Gintaras Gesevičius. „...Tavim prasideda kiekvienas rytas...“. 70x60 cm, drobė, akrilas . 2006 m.

Pernai sudegusi Labanoro Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia po truputį atstatoma. Padedant įvairiausioms organizacijoms, pavieniams asmenims – iš aukų, labdaros, geros žmonių valios. „Bernardinai.lt“ irgi turi galimybę prisidėti prie tokių iniciatyvų, paskleisdami žinią apie rudeniop, rugsėjo 10 d., Molėtų rajone esančiame Lietuvos etnokosmologijos muziejuje įvyksiantį renginį, pavadintą „Akcija: Labanoras“. Šios akcijos metu žymus dailininkas Gintaras Gesevičius dovanos savo paveikslus žmonėms, dosniausiai parėmusiems bažnyčios atstatymo darbus.

Pasak kūrėjo, būtų sunku tokį renginį organizuoti be bičiuliškos pagalbos. Labai nudžiugino muziejaus direktorius Gunaras Kakaras, maloniai suteikęs leidimą renginiui įvykti keliasdešimties metrų aukšyje įrengtose observatorijos patalpose. Spaustuvei „ARX Baltica“ ir ypač jos direktoriui Mariui Žalai paremiant išleistas Gintaro Gesevičiaus dovanojamų paveikslų katalogas. Organizacinius reikalus tvarkyti padeda renginio kuratorė Jurgita Šimėnaitė, mielai sutikusi koordinuoti pasiruošimo akcijai darbus. Taip pat organizatorius dėkoja režisieriui Mindaugui Urbonavičiui už konsultacijas, Vilniaus rotušės ceremonmeisteriui Sauliui Pilinkui už nuoširdžius patarimus ir už sutikimą kartu su aktoriumi Arūnu Sakalausku vesti improvizuotą lėšų aukojimo ir kūrinių dovanojimo ceremoniją. Muzikinėm improvizacijomis su renginio svečiais dalinsis kompozitorius Andrius Kulikauskas. Be abejo, bus ir vaišių – Labanoro seniūnas žadėjo, kad ant stalo atsiras ir išgirtosios vietinės naminukės. Taip pat minima galimybė paskraidyti oro balionu. G. Gesevičius už paramą taip pat  dėkoja Alantos technologijos ir verslo mokyklai (ir papildomai direktoriui Vladui Pusvaškiui) bei UAB „Alantos agroservisas“.

Dailininkas Gintaras Gesevičius

Tačiau vis dėlto svarbiausia – prisiminti ir prisidėti prie sudegusios šventovės atstatymo, atkūrimo: „Tegu mano paveikslai bus tarsi sertifikatas, padėka už dalyvavimą gelbėjant šią bažnytėlę, grąžinant jai jos prarastąjį pavidalą.“ – šypsodamasis kalba akcijos iniciatorius ir dailininkas apie savo kūrinių dovanojimą. „Visos paaukotos lėšos atiteks minėtos Labanoro bažnyčios interjero atnaujinimui. Džiaugiuosi, kad bent kūryba prie to galėsiu prisidėti ir aš.“

Kodėl Labanoras? Kodėl paveikslai? Kodėl Lietuvos etnokosmologijos muziejuje? Apie renginį „Akcija: Labanoras“ dailininko paprašėme papasakoti plačiau.

Kaip kilo idėja prisidėti prie sudegusios Labanoro Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios atstatymo?

Jau penkiolika metų asmeniškai pažįstu dabartinį šios bažnyčios kleboną Jurgį Kazlauską. Jis klebonavo ir netoli nuo mano sodybos esančiuose Kirdeikiuose, Saldutiškyje. Jam visai neseniai skyrė dar administruoti ir Labanoro kleboniją. Džiaugsmingai sekiau tuos įvykius – kaip jis entuziastingai, nuoširdžiai ėmėsi to darbo, ganytojo veiklos.

Mūsų draugystė išaugo ir iš pasitikėjimo – pamenu, jo iniciatyva suorganizavome patį pirmą kūrybinį susitikimą su žmonėmis Kirdeikiuose. Tenykščiuose kultūros namuose pakabinau savo kūrybos darbų, tarp jų – vieną be pavadinimo. Atėjo nemažai žmonių. Pagrojau gitara, pakalbėjome apie meną. Paskui pasiūliau sugalvoti pavadinimą bevardžiam paveikslui. Ir sugalvojo. Buvo labai gera atmosfera.

Tad tokius pabendravimus, tokius susitikimus aš ėmiau tęsti. Buvome pasikvietę įvairių žmonių. Ir poetą Sigitą Gedą, ir aktorių Česlovą Stonį. Taip bendraujant išryškėdavo ir bendra mūsų filosofija – gėrio pergalės, jo būtinumo, šviesos...

Labanoro Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia iki gaisro

Taip ir dėl to Labanoro – kažkada rudenį klebonas pats pasiūlė: „Labanoras tokia puiki vieta, ten trūksta kultūros, visi aplink užsidarę. Gal parašom panaudos sutartį, įsirengi klebonijoje studiją, nes vis tiek ten negyvenu, nėra galimybių. Užsiimk kultūrine veikla, bet ir pasižadėk – ar vaikus mokyti, ar ką nors panašaus. Svarbu, kad kultūros žmogus būtų toje vietoje. Pamąsčiau, pagalvojau, viską apsvarsčiau – tai juk nėra paprastas sprendimas. Žiemą susitikome su Kaišiadorių vyskupu, jis pritarė šiai minčiai. Praėjus vos keletui dienų – žinia apie sudegusią bažnyčią... Tylėjau sutrikęs, nežinojau, ką daryti. Paskui pagalvojau: kuo aš galiu prisidėti? Ką galiu paaukoti? Pinigų neturiu tiek, kiek reikėtų... Galvoju, Dieve mano, juk turiu paveikslų...

Sudegusios Labanoro Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios likučiai. Iliustracija iš www.youtube.com

Paklausiau klebono, ar nesutiktų priimti tokios aukos: galiu dovanoti paveikslų. Bet jie tematiškai bažnyčiai netinka. Štai ir sugalvojome suorganizuoti tokią aukojimo akciją. Ir tiems akcijoje dalyvavusiems žmonėms, kurie daugiausia paaukoja, tie paveikslai būtų kaip priminimas, kaip sertifikatas, kad dalyvavo, prisidėjo prie bažnyčios atkūrimo. Kitoje pusėje prašysiu Labanoro bažnyčios klebono parašyti padėką, žodžius, kokia proga tas paveikslas dovanojamas. Kad liktų prisiminimas, kad tas žmogus ar jo vaikai savo vaikaičiams galėtų sakyti, jog tas paveikslas kabo dėl to, kad jų senelis ar tėvas paaukojo Labanoro bažnyčios atstatymui. Tai jau tampa simbolika.

Ar parenkant kūrinius šiai dovanojimo akcijai vadovavotės kokiais nors kriterijais?

Visų pirma tie darbai neturėtų būti mažo formato. Ir jie turėtų būti, mano supratimu, vieni brangiausių. Man beveik nereikėjo specialiai ieškoti dvasinių atitikmenų. Ne vienas menotyrininkas seniai pastebėjo, kad mano paveiksluose visą laiką yra vilties, šviesos, ramybės siekimo.

Tad dovanodamas savo paveikslus, simbolizuojančius viltį, bandote ir suteikti tos bažnyčios atstatymo viltį?

Manau, jog melstis galima ir palapinėje, uždengus, kad lietus nelytų. Nemanau, jog specialiai kuriu tokią simboliką. Jei tas, kuris aukoja, dar galvoja ir apie paminklą sau, tai jau yra nebe auka. Kokia gi tai auka? Tai davimas su išskaičiavimu. Verslas... O jei tai bus verslas, tai nieko nebus... Čia yra kitaip. Keisčiausia – visiškai nežinojau, kad tai akcijai teks tiek organizacinių rūpesčių... Dar turiu surasti žmonių, kurie galėtų prisidėti materialiai prie tos akcijos, ir norėtų gauti tą darbą kaip atminimą. Tie, kurie daugiau aukoja, gauna paveikslą. Tačiau tai vyksta puikiai suprantant, kad, kai aukoji, esi vienas prieš Dievą, prieš savo sąžinę, o sertifikatas ar indulgencija sąžinei tikrai nereikalinga.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras rugsėjo 10 dieną renginiui „Akcija: Labanoras“ suteiks šios institucijos patalpas. Kodėl pasirinkta būtent tokia vieta?

Kodėl Lietuvos etnokosmologijos muziejus? Nes tai yra arčiausiai Labanoro esanti vieta, kurioje galima tuos žmones priimti, ir tai yra daugiau kaip 100 kvadratinių metrų ploto, pakylėto į dangų, o kur dar teleskopai... (šypsosi) Gali ir į saulę pažiūrėti, į kosmosą. Ta akcija vyks paukščio skrydžio aukštyje. Su S. Pilinkumi juokavome, kad trūksta tik aplink skraidančių oreivių tą vakarą... O gal netgi kam iš oreivių ta mintis patiktų...

Ta šiuolaikinės civilizacijos sukurta erdvė yra jau nacionaliniame parke. Labanoro bažnyčia už 10 kilometrų nuo ten, matoma iš tos vietos. Kur kitur daryti, aš neįsivaizduoju. Žinoma, buvo galima tą patį dalyką rengti Vilniuje, bet būtų ne tai. Reikia tam tikros vietos specifikos.

O kodėl pasirinkote būtent tokį renginio „formatą“, ar negalvojote pasikviesti kitų dailininkų?

Taip, buvo minčių ir apie keletą autorių, bet visuomet tada atsiranda tokių klausimų: „Pakviesim tą ir tą, o tas trečias nepakviestas supyks.“ Jei pakviesiu visus, tai taps muge. Kol kas pabandykime taip. Tačiau, jei reikės, suorganizuosime ir mugę, tarkim, kitą pavasarį. Aikštėje ten aplink erdvė juk yra. Aikštėje galėtų eksponuojami tautodailininkų darbai – dalis tų pinigėlių būtų skirta labdarai. Juk talkininkų dar ilgai reikės. Ypač, kai pagrindinis bažnyčios atstatymo sumanymas toks: atkurti ją tokią, kad žmogui atrodytų, jog jis tik susapnavo gaisrą. Atsibudo, atėjo į bažnyčią, kuri dar gražesnė ir naujesnė, todėl kad tas grožis ir atsinaujinimas įvyko jo viduje.

Pabaigai – pateikiame dailininko Gintaro Gesevičiaus „Akcija: Labanoras“ metu dovanosimų darbų.

Gintaras Gesevičius. „Abra kadabra keliauja į ugnies žemę“. 80x100 cm, drobė, akrilas. 2003 metai

Gintaras Gesevičius. „Čia ir Ten“. 90x120 cm, drobė, akrilas. 2008 m.

Gintaras Gesevičius. „Gimimo diena“. 90x120 cm, drobė, akrilas. 2007 m.

Gintaras Gesevičius. „Natiurmortas su kažkuo“. 100x80 cm, drobė, akrilas. 2003 m.

Gintaras Gesevičius. „Norai“. 80x120 cm, drobė, akrilas. 2007 m.

Gintaras Gesevičius. „Pažadėtas rytojus“. 100x80 cm, drobė, akrilas. 2006 m.

Gintaras Gesevičius. „Visai šalia“. 90x120 cm, drobė, akrilas. 2006 m.

Gintaras Gesevičius. „Pragiedruliai“. 60x140cm, drobė, akrilas. 2007 m.

Gintaras Gesevičius. „Priartėjimas“. 70x120cm, drobė, akrilas. 2006 m.

Gintaras Gesevičius. „Tvano pradžia“. 70x120cm, drobė, akrilas. 2004 m.

Gintaras Gesevičius. „Viskas gerai“. 70x100cm, drobė, akrilas. 2006 m.

Parengė Antanas Šimkus