultūros portalo www.menoduobe.com įkūrėjai aktyviai veikia šioje – bendruomenės kūrimo – srityje, tokiais projektais kaip „Menų centras“ ar „Menų centro kiemelis“, įtraukdami vis daugiau meno gerbėjų. Galbūt ši neinstitucinė, neįpareigojanti ir laiku iškelta iniciatyva gali pirmoji ryškiau suaktyvinti Kauno meninio gyvenimo pulsą?(Ar bent sudaryti tokį įspūdį.)

Beje, Kaune įvyko tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene: premjeros“, kurį inicijavo Rotušės aikštėje įsikūrusios galerijos – „Meno parkas“, „MJ studija“ ir Kauno fotografijos galerija bei lauko kavinė „Skliautas“. Tad gal reikėtų dažniau nuvažiuoti į Kauną ir pamažu leisti griūti užsigulėjusiems stereotipams? (Tik neišsirinkite lietingo oro, nes gali įvykti ir atvirkštinių procesų (neišgelbės nė žymioji spurginė).