Andrius Navickas. Apie valstybės ir Bažnyčios santykius Lietuvoje
Pastarosiomis savaitėmis suvešėjusios diskusijos, kiek vieną ar kitą politiką turi gerbti ir kaip šią pagarbą turėtų išreikšti Katalikų Bažnyčia, yra gera proga pasiaiškinti Bažnyčios ir valstybės santykius apskritai. Tuo labiau kad vis pasigirsta balsų, jog Bažnyčia pernelyg kišasi ne į savo reikalus, o politikai kovoje dėl tikinčių žmonių simpatijų nesibodi viešai demonstruoti tikrą ar tariamą pagarbą religiniams ritualams bei simboliams.
Štai praėjusią savaitę būta tvirtinimų, kad Vilniaus arkikatedra yra pirmiausia valstybės simbolis, o tik paskui – maldos namai. Taip pat daugelis politikų ir visuomenės veikėjų teigė, jog nebesilankys Arkikatedroje, nes jiems esą nepriimtinas Vilniaus kardinolo požiūris. Šiuo atveju į Bažnyčią žvelgiama kaip į savotišką politinę organizaciją, verbuojančią narius ir siekiančią įtakos politiniame gyvenime, o ne kaip į Viešpaties suburtą Dievo Tautą, keliaujančią iš nuodėmių vergijos į tikruosius savo namus. Tenka tik apgailestauti, jog ir giliai tikintys Lietuvos katalikai užmiršta Viešpaties priesaką būti druska bei šviesa ir pradeda Bažnyčią traktuoti kaip savotišką Dvasingumo, tradicijų puoselėjimo ir kultūros paveldo ministeriją, veikiančią pagal panašius principus, kaip ir kitos valstybės institucijos, ir evangelizacijos sėkmę sutapatina su politine įtaka bei galia.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos, mes gyvename pasaulietinėje valstybėje, kurioje visų tikybų išpažinėjai turi lygias teises, o religinės bendrijos turi teisę laisvai tvarkytis pagal savo taisykles. 2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas išskleidė pasaulietinės valstybės principus.
Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valdant valstybę, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią.
Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybės vertybinis neutralumas ir pasaulietiškumas negali būti pagrindas diskriminuoti tikinčiuosius, varžyti jų teises ir laisves.
Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, jog tai – Bažnyčios mokymas. Tačiau pasaulietinėje valstybėje katalikai, musulmonai, budistai turi lygiai tokią pat teisę, kaip, pavyzdžiui, ateistai, diskutuoti dėl įstatymų ir siekti, kad juose būtų įtvirtintos jiems priimtinos moralinės vertybės.
Pasaulietinė valstybė toli gražu ne tas pat kaip ateistinė valstybė, kurioje privilegijuojama tikėjimo svarbą neigianti pozicija. Natūralu, kad pasaulietinės valstybės institucijos bendradarbiauja su religinėmis bendrijomis. Ne tik Lietuva, bet praktiškai visos Europos Sąjungos valstybės yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su Katalikų Bažnyčia, kuriose reglamentuotas bendradarbiavimas įvairiose srityse. Tokios sutartys leidžia siekti skaidresnių santykių ir puoselėti pagarbų dialogą. Beje, kasmet Lietuvos tradicinėms religinėms bendrijoms suteikiama išmoka iš valstybės biudžeto tikrai nėra pasaulietinės valstybės principo pažeidimas, bet sutarta sovietmečių sunaikinto turto restitucijos tąsa.
Kitas dalykas – svarbiausias pareigas valstybėje einantys politikai tikrai neprivalo būti katalikai ar apskritai tikintys žmonės. Natūralu, kad katalikų bažnyčiose vyksta iškilmingos pamaldos taip pat ir valstybinių švenčių proga, jos dažnai transliuojamos per televiziją, ir tai džiugina tuos, kurie negali, nors ir norėtų, jose dalyvauti. Per iškilmingus posėdžius kviečiami kalbėti iškilūs dvasininkai. Tačiau politikai tikrai neprivalo dalyvauti pamaldose, o į iškilmingus posėdžius yra laisvi kviestis skirtingų pasaulėžiūrų žmones.
Esu katalikas, bet tikrai gerbiu Česlovą Juršėną, kuris prisiekdamas Seime nemini Dievo, kuriuo, kiek suprantu, netiki, vardo. Jis elgiasi sąžiningiau nei tie, kuriems bažnyčios lankymas ar Viešpaties vardo linksniavimas yra bandymas prisivilioti rinkėjus. Tačiau dėl kai kurių politikų fasadinės perdėtos meilės Bažnyčiai demonstravimo pati Bažnyčia juk nekalta. Nors dvasininkams derėtų dažniau politikams ir visiems kitiems viešai priminti, kad ne tas yra mielas Dievui, kuris dažnai mini Jo vardą, bet tas, kuris vykdo Jo valią.
Būdami religine dauguma, katalikai turėtų atsispirti pagundai reikalauti išskirtinių politinių galių, elgtis kaip privilegijuoti valstybės tarnautojai. Autentiškas sekimas Kristumi – visada yra plaukimas prieš srovę. Religijos ir valstybės atskirumas remiasi tikru dialogu ir aiškiu kompetencijų atskyrimu. Jei to nebus, pasmerksime save blaškytis tarp ateizmo ir teokratijos kraštutinumų. Juk tarp nebrandžios, egzaltuotos meilės ir neapykantos tėra tik vienas žingsnis. Beje, pastarosiomis savaitėmis tikrai galėjome tuo įsitikinti.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Kaip Valatka sako, galit nesutikti su manim, bet turit sutikti su faktais. Žiūrim, ką turim.
1. Prieš senovės žydų religijos atsiradimą pagrindinės idėjos buvo išsakytos jau ne kartą kur kas senesnėse religijose (dievo sūnus-žmogus, jo prisikėlimas, 12 apaštalų, nekaltas prasidėjimas, pomirtinis gyvenimas, dieviška moralė, stebuklai, rūstus dievas, ir t.t.). 2. Biblija yra krūvos bronzos amžiaus žydų pisūlkų rinkinys (tiesa, ne visų, o tik tų, kurias 'aprobavo' senovės žydų mylėtojų asociacija), kurios yra rašytos tūkstančių metų tekmėje, daugelyje vietų - prieštarauja vienos kitoms (vienas akivaizdžiausių prieštaravimų - dievo tėvuko iškrypusi moralė ir recidyvizmas, lyginant su jėzuso pacifizmu ir prielankumu nabagams - tai tik parodo, kad tuos du dievukus kūrė labai skirtingų laikotarpių žmonės. Vienu atveju - pagal taliono principą gyvenančios gentys, kitu - itin sušiktoje padėtyje esantys per visus galus persekiojami senovės žydai).
3. Biblijoje Jėzaus sudievinimas yra labai epizodiškas ir prieštaringas, kas yra rimtas pagrindas šiuolaikiniams biblistams teigti, kad jėzus pats savęs jokiu dievo sūnumi nelaikė.
4. Biblija pateikia daug melagingų neva faktų (nebuvo nei išvedimo iš egipto, nei tvano, nei kai kurių vietų/asmenybių, gyvūnų ir žmonių tokia 'galutine' to laikotarpio forma niekas nesukūrė-jie tokie o ne kitokie yra tik aklos evoliucijos per natūralią atranką dėka, žmonės išsivystė LABAI VĖLAI palyginus su kitais gyviais, ir t.t.)
Komentaras: ar galima sąžiningai tikėti kažkokiu tarpusavyje prieštaraujančių pisūlkų rinkiniu, kai daugelis jose išsakomų idėjų nėra niekuo originalios o atkartoja senesnes religijas, ir kai ten apstu melagingų faktų?
Jeigu lyginsime tikėjimą Jėzumi ir tarkime Mahometu ar kuo kitu yra esminiai skirtumai:
1. Nei vienas nemirė už žmogų, tik Jėzus. 2. Visose religijose žmogus pats turi tobulėti ir tapti priimtinas Dievui. Krikščionybė gi teigia, kad žmogus pats nėra gabus tapti teisus Dievo akyse, jis yra moraliai sugedęs ir nenori ir negali to padaryti. Be suverenaus Dievo veiksmo žmogaus atžvilgiu, kai jis pakeičia jo širdį ir įdeda tikėjimą, o taip pat suteikia Kristaus teisumą, žmogus negali padaryti nei veino žingsnio, kad patiktų Dievui. Kai žmogus įtiki pats Dievas savo Šventaja Dvasia apsigyvena žmogaus širdyje ir suteikia troškimą ir darbą sutinkamai su savo valia. 3. Vienintelis Jėzus Kristus yra gyvas šiandien. Jei Jis neprisikėlė - krikščionybė neturi prasmės, nes tada Dievas nepriėmė Jo aukos ir Jėzus yra apsišaukėlis, o mes esame savo nuodėmėse. Bet ačiū Dievui - Jis yra gyvas.
Kad Kristus yra gyvas galima pačiam įsitikinti, kreipiantis į Jį malda ir prašant, kad Jis apsireikštų.
Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk (Jono 6:37)
Kviečiu paskaityti Naująjį testamentą, Evangelijas. Ten iš viso tokio dalyko, kaip žydų tautos iškėlimo nėra. Kristus, nors atėjo kaip žydų tautos Mesijas, yra jų atmetamas, ir iš tiesų yra visos žmonijos gelbėtojas. O ir apaštalas Paulius, nors būdamas pats žydu, aktyviai priešinasi žydiškų papročių primetimui. Dievo Žodį reikia priimti taip, kad per to meto kultūrinį ir etninį kontekstą nepamestume esminės žinios - kad Dievo teisingumas yra permaldautas ir Jis žmonėms dovanoja amžiną gyvenimą per Kristų. Tiems, kad atgailaus ir įtikės tai yra prieinama.
"DariusP" - tamstos citata: "Pasaulyje iš viso egzistuoja tik trys monoteistinės religijos - judaizmas, krikščionybė ir islamas. Teigti, kad izraelis nusikopijavo Dievo sampratą iš egiptiečių, yra klaidinga" yra ne visai teisinga.
iki "judaizmo" ir krikščionybės (o t.p. ir islamo) tuose kraštuose buvo šių Idelologijų "pramotė" - Echnatonas / Amenhotepas IV, 1353–1336 m. pr. m. e., kuris buvo pirmasis Egipto Faraonas įsteigęs vieno Dievo Atono Kultą (panašiai kaip dabar Jėzaus ar Mahometo Kultus), kuris dėl objektyvių priežąsčių po Faraono mirties neprigijo senovės Egipte, bet turėjo labai didelę įtaką kitų didžiųjų Ideologijų-Religijų susikūrimui (krikščionybė, islamas).
Galiausiai tamsta nedovanotinai pamirštate Budizmą.
Taigi nemaišykim: dievas gali ir būti, o žydiškas nupasakojimas apie tai ir liks žydišku. O ne objektyviu.
Buvo nebuvo - kas dabar patvirtins, bet esmė ta, kad iki žydų jau buvo tokių mąstymų. Tai - viena. Antra - neabejotina, kad ta pasakaitė apie žydus yra sumąstyta žydams iškelti. Čia galite rasti nuorodų į rimtus šaltinius: (vikipedijas rašo tikrai ne mokslininkai, o visokie psichai - samoučkos): http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2636&highlight=
Netiesa. Siūlau paskaityti ir apie šumerus - jie buvo politeistai, kaip ir visi kiti pagonys.
Neklaidinga. Ir ne nuo Egipto, o nuo šumerų ( o tie dar nuo ko nors). Ir ne apie religiją aplamai eina kalba, o apie įtikėjimą, kad dievas yra vienas. Ir tai buvo jau daug metų iki Kristaus legendos, sukurtos 69m. po menamo Kristaus atgimimo datos įvykio.
tikram lietuviui: pagrįsk savo teiginį rimtais šaltiniais. Priešingu atveju, tai tik tavo nuomonė.
Siūlau paskaityti senovės egiptiečių religijų aprašymo čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Ancient_Egyptian_religion
Pasaulyje iš viso egzistuoja tik trys monoteistinės religijos - judaizmas, krikščionybė ir islamas. Teigti, kad izraelis nusikopijavo Dievo sampratą iš egiptiečių, yra klaidinga.
Broliai kapucinai
Šiek tiek info tarkim apie išėjimą iš Egipto http://www.bibleandscience.com/archaeology/exodus.htm http://biblicalchronologist.org/answers/exodus_egypt.php
Surinkite Google "Exodus Evidence" rasite pakankamai medžiagos
Kad Senojo Testamento Dievas yra žiaurus ir piktas, o Jėzus - geras ir malonus, ši teorija egzistuoja maždaug tiek pat kiek ir krikščionybė. Bet mes galime atrasti šio teiginio paneigimus, Nueikite tarkime į svetainę www.ebiblija.lt ir surinkite paieškai "lėtas pykti" arba "gailestingas" - pamatysite, kad ST kalba apie Dievo gailestingumą ir gerumą. Kad jis yra baudžiantis - tai yra todėl, kad žmonių nuodėmės peržengia bet kokias ribas. O Jėzus - pacifistas? Ar vien tik? Jis kalba apie šventyklos sugriovimą, vienintelis kalba apie pragarą, o jei atsiversime Apreiškimo knygą - ten Jis Dievo agentas vykdantis Žemėje teisingumą paskutinėmis dienomis ir išliejantis Dievo rūstybės dubenis. Akivaizdu, kad tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus požiūriai sutampa ir tarp jų yra pilna harmonija - nekenčiama nuodėmė, mylima tiesa, suteikiamas gailestingumas Dievo mylimiems žmonėms, priimantiems Dievo dovanas ir mylintiems Jį, ir bausmė tiems, kurie Jo nekenčia ir Jį atmeta.
Dėl Kristaus Dieviškumo - tai buvo pagrindinis kaltinimas, dėl ko jį nukryžiavo.
(Jono 10:30-33): Aš ir Tėvas esame viena“. Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti. O Jėzus paklausė jų: „Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?“ Žydai Jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.
arba kai Jėzus buvo teisiamas:
(Morkaus 14:60-64) Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?“ Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: „Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!“ Ir Jėzus pasakė: „Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“. Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Kam dar mums liudytojai? Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?“ Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.
Jis ne vieną kartą save vadina "Aš esu", kas žydų sampratoje yra pagrindinis Dievo vardas Jahveh. Štai eilutės vien tik iš Jono Evangelijos
Jono 6:48: Aš esu gyvenimo duona. Jono 6:51: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos – gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę“. Jono 7:29: Aš Jį pažįstu, nes Aš esu iš Jo, ir Jis mane pasiuntė“. Jono 8:23: Jis atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o Aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o Aš – ne iš šio pasaulio.
ir pagrindinė Jono 8:24: Dėl to Aš jums sakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jeigu netikėsite, kad Aš Esu, – mirsite savo nuodėmėse“.
Jono 8:58-59: Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!“ Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį, bet Jėzus pasislėpė ir, praeidamas pro juos, išėjo iš šventyklos ir nuėjo tolyn.
Pilnas Kristaus Dieviškumas ir pilnas žmogiškumas yra esminiai krikščionybės postulatai. Tik tikras žmogus galėjo kentėti už žmogų. Ir tik Dievo auka yra pakankama. Kristus - tai tltas tarp Dievo ir žmogaus. Jei bent viena dalis atmetama (arba jo Dieviškumas, arba žmogiškumas), jis negali mūsų sujungti.