Kuo skiriasi Lietuvos ir Kroatijos valstybinis ir piliečių požiūris į nacionalinius parkus bei gamtos paveldo pristatymą pasaulio keliautojams ir smalsuoliams, rašo Rasa Gečaitė.

Mėgstame sakyti, kad dėl skonio nesiginčijama arba kad tai požiūrio klausimas. Kadangi vasara yra itin palankus metas kelionėms, tad ir pasidairykime, ką veikiame poilsiaudami ir kuo domimės.

Savo vasarą pradėjau nuo kelionės į Kroatijos nacionalinius parkus (toliau - KNP). Jau seniai visi pažįstami išūžė ausis apie neapsakomą Plitvicos ir Krka krioklių grožį, įstabiai skaidrios Adrijos jūros salyną ir pasaulio uolų laipiotojų mėgstamus Velebito kalnus Paklenicoje.

Kaip tik tokių gamtos grožybių neturime Lietuvoje. Tačiau gamtos mylėtojai ne mažiau didžiuojasi Dzūkijos parkiniais miškais ir Čepkelių raistu, Kuršių nerijos kopų smėlynais, Aukštaitijos ežerynais ir kalvotąja Žemaitija. O kur dar Ventės rago grožis, Raigardo slėnio misterijos, horizontai nuo Ignalinos Ledakalnio tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, įkvepiantis Trakų apylinkių gamtovaizdis, Platelių ežero paslaptys…

Tačiau, grįžusi iš kroatų žemės, kur buvo aplankyti keturi iš aštuonių KNP, suabejojau - ar mokame ir žinome, kaip reikia ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir pasauliui pristatyti savo nacionalinius gamtos stebuklus? Nes XXI amžius neginčytinu prioritetu globalioje sąmonėje vis labiau įtvirtina ne žmogaus, o gamtos sukurtą pasaulį. Kuris yra ne tik grožio, bet ir žmogaus būties bei išlikimo garantas. O labiausiai sužavėjo, kaip eiliniai kroatai patys didžiuojasi savo nacionaliniais parkais ir entuziastingai siūlo juos aplankyti svečiams.

Kroatija - 4,5 mln. ir 8 NP

Šįkart iš aštuonių KNP aplankiau keturis bemaž viename centrinės pajūrio Kroatijos regione. Sužavėjo jaukus Krka NP (įsteigtas 1985 m.) ir tris kartus didesnis Plitvicos NP (įsteigtas 1949 m.) - vandens, uolų ir augalų vien gamtos sukurtas pasaulis. Sumokėtų pinigų - po 13-14 eurų už bilietus - tikrai negaila. Nes gauni ne tik gražius bilietus su parko takų schema - tarp krioklių, salelių ir augalijos, bet ir nemokamų lankstinukų su išsamia informacija apie parko turtus bei istoriją. O svarbiausia - vienur gali išsimaudyti prie krioklių, kitur plauki garlaiviuku, norintieji paskanaus ir čia pat sugautų ir iškeptų upėtakių. Nors ši akimirka įrodo turbūt giliausią žmogiškos būtybės veidmainystę - pasigėrėjus gyvais upėtakiais skaidriame užutekyje, jau po akimirkos be sentimentų gardžiuotis iškeptais…

Kitaip įdomu laivu paplaukioti Kornati NP (įsteigtas 1980 m.), kuris garsėja 140 salų. Beje, Kroatija Adrijos pakrantėje turi net 1180 salų! Vien plaukimas laivu su karštu maistu ir neribotu vyno kiekiu kainuoja 38 eurus. Gražu, malonu ir negaila. Dėl ir už gamtos grožį. Tuo labiau nebuvo gaila šešių eurų už įėjimą į Paklenicos NP (įsteigtas 1949 m.) teritoriją, kad 7 km pasivaikščiotum tarpeklio keliuku aukštyn ir vėl 7 km žemyn. Klausantis paukščių balsų, kalnų upės šniokštimo, gėrintis vešlia augalija. Beje, šis parkas Velebito kalnuose garsėja pasaulyje kaip viena iš keturių Europoje geriausių uolų laipiojimo vieta. Pakėlęs akis nuolat užkliūvi už gražaus reginio - uolų sienomis lipančių drąsuolių. O nusileidęs iškart patenki į kempingą ant ypatingo skaidrumo Adrijos jūros paplūdimio.

Kitam kartui palikau Risnjako NP su antru pagal aukštį didžiausiu Risnjako kalnu (1528 m). Sudomino argumentai, kodėl šis KNP buvo įsteigtas 1953 m. „Santykinai mažame plote yra didžiulė įvairovė pirmos klasės geografinių, geologinių ir kitų natūralių fenomenų, lengvai pasiekiamų lankytojams. Gamtinės grožybės yra beveik nepaliestos žmogaus.” Šių dviejų sakinių užtenka, kad pasaulio smalsuoliai ir gamtos mylėtojai užsigeistų būtent čia atsidurti.

Liko nepamatytas ir Brijuni NP (įsteigtas 1983 m.) su 14 salų ir salelių, kurios užima 36,3 kv. km plotą. Ir vėl vos pora sakinių sugundo atsidurti šiame pasaulio kampelyje. „Brijuni yra kartais nusakomas kaip Rojus Žemėje. Parkas (vieta, klimatas, flora ir fauna, jūros pasaulis), kultūrinis ir istorinis paveldas (nuo Akmens amžiaus iki dabar) siūlo ir kainininką (apsigyvenimo, ekskursijų, sporto)…” Juk tokius argumentus galima pritaikyti ne vienai Lietuvos NP vietovei?

Taip pat ir Mljeto NP (įsteigtas 1960 m.), kuris yra piečiausias Kroatijoje. Sugundymui čia apsilankyti užtenka visai trumpų reklaminių frazių. „Jis dažnai siejamas su gražiausia Adrijos sala, nes ji turi keletą tikrai retų vietų - ežerą vidury salos ir salą ežere su pilimi joje - Benediktinų vienuolyną nuo XII a. Šis beveik siurrealistinis (virštikroviškas - R.G.) vaizdas atrodo ištrauktas iš gražiausių pasakojimų. Pagal vieną jų, Mljetas buvo Odisėjaus kelio dalis ir nimfa Kalipsė čia laikė Odisėją nelaisvėje.”

Taip, Odisėjo laivas gal ir nepateko į lietuviškas žabangas, bet Senovės Egipto faraonės Hatšepsutės laivai reklaminėse sakmėse galėtų būti atplaukę į mūsų pakrantes gintaro ir sakų… Dėmesio kitą kartą lauks ir Šiaurinio (Sjeverni) Velebito NP (įsteigtas 1999-aisiais). Apsilankyti čia lengvai įtikina vieno sakinio argumentai. „Karstinio fenomeno įvairovė, flora ir fauna, kurie yra maža šios gamtinės visumos dalis.”

Ši informacija apie visus aštuonis KNP yra išdėstyta viename tinklalapio puslapyje. Tiek ir taip tikrai galėtume pasakyti pasauliui net apie keletą Lietuvos NP ir kitų vietovių gamtos objektų. Argi nesudomintų smalsuolių ekskursijos prie karstinių įgriuvų, Neries skardžių atodangų, į plūduriuojančias salas ežeruose ar net žygiai senovinėmis kūlgrindomis? Neabejoju, kad sugundytų tūkstančius ir gal net milijonus iš viso pasaulio. Svarbu trumpai, bet įdomiai ir tiksliai argumentuoti. Deja, „Googlyje” surinkus žodžius Lietuvos nacionaliniai parkai, tinklalapio puslapis www.travel.lt/turizmas apie LNP yra neįtikėtinai… joks. Gal net nusikalstamas. Vilčių nepateisino ir „Vikipedija”.

Lietuva - 3,5 mln. ir 5 NP

Iš pirmo žvilgsnio proporcijos yra Lietuvos naudai. 3,5 milijono gyventojų kraštas turi net penkis nacionalinius parkus. Pagrįstas pretekstas didžiuotis, tik ar mokame? O kokia iš to nauda valstybei ir jos žmonėms? Šis klausimas iškilo sumokėjus didžiulius pinigus už patekimą į kroatų saugomus ir rūpestingai prižiūrimus nacionalinius parkus bei juose esančius plačiai pasauliui pagarsintus unikalius gamtos objektus.

LT duomenys iš „Vikipedijos”, kurios interneto žiniomis naudojasi viso pasaulio smalsuoliai yra itin skurdūs. „Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. Jie buvo įkurti 1991 m. po nepriklausomybės atkūrimo. Šiuo metu visi nacionaliniai parkai užima 2,3 proc. Lietuvos teritorijos.” Ir toliau jie visi itin formaliai išvardyti glaustoje lentelėje, kurioje netikėtai atrandame ir 1974-uosius…

Aukštaitijos nacionalinis parkas; įkurtas 1974; teritorija 406 kv. km; savivaldybė - Ignalina, Utena ir Švenčionys; regionas - Aukštaitija.

Dzūkijos nacionalinis parkas; įkurtas 1991; teritorija - 559 kv.km; savivaldybė - Varėna; regionas - Dzūkija.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas; įkurtas 1991; teritorija - 264 kv.km; savivaldybė - Neringa; regionas - Mažoji Lietuva.

Trakų istorinis nacionalinis parkas; įkurtas 1991; teritorija - 82 kv.km; savivaldybė - Trakai; regionas - Dzūkija.

Žemaitijos nacionalinis parkas; įkurtas 1991; teritorija - 217 kv.km; savivaldybė - Plungė; regionas - Žemaitija.

Šio puslapio apačioje nurodyta, kad jis „paskutinį kartą keistas 22 balandžio 2010 16:57″. Tiesa, yra „aktyvuota” nuoroda į Lietuvos saugomas teritorijas. Taip pat kiekvieno iš penkių išvardytų nacionalinių parkų pavadinimai „aktyvuoti” nuveda į savo svetaines. Ne itin džiuginančias. Ar jas rengė žmonės, kuriems toks darbas buvo priverstinis? Be meilės, patriotizmo ir profesionalių rinkodaros žinių? Nes radau vien sausą ir atsainų formalizmą.

Saugome nuo ko ir ką? Medžioklę ir žvejybą…

Vikipedinės žinios skelbia, kad „Lietuvos saugomos teritorijos skirtos gamtai ir kultūros paveldo kompleksams, ekologinei pusiausvyrai ir biologinei įvairovei išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Jose taip pat sudaromos sąlygos pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui”.

Gražu, ar ne? O kur turizmas, kurį taip puikiai išnaudoja kitos valstybės savo biudžetui papildyti? Tuo labiau kad „saugomos teritorijos užima apie 7500 kv. km ploto (apie 11,5 proc. visos šalies teritorijos): draustiniai - 164 018 ha; regioniniai parkai - 413 522 ha; nacionaliniai parkai - 152 294 ha; rezervatai - 24 004 ha”.

Lietuvos saugomų teritorijų istorija „Vikipedijoje” pradedama - kaip įprasta - miglotai reikšmingai, tačiau nieko aiškiai nepasakant. „Viduramžiais kunigaikščių ir žemvaldžių medžioklės plotuose, kuriuos galima prilyginti medžioklės draustiniams, buvo draudžiama be reikalo lankytis, baidyti žvėris, trukdyti jiems maitintis. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir vėliau, baigiantis XX a. 4-ajam dešimtmečiui, pradėta steigti gamtinius rezervatus. Iškart po Antrojo pasaulinio karo imta steigti medžioklės draustinius, rezervatus, ūkius, kurių tikslas buvo išsaugoti gamtos turtus, o ypač - medžiojamuosius žvėris ir paukščius.”

Normalioje valstybėje pradėti kalbą apie saugomas teritorijas nuo medžioklės draustinių bemaž neįmanoma. O štai Lietuvoje ir po 20-ies nepriklausomybės metų vis dar esame apsvaiginti sovietinio mentaliteto kerų. Medžioklė su varovais, pirtelėmis ir vaišėmis. Miškai? Gyvūnai? Gamta? Visiški niekai, idealistų burbulai. Lietuvoje rimti žmonės į gamtos pasaulį žvelgia per optinį taikiklį ir sumedžiotų bei sužvejotų trofėjų kiekį. Tokiu požiūriu vertinant saugomas teritorijas pasidaro aiškiau, kodėl taip slepiame nuo pasaulio savo gamtą.

Be gundymo ir įkvėpimo

Taupiai lietuviška „Vikipedija” apie LT saugomas teritorijas skelbia, kad 1960-1975 m. įsteigta beveik 100 draustinių. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įsteigti keturi nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. „XX a. 4-ajame dešimtmetyje įsteigti Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos gamtiniai rezervatai. 1974 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas (anksčiau vadintas Lietuvos TSR nac. parku). 1975 m. įsteigtas Čepkelių, 1979 m. - Kamanų, 1991 m. - Viešvilės valstybiniai rezervatai. 1991 m. buvo įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkas. 1992 m. įkurta 30 regioninių parkų.”

Toliau prie „saugomų kraštovaizdžio objektų” nurodoma, kad „šalyje yra 386 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų. Ir greta paaiškinama, kad „gamtos ir kultūros paminklai - vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2000 metais šalyje buvo 159 gamtos ir 965 kultūros paminklai”.

Taigi, tegyvuoja skaičiai! Iš jų sužinojome, kad turime 386 saugomus gamtos objektus ir 159 gamtos paminklus. Kokie jie ir kur juos rasti - čia jau kiekvieno smalsuolio reikalas. Girininkai žino, regioninių parkų darbuotojai žino, kai kurios kelionių agentūros net žada nuvežti parodyti.

O žinia pasauliui? Ką pamatyti ir kodėl, kaip atvažiuoti ir kur apsistoti?

LT idealisto vizija

Visiems pasaulio gamtos mylėtojams yra visiškai įprastas klausimas - kiek reikės sumokėti už leidimą ar bilietą į nacionalinio parko teritoriją, kad pamatytų unikalius LT gamtos objektus? Labiau tiktų sakyti - gamtos stebuklus. Kuršių nerijos kopas tarp vandenų, Čepkelių raistą su salomis ir įrengtu 1,5 taku bei apžvalgos bokšteliu, Ventės rago paukščių karalystę, kormoranų negyvai nubalintą mišką Smiltynėje, Nemuno deltą ir plaukimą Atmata, Skirvyte, Pakalne į lagūninę Krokų lanką, Neries slėnį su Kernavės piliakalniais… Vardyti galima be galo.

Visi šie objektai turi savo kainą. Kurią mielai mokės gamtą mylintys keliautojai iš viso pasaulio. Vien leidimas patekti į saugomą draustinį nenustebintų 20 Lt kaina, o pasivaikščioti įrengtais takais Čepkelių raiste ar užlipti ant Didžiosios kopos Nidoje smalsuolių neatbaidytų ir didesnė kaina iki 50 Lt. Juk prižiūrėti ir investuoti į šių gamtos objektų priežiūrą reikia? Sunkiau tai suvokti būtų tik patiems lietuviams. Nors visi mielai moka Kroatijoje už lipimą kalnų tarpeklio keliuku po šešis eurus, pasivaikščiojimą mediniais takais Krka ir Plitvicos vandens ir augalų karalystės parke - net iki 23 eurų…

Būtų gerai, kad pasauliui platinamos per populiarią interneto enciklopediją žinios apie Lietuvą rūpėtų LT vyriausybei ir jos įkurtoms žinyboms bei institucijoms. Pavyzdžiui, Ūkio ministerijai, aplinkos ir kultūros ministrams, tuo labiau - Turizmo departamentui. „Sutartinai” iš visų bendro iždo tokiems pareigūnams su jų pavaldiniais už konkretų darbą yra mokami nemaži atlyginimai. Pinigų negaila, bet jau 20 metų vis labiau gaila ūkanose skęstančio Lietuvos įvaizdžio ir kiaurai skylėto valstybės iždo.