2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Andreas Tapken. Giliau slypinčios krizės simptomai

2010-07-10
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Andreas Tapken

Lytinių nusikaltimų sukeltą skandalą Vokietijos Katalikų Bažnyčioje daug kas laiko didžiausia iki šiol Vokietijos Bažnyčios krize. Birželio mėnesį Miunsterio vyskupijoje 500 sielovados darbuotojų – tiek moterų, tiek vyrų, pakviesti vyskupo Felikso Genno, nagrinėjo šią temą. Ypatingo dėmesio susilaukė regento Andreas Tapken pranešimas, kurio svarbiausias mintis čia pateikiame.

Miunsterio kunigų seminarijos regento Andreas Tapkeno nuomone, „procesas, mėginantis paaiškinti ir suprasti tai, kas įvyko, dar tik prasideda. Daug svarbiau už atsakymus yra teisingas klausimų kėlimas“.

Prieš tapdamas Miunsterio kunigų seminarijos vadovu, Tapken buvo psichologijos ir psichoterapijos profesorius Romoje, pats dirbo kaip psichoterapeutas. Neseniai jis, kaip Vyskupų konferencijos atstovas, kartu su 60 kitų mokslininkų ir specialistų dalyvavo Berlyne prie apskritojo stalo vyriausybės surengtame pokalbyje, skirtame lytinių nusikaltimų temai.

Viena iš pirmųjų temų regento pranešime lietė darbo su vaikais bei jaunimu principus. Pavyzdžiui, buvo keliamas klausimas, kaip sielovadininkas turi elgtis su jaunais žmonėmis dabartinėje situacijoje. „Elkitės visiškai normaliai, – patarė regentas. – Jei jūsų vidinis nusiteikimas ir laikysena vaiko ar jaunuolio atžvilgiu yra normalus, tai pajus ir tas, kam jis skirtas. Visi situacijos dalyviai pajus, kad čia viskas gerai.“

Antra vertus, anot regento Tapkeno, viena iš pastoracinio darbo taisyklių yra būti protingam ir vengti dviprasmiškų, keblių situacijų. „Nereikėtų pasilikti vienam su vaiku kambaryje, uždarius duris.“ Vasaros stovyklose suaugusieji neturėtų po vieną įžengti į vaikų miegamąsias patalpas. „Suaugęs žmogus, pajutęs, kad bendravimas su vaikais ir jaunimu jį seksualiai sujaudina, turėtų vengti jaunimo artumo ir  nepasikliauti savo paties jėgomis, bet ieškoti profesionalios pagalbos.“

Toliau regentas teigė, kad negalima apeiti klausimo apie bažnytinių struktūrų sudarytas palankias sąlygas lytiniams nusikaltimams bažnytinėje sistemoje. Seksualinių nusikaltimų tyrimai rodo, jog daugeliu atveju ne seksualiniai komponentai yra vyraujantys, bet valdžios, dominavimo, kontrolės ir narcistiško pripažinimo ieškojimas. Kad tai būdinga ir kunigams, neturėtų stebinti. „Kunigų rankose – dvasinė galia, jie turi valdžią kaip darbdaviai, jų autoritetas yra iškeltas pačios liturgijos ir jų luomo prestižo, kuris daugelyje regionų jiems užtikrina socialinę valdžią.“

Valdžios tema yra, anot regento Tapkeno, pagrindinė tema Bažnyčioje, be to, dar ir ambivalentiška.

Viena vertus, valdžia yra akivaizdi ir nenuslepiama Bažnyčioje dėl jos hierarchinės struktūros, o jos poveikis išorei yra reikšmingas, svarbus. Antra vertus, trūksta veiksmingos valdžios kontrolės bei per menkas profesionalus parengimas valdymo užduočiai. Egzistuoja toks socialpsichologinis dėsnis, kad nesama nevaldomos erdvės. „Reikia apgalvoti, organizuoti ir mokyti, kaip elgtis su valdžia Bažnyčioje, kartu išvengiant piktnaudžiavimo ja.“

Reikia apgalvoti, organizuoti ir mokyti, kaip elgtis su valdžia Bažnyčioje, kartu išvengiant piktnaudžiavimo ja.

Susidaro įspūdis, kad nemažai kunigų teturi labai menką vadovavimo kompetenciją, jie nėra išsiugdę įgūdžių, kaip elgtis su turima valdžia. „Kaip tik tada, kai kunigams daromas spaudimas ar per mažai vertinamas jų darbas – o taip ir atsitiko šiuo metu dėl bendros Bažnyčios situacijos ir struktūrų perorganizavimo, už kurį parapijose jie yra atsakingi – iškyla piktnaudžiavimo pavojus.“

Kalbant apie lytinius nusikaltėlius, reikėtų skirti „fiksuotą“ nusikaltėlio tipą nuo „regresyvaus“. „Fiksuotu“ reikia laikyti tą žmogų, kuris jaučia nuolatinę lytinę trauką vaikams ar jaunuoliams. Regresyvus yra, pvz., šeimos tėvas, kuris dėl didelio krūvio darbe, nemalonumų su savo viršininku bei dėl to, kad jis išgėręs išprievartauja savo dukrą. Tapkenas reziumuoja, kad „būtina stengtis Bažnyčios darbe nesudaryti tokių aplinkybių, kurios keltų kunigams per didelius reikalavimus, skatindamos jų regresyvų elgesį, tokį kaip lytiniai nusikaltimai.“

Kartu dvasininkas čia įžvelgė ir naujų galimybių: „Mes pagaliau išmoksime, kaip apskritai galima teigiamai ir gerai pasinaudoti valdžia kunigo ir bažnytiniame darbe. Antra, pasidarysime jautresni ir atidesni blogai panaudojamoms valdžios formoms. Tai galėtų pasireikšti tuo būdu, kad bus įveiktas klerikalinis maivymasis, luomo sąlygotas mąstymas bei seniai atgyvenusi kunigų socialinė padėtis, o kunigo pareigos taps iš tiesų tarnavimu.“

Pritrenkia skaičius kunigų, padariusių lytinius nusikaltimus vaikams per pastaruosius dešimtmečius, nors jų skaičius čia mažesnis, nei kitose gyvenimo srityse ir luomuose. Iš komisijos pranešimo aiškiai matyti, kad tų, kurie naudojo lytinį smurtą mažiems, dar neįžengusiems į paauglystę vaikams, skaičius yra labai mažas. Jis sudaro tik 4 procentus visų nusikaltimų. Daug didesnis aukų skaičius yra tarp jaunuolių nuo 13 iki 17 metų. Iš jų 80 procentų aukų yra vyriškos lyties. Nusikaltėlius sudaro daugiausia kunigai su polinkiu ar orientacija į homoseksualumą. Tyrimai USA davė panašių rezultatų.

„Įdomu, kad normalioje visuomenėje priežastinio ryšio tarp homoseksualinės orientacijos ir lytinių nusikaltimų visiškai nėra. Bet jis egzistuoja tarp šį nusikaltimą padariusių kunigų“, – pabrėžė Tapkenas. Drauge su psichologu ir psichoterapeutu Vunibaldu Miuleriu (Müller) Tapkenas laikosi nuomonės, kad „seksualiai nebrandžių homoseksualių kunigų, kurie niekada kritiškai nepažvelgė į savo lytiškumą bei homoseksualumą ir dėl to neprisipažino sau savo polinkių, skaičius yra nepaprastai didelis.“

Tapkenas nenori pasmerkti homoseksualių kunigų. „Yra nemažai tokių kunigų, kurie savo homoseksualius polinkius puikiai integravo, gyvena sėkmingą gyvenimą, laikydamiesi celibato, ir yra puikūs sielovadininkai. Tačiau daug yra ir tokių, kurie lytiškai liko nebrandūs. Dėl visuomeninio kriminalistinio požiūrio ar represijų ir dėl kunigų parengimo, nekeliančio ir negvildenančio šių klausimų bei nekalbančio apie seksualumą kaip tokį, pastarieji niekada savo lytiškumo iš tikrųjų neakceptavo, nepažino, nekalbant jau apie integraciją ir gyvenimo būdą pagal celibato nuostatus. Statistika daugiau sutelkusi dėmesį homoseksualius kunigus, tačiau afektyvus (jausminis) nebrandumas ir neintegruotas seksualumas lygiai taip pat būdingas ir heteroseksualiems kunigams.“

Lytinio smurto sukeltas skandalas, anot regento, neišvengiamai iškelia klausimą, kaip kunigams sekasi realizuoti celibatą bei apsisprendimą jo laikytis. Tiesa, kad visiškai teisėtai celibatas nelaikomas pagrindine lytinių nusikaltimų priežastimi. Tačiau reikėtų paklausti, ar viskas padaryta, kad gyvenimas laikantis celibato būtų tikrai sėkmingas. „Nes tada, kai jis nėra sėkmingas, o tai nėra toks retas dalykas, ši nesėkmė įgauna įvairiausių problemiškų išraiškos formų, iš kurių lytiniai nusikaltimai yra tik labiausiai į akis krintantys.“ Ne celibatas padaro žmogų pedofilą, egoistišką ar cinišką. „Tačiau žmogišku ir dvasiniu požiūriu celibatas yra didelis iššūkis. Privalome išmokti kalbėti sąžiningai ir nuoširdžiai apie šį iššūkį. Mums reikia daugiau drąsos, kad galėtume kelti klausimą, kaip galima padaryti gyvenimą pagal celibatą tikrai laimingą.“

Reikėtų paklausti, ar viskas padaryta, kad gyvenimas laikantis celibato būtų tikrai sėkmingas.

Tapkenas palietė ir aukų bei nusikaltėlių klausimą. „Kokie mechanizmai, kokios struktūros ir savaime suprantami dalykai įgalino tai, kad ligi šiol rūpestis dėl nusikaltėlių buvo iškeliamas į pirmą planą? Panašių veikimo mechanizmų randama ir kitose, ne bažnytinėse institucijose. Juos sąlygoja gėdos jausmas, baimė prarasti reputaciją, savigyna ir nutylėjimas.“ Viena iš priežasčių galėtų būti uždaros komunikacijos struktūros ir „vyriška solidarumo bei klerikalinė“ dinamika.“

„Turėsime išmokti, neprarasdami tikro broliškumo dvasios, siekti daugiau skaidrumo ir sukurti aiškias komunikacijos struktūras.“

Dabartinė krizė, atsiradusi dėl lytinių nusikaltimų skandalo Bažnyčioje, yra, pasak Tapkeno, „simptomas gerokai gilesnės krizės, kurios mes dar net nepradėjome suvokti.“ Ji savyje slepia naujos pradžios Bažnyčioje galimybes. „Nei vienas iš mūsų – nei popiežius, nei joks vyskupas, nei profesorius – negalėtų dabar pasakyti, ką visa tai mums reiškia ir ką reikėtų dabar daryti.“ Nes liečiamas ne tik lytinių nusikaltimų Bažnyčioje klausimas. „Jei norime, kad ši krizė Bažnyčiai taptų išganinga, privalome jos pagrinduose slypinčias struktūros sąlygotas nuodėmes bei sistemos trūkumus suprasti, iškelti ir su jais susidoroti.“ Tai esąs tikras iššūkis, reikalaujantis kiekvieno iš mūsų asmeninio pasirengimo atsiversti ir viską pradėti iš naujo.

Tapkenas pabaigdamas reziumavo: „Bendromis jėgomis mes galime – jei tikrai to norime ir esame pasiruošę mokytis – sukurti erdvę (o tai ir yra Bažnyčia), kurioje Dievui miela su mumis būti, kur mes galime suvokti, kaip Jis nori pakeisti mūsų mąstymą bei veikimą, ir kokią naują tikrovę Jis mums jau yra parengęs.“

Negalima paversti aukų skaičiais ar numeriais“

Nuo 2002 metų Vokietijos Bažnyčia vadovaujasi „Gairėmis dėl elgesio, susidūrus su dvasininkų lytiniais nusikaltimais mažamečiams“. Miunsterio vyskupijoje, kaip ir kitose Vokietijos vyskupijose, sudaryta šių dalykų tyrimo komisija. Jos vadovas klebonas Hansas Dioinkas (Döink) pateikė ataskaitą apie komisijos veiklą. Kaip žinome, praėjusių metų sausio mėnesį buvo viešai paskelbta pora lytinio smurto atvejų, įvykusių vienoje Berlyno jėzuitų gimnazijoje.

Tai sukėlė tikrą tokių atvejų Katalikų Bažnyčioje skelbimo griūtį spaudoje ir visuomenėje. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje buvo paliesta ši skaudi tema visu aštrumu ir su dideliu atvirumu. Pirmą kartą ir Bažnyčia reagavo labai rimtai, atsiprašydama aukų, sudarydama komisijas nusikaltimams tirti, atleisdama kunigus iš jų atliekamų pareigų ir gvildendama prevencijos galimybes.

„To neįmanoma išreikšti jokiais skaičiais“, – prisipažįsta Dioinkas. Kiekvienas atvejis yra labai individualus, todėl visus atvejus kaip nors sujungti yra beveik neįmanoma. Be to, aukos ir neturėtų tapti skaičiais ar numeriais, pabrėžė dvasininkas.

Dioinkas negalėjo neparodyti, koks jis sukrėstas dėl to, ką patyrė aukos: jų gyvenimas dažnai valdomas savižudybės idėjų, juos persekioja nuolatinės problemos darbo vietose ir santykiuose šeimoje bei partnerystėje.

Bent pusė aukų nebūtų padavusios paraiškų dėl joms padarytų nusikaltimų, jei reikalas būtų iš karto perduodamas į valstybinę prokuratūrą.

Buvusi kriminalinės policijos darbuotoja ir komisijos narė Gudrun Schramm-Arntzen pagyrė vyskupiją dėl didelio atvirumo ir pagalbos, tiriant nusikaltimus, bei dėl aiškinamojo darbo.

„Mums labai svarbi aukų valia. Be jokios abejonės, bent pusė aukų nebūtų padavusios paraiškų dėl joms padarytų nusikaltimų, jei reikalas būtų iš karto perduodamas į valstybinę prokuratūrą“, – teigė Dioinkas. 23 atvejais aštuoniems dvasininkams buvo atimta teisė eiti savo pareigas, 10 kartų bylos baigėsi apkaltintų dvasininkų išteisinimu. Nuo 1948 iki 2001 metų buvo apkaltinti 56 dvasininkai.

Iš jų 27 jau mirę, todėl buvo kalbamasi tik su aukomis. Kai kurios aukos pabrėžtinai prašė nesikreipti į prokuratūrą.

Kiekvienoje Vokietijos Katalikų Bažnyčios vyskupijoje susiduriame su vis kitais nusikaltimų skaičiais, kitokiais atvejais ir vis kitokiais, individualiais, sukrečiančiais vaikų ir jaunuolių likimais.

Parengė Lolita Panzer

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (9)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

LYTINIŲ NUSIKALTIMŲ PRIEŠ NEPILNAMEČIUS KLAUSIMAS

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.