Pastarosiomis savaitėmis suvešėjusios diskusijos, kiek vieną ar kitą politiką turi gerbti ir kaip šią pagarbą turėtų išreikšti Katalikų Bažnyčia, yra gera proga pasiaiškinti Bažnyčios ir valstybės santykius apskritai. Tuo labiau kad vis pasigirsta balsų, jog Bažnyčia pernelyg kišasi ne į savo reikalus, o politikai kovoje dėl tikinčių žmonių simpatijų nesibodi viešai demonstruoti tikrą ar tariamą pagarbą religiniams ritualams bei simboliams.

Štai praėjusią savaitę būta tvirtinimų, kad Vilniaus arkikatedra yra pirmiausia valstybės simbolis, o tik paskui – maldos namai. Taip pat daugelis politikų ir visuomenės veikėjų teigė, jog nebesilankys Arkikatedroje, nes jiems esą nepriimtinas Vilniaus kardinolo požiūris. Šiuo atveju į Bažnyčią žvelgiama kaip į savotišką politinę organizaciją, verbuojančią narius ir siekiančią įtakos politiniame gyvenime, o ne kaip į Viešpaties suburtą Dievo Tautą, keliaujančią iš nuodėmių vergijos į tikruosius savo namus. Tenka tik apgailestauti, jog ir giliai tikintys Lietuvos katalikai užmiršta Viešpaties priesaką būti druska bei šviesa ir pradeda Bažnyčią traktuoti kaip savotišką Dvasingumo, tradicijų puoselėjimo ir kultūros paveldo ministeriją, veikiančią pagal panašius principus, kaip ir kitos valstybės institucijos, ir evangelizacijos sėkmę sutapatina su politine įtaka bei galia.

Lietuvoje nėra valstybinės religijos, mes gyvename pasaulietinėje valstybėje, kurioje visų tikybų išpažinėjai turi lygias teises, o religinės bendrijos turi teisę laisvai tvarkytis pagal savo taisykles. 2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas išskleidė pasaulietinės valstybės principus.

Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valdant valstybę, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią.

Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybės vertybinis neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.

Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, jog tai – Bažnyčios mokymas. Tačiau pasaulietinėje valstybėje katalikai, musulmonai, budistai turi lygiai tokią pat teisę, kaip, pavyzdžiui, ateistai, diskutuoti dėl įstatymų ir siekti, kad juose būtų įtvirtintos jiems priimtinos moralinės vertybės.

Pasaulietinė valstybė toli gražu ne tas pat kaip ateistinė valstybė, kurioje privilegijuojama tikėjimo svarbą neigianti pozicija. Natūralu, kad pasaulietinės valstybės institucijos bendradarbiauja su religinėmis bendrijomis. Ne tik Lietuva, bet praktiškai visos Europos Sąjungos valstybės yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su Katalikų Bažnyčia, kuriose reglamentuotas bendradarbiavimas įvairiose srityse. Tokios sutartys leidžia siekti skaidresnių santykių ir puoselėti pagarbų dialogą. Beje, kasmet Lietuvos tradicinėms religinėms bendrijoms suteikiama išmoka iš valstybės biudžeto tikrai nėra pasaulietinės valstybės principo pažeidimas, bet sutarta sovietmečių sunaikinto turto restitucijos tąsa.

Kitas dalykas – svarbiausias pareigas valstybėje einantys politikai tikrai neprivalo būti katalikai ar apskritai tikintys žmonės. Natūralu, kad katalikų bažnyčiose vyksta iškilmingos pamaldos taip pat ir valstybinių švenčių proga, jos dažnai transliuojamos per televiziją, ir tai džiugina tuos, kurie negali, nors ir norėtų, jose dalyvauti. Per iškilmingus posėdžius kviečiami kalbėti iškilūs dvasininkai. Tačiau politikai tikrai neprivalo dalyvauti pamaldose, o į iškilmingus posėdžius yra laisvi kviestis skirtingų pasaulėžiūrų žmones.

Esu katalikas, bet tikrai gerbiu Česlovą Juršėną, kuris prisiekdamas Seime nemini Dievo, kuriuo, kiek suprantu, netiki, vardo. Jis elgiasi sąžiningiau nei tie, kuriems bažnyčios lankymas ar Viešpaties vardo linksniavimas yra bandymas prisivilioti rinkėjus. Tačiau dėl kai kurių politikų fasadinės perdėtos meilės Bažnyčiai demonstravimo pati Bažnyčia juk nekalta. Nors dvasininkams derėtų dažniau politikams ir visiems kitiems viešai priminti, kad ne tas yra mielas Dievui, kuris dažnai mini Jo vardą, bet tas, kuris vykdo Jo valią.

Būdami religine dauguma, katalikai turėtų atsispirti pagundai reikalauti išskirtinių politinių galių, elgtis kaip privilegijuoti valstybės tarnautojai. Autentiškas sekimas Kristumi – visada yra plaukimas prieš srovę. Religijos ir valstybės atskirumas remiasi tikru dialogu ir aiškiu kompetencijų atskyrimu. Jei to nebus, pasmerksime save blaškytis tarp ateizmo ir teokratijos kraštutinumų. Juk tarp nebrandžios, egzaltuotos meilės ir neapykantos tėra tik vienas žingsnis. Beje, pastarosiomis savaitėmis tikrai galėjome tuo įsitikinti.