Ruošiantis kultūros nakties „Tebūnie naktis“ renginiams, į galvą įkyriai beldėsi mintys apie Argonautus (taip pat Homero „Iliadoje“ aprašytą „laivų katalogą“) bei Palemono šutvę. Mane visąlaik baugino faktas, kad mito tikrovėje saugiai įsikūrę didvyriai mūsų sąmonėje iškyla kone tobuli, kone tobulo skaidrumo aplinkoje. Tarsi būtų patalpinti vakuume, jie žilpina mūsų patiklias akis savo iškilybe ir šaunumu. (Kaip nesinori prisiminti, jog vyriai anuomet daugiausia užaugdavo iki metro penkiasdešimties!) O juk iš įvairių kaimų į žygį atskubėję ir į laivus sulipę tikrieji argonautai visų pirma būtų smarkiai dvokę mėšlu – kai kurie juk atlėkė tiesiai iš laukų, kuriuose arė žemę – ir bent pirmąsias savaites labiau būtų priminę avių bandą negu kariuomenę nugalėtoją, sudarytą vien iš didvyrių ir žymūnų. Ne ką geriau ir su Palemono bendražygiais. Nuo Nerono arba Atilos impulsyviai pasprukusiems vyrams (sunku patikėti, kad jie galėjo tinkamai pasirengti žygiui) tikriausiai būtų plaukai ant galvos pasišiaušę sužinojus, kokius taurius ir šaunius juos pavaizduos romantinių mitų kūrėjai. O juk imperatoriaus (kurio nors vieno iš tų dviejų) priešų knibždančiuose laivuose būtų tvyrojęs nepasitikėjimas, įniršis, baimė. Išbadėję ir netikrumo kamuojami imperijos padugnės būtų kėlę nuolatinius maištus, siaubę pakelės kaimus, o Nemuno ir Dubysos santakoje girti niekingai išlūžę ant žolytės, net nesapnuodami apie jokią Roma nova ar kitus beprotiškus nacionalinius darinius, kuriems esą jiems lemta duoti pradžią.

Taip būna ir su tęstiniais kultūros renginiais. Nors šimtąsyk esi patyręs, kad reklaminis tobulumas – netikras, kiekvienąsyk iš naujo stengiesi įtikėti, jog kitais metais organizatoriai atsitokės ir suskels ką nors tokio... Nesu tikras, ar to paties vyliausi artėjant vadinamajai kultūros nakčiai „Tebūnie naktis“ – galbūt tik svajojau, kad ji nebus tokia amorfiška. Bet tokių minčių paklydėlių, neneigiu, būta, kol vienoje žiniasklaidos priemonėje perskaičiau sakinį: „Vilniaus skvereliai prisipildys juoko, o žvakių šviesoje vyks Baltijos gintare per milijonus metų sukauptos energijos prijaukinimo vakarai...“ Tai jam, tą sakinį užrašiusiam žurnalistui, turiu dėkoti, kad mano žvilgsnis į tai, kas laukia šeštadienio naktį, tapo blaivesnis ir objektyvesnis: šalin naivias viltis, kad žodis „kultūra“ kada nors bus minimas balsu tik tada, kai to būtinai reikia! Velniop romantišką svają, kad kas nors šiame krašte sugeba pasimokyti iš pernykščių ar užpernykščių klaidų!

Trumpai tariant, jokių teigiamų transformacijų vadinamasis festivalis per metus nepatyrė: kaip ir anksčiau, potencialius lankytojus visų pirma stengtasi suvilioti renginių skaičiumi (programoje jų buvo pažymėta net 83), o ne kokybe. Turint galvoje, jog pernai ir penkiasdešimt kelių renginių buvo gerokai per akis, mat visą laiką neapleido jausmas, kad šiek tiek (švelniai kalbant) persistengta, šiųmetė situacija akivaizdžiai bylojo, jog persistengta su kaupu – visu šimtu procentų. Regis, niekam nešovė į galvą, kad Vilniuje, Lietuvoje nėra tiek kūrybinių pajėgų, jog per vieną dieną būtų įmanoma surengti daugiau kaip aštuoniasdešimt pakenčiamų renginių. Būtent todėl dauguma jų ir buvo, atlaidžiai žiūrint, neįstabūs. Tiesa, maždaug pusė renginių galėjo pretenduoti į „kultūrinius“, kai kurie galėjo būti ir visai neblogi, tačiau tikėtini kultūros gardėsiai (galbūt netyčia) buvo taip užmaskuoti šėlionėmis ir garsia fonine muzika, kad sunkiai įtarsi čia vykstant (vykus) ką nors rimtesnio, negu lindyhopo šokiai gatvėse ar jau minėtas įsikrovimas Baltijos gintaro energija. Nuo Verkių dvaro iki kitoje sostinės pusėje įsikūrusio Vingio parko ar miesto pakraštyje esančio Pilaitės rajono – visur vyko bruzdėjimai, triukšmavimai, šėliojimai, susipažindinėjimai, pasismalsavimai, pasuokimai, tačiau ko nors tokio, kuo vienareikšmiškai žavėčiausi, – ne.

Nuosekliau aplankyti patikusius renginius tradiciškai buvo neįmanoma – čia nėmaž negelbėjo savanorių dalijami žėmėlapiūkščiai – nes dauguma jų vyko tuo pačiu metu ir skirtingose vietose. Vieni, kaip kokios baterijos, krovėsi gintaro energija, kiti dalyvavo ekskursijoje po naktinę Verkių dvarvietę, treti stebėjo VU Botanikos sode šikšnosparnius. Jau nekalbu apie tokius kultūros renginius – suprantama, nė viename jų neleidau sau būti – kaip naktinių marškinių siuvimo kampelis, žibintų ar aromatingų balzamų iš natūralių komponentų pagal senovinius receptus gamyba, norų leidimas į dangų prie Baltojo tilto etc.

Tiesa, dėta formalių pastangų, kad potencialus lankytojas nepasimestų renginių gausybėje ir išlaikytų bent minimalų nuoseklumą; tuo tikslu miestiečiams ir miesto svečiams buvo siūlomi keli teminiai maršrutai: maršrutas „Muzikaliems“ stengėsi aprėpti kiemuose, aikštėse ir salėse vykstančius muzikinius (daugiausia klasikinės muzikos) renginius, maršrutas „Mažiesiems“ kvietė į Lėlių teatro spektaklius ir kūrybines dirbtuves, pasirinkusieji maršrutą „Žingeidiems“ (bjaurus pavadinimas) galėjo dalyvauti ekskursijose, pažintinėse programose, parodose, performansų ir videofilmų peržiūrose, diskusijų vakaruose, maršrutas „Kūrybingiems“ vedė daugiausia į kūrybines dirbtuves, kuriose buvo galima viešai megzti, piešti grafiti, žiesti puodą ir t. t. Taip pat buvo siūlomi maršrutai „Tyliems“, „Aktyviems“ ir „Poetiškiems“.

Šiemet galbūt galėjo džiaugtis teatro gerbėjai. Bent šventės organizatoriai teigė, jog ketvirtaisiais metais prie naktinės programos kūrimo aktyviai prisidėti nusprendė teatrai. To, anot jų, iki šiol neteko matyti. Intensyviausiai po miestą klaidžiojantys šventės dalyviai lankėsi Menų spaustuvėje, kurios kiemas nuolat buvo sausakimšas. Tradiciškai didžiulio populiarumo sulaukė maestro Petro Geniušo organizuotas klasikinės muzikos koncertas, trukęs iki vėlyvos nakties. Lukiškių aikštėje vykęs renginys sutraukė minias žmonių. Taip pat žiūrovų stygiumi nesiskundė kino po atviru dangumi programos. Jaunesnio amžiaus žiūrovai noriai rinkosi į Sereikiškių parko prieigas bei Konstantino Sirvydo skverą, kuriuose mokėsi šokti. Sereikiškių parke šokio judesių mokė profesionalus mokytojas, o K. Sirvydo skvere lindyhopo ritmu judėjo visi atėjusieji – nesvarbu, ar moka, ar tik nujaučia šokio žingsnelius.

Nors, regis, įvyko dauguma numatytų renginių, kai kuriais iš jų lankytojai buvo nusivylę. Internete skaičiau, kad džiazo, filmų ir fakyrų naktį žadėjęs vienas Užupio baras nusispjovė į programą. „Vietoj džiazo – su muzika nieko bendro neturintis, bet šlagerius dainuoti bandantis jaunuolis, vietoj filmų – prastai futbolą rodantis televizorius, o fakyrų nė kvapo“, – buvo rašoma naujienų portale delfi.lt.

Bene įdomiausias kultūros nakties renginys – Šiuolaikinio meno centre duris atvėrusi 14-osios Vilniaus tapybos trienalės paroda „Klaidingas atpažinimas“, siekianti, kaip skelbiama, apmąstyti tapyboje aptinkamą įtampą tarp praeities ir dabarties, tradicijos ir naujumo.

Pasak parodos rengėjų, trienalės pavadinimui pasirinktas filosofo Henri Bergsono terminas „klaidingas atpažinimas“, naudojamas aptariant visiems puikiai žinomą pojūtį „deja vu“, kad tai jau matyta, kad dar kartą išgyvename ne tik vaizdinį ar tam tikrą situaciją, bet ištisą įvykių seką, kuri tarsi iškyla iš praeities, nors ir negalime tiksliai jos atpažinti.

„Tapybos dabartis yra glaudžiai persipynusi su praeitimi, todėl ši trienalė yra iššūkis žiūrovui, kaip atpažinti tapybos transformacijas, aptikti kažko naujo slėpinį, kai šiuolaikinėje vaizdų kultūroje viskas atrodo matyta, pažįstama ir atpažįstama. Nors tapyba yra visuotinai pripažinta meno forma, šiandienos vizualinėje kultūroje, prisodrintoje judančių vaizdų ir kinematografinių efektų, tapybai atsiskleisti itin sudėtinga. Ji yra glaudžiai suaugusi su tradicija, su kuria nuolat diskutuoja ieškodama naujų idėjų ir formų. Ar tapyba turi kurti atvaizdus, ar vengti bet kokio iliuzijos kūrimo, tęsti ar neigti tradiciją?“ – svarstoma parodos anotacijoje.

Parodoje dalyvauja 36 dailininkai iš 17 pasaulio šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Austrijos, Nyderlandų, Danijos, Baltarusijos, Lenkijos, Prancūzijos, JAV ir kt. Lietuvai trienalėje atstovauja Romualdas Balinskas, Ina Budrytė, Henrikas Čerapas, Patricija Jurkšaitytė, Eglė Karpavičiūtė, Eglė Ridikaitė, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Alfonsas Vilpišauskas.

Kalbant apie asmeninius įspūdžius, man įdomesni pasirodė darbai, kurie reprezentavo pačią tapybą, o ne vien idėjas. Patiko Olandijos menininko (gaila, nepasižymėjau pavardės) darbai, kuriuose jis remiasi mažųjų olandų tapybos tradicija. Ant žemės sutūpę žaidžiantys vaikai, klouno drabužio fragmentas, moters portretas ne tik puikai atitinka parodos koncepciją, bet ir demonstruoja, kad paveikus, įtaigus darbas nebūtinai turi remtis šokiruojančia fantasmagorija. Taip pat atmintyje išliko XIX a. afišų elementus naudojantis kitas olandų menininkas.

Prie olandų savaip dera lietuvių dailininkė P. Jurkšaitytė, tiksliau, jos nutapyti viešbučių kambariai. Iš toli jie primena olandiškus interjerus, tik priėjus arčiau paaiškėja to įspūdžio iliuziškumas. Kaip ir visada, malonu stabtelėti ties E. Ridikaitės darbais. Ilgus metus kamavusi žiūrovą sovietinio buto stilistikos ir interjero niuansais, šįsyk menininkė ryžosi šiek tiek atsinaujinti – kūriniuose atsirado net peizažo elementų – todėl darbai atrodo išskirtiniai ir menininkės pastarojo meto kūrybos kontekste (bent kiek esu jų matęs parodose ir albumuose).

Tendencija: daugybė menininkų iš savo darbų formuoja ištisus plotus ant sienų. Tai padidina jų paveikumą, tačiau tokiu atveju norėtųsi, kad kiekvienas kūrinys ir ištrauktas iš konteksto „žiūrėtųsi“ gerai. Atrodo, tai pavyksta lietuviui R. Balinskui, o kai kurių užsienio menininkų nuo sienos nukabintas vienišas bijūnas ar beržynėlis atrodytų nekaip.

Paroda yra iš tų, kurią lankyti dera ne vieną kartą, o ypač ne atidarymo dieną, todėl joje dar tikrai apsilankysiu, neslegiamas kultūros nakties dundesio. Priešingai nei amorfiškoji „Tebūnie naktis“, kuri liūdnai pasibaigė brėkštant sekmadienio rytui, ji dar tęsis, vadinasi, visi dar turėsime progos paieškoti joje kultūros desertų. Kai kas jų gal net ir ras. Svarbiausia – nepasitikėti mitu, o kita ateis savaime.