Skaitytojų dėmesiui – ištrauka iš naujausios Chiaros Lubich knygos lietuvių kalba „Trokštu būti tavo Žodžiu“. Knygoje surinkti trumpi autorės pasisakymų fragmentai bei mintys viena svarbiausių krikščioniškojo dvasingumo – Dievo žodžio – tema. Tekstus parinko Fabio Ciardi OMI.

Chiara Lubich. © Foto CSC - Centro S. Chiara Audiovisivi

MOKYTOJO MOKYKLOJE

Jaučiau tiesos alkį, tad ėmiau studijuoti filosofiją. Ir dar daugiau, kaip ir daugelis kitų jaunuolių ieškojau tiesos ir maniau ją rasianti mokydamasi. Betgi štai viena iš tų didžių mūsų „dieviškojo nuotykio“ pradžios minčių, kurią tuoj pat persakiau savo bičiulėms: „Kam gi ieškoti tiesos, jeigu ji yra įsikūnijusi Jėzuje, Žmoguje-Dieve? Jeigu tiesa mus traukia, viską palikime, ieškokime Jo ir sekime Juo.“

Tad taip ir padarėme.

Paėmėme Evangeliją, ir ją žodis po žodžio perskaitėme. Ir atradome ją iš naujo. Kiekviena eilutė bylojo Išmintį. Kiekvienas Jėzaus žodis buvo tarsi kaitrios šviesos srautas – viskas dieviška!

Tai ir pasirodė esąs atsakymas į mano ankstesnius ieškojimus.

***

Jėzaus žodžiai Evangelijoje yra unikalūs, kerintys, plastiški, juos galima paversti gyvenimu, jie yra šviesa kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam žmogui, todėl ir universalūs.

Gyvenant jais, viskas pasikeičia: santykis su Dievu, su artimaisiais, su priešais.

Šie žodžiai į savo vietas surikiuoja visas vertybes ir įgalina iš pirmos vietos iškelti bet ką, net ir tėvą, motiną, brolius, darbą..., kad tą vietą būtų galima palikti Dievui.

Todėl jie ir žada nepaprastus dalykus: šimteriopai šiame gyvenime ir tiek pat amžinajame.

***

Fokoliarų judėjimą įkūrė nedidelis būrelis. Jis iš pradžių vadinosi mokykla, tiksliau „ugnies mokykla“.

Tačiau ši mokykla buvo nepaprasta. Mokykla ja darė ne knygos, auditorijos ar mokslai. Ne. Tas būrelis mokykla buvo todėl, kad jame buvo Mokytojas, Tas, kuris gyvena tarp Jo vardu susirinkusiųjų mokinių. Tai buvo Jėzus.

Kadangi Mokytojas buvo Jėzus, Jo pamokos buvo ypatingos, visai nepanašios net ir į iškiliausių žemiškųjų mokytojų. Tas mūsų tarpe gyvenantysis buvo Dievas, todėl Jam žinomi atsakymai į visus klausimus, kokius kada nors tik beiškeltų žmonės.

Dievas, kad galėtų būti mūsų Mokytoju ir mokyti mus Tiesos, iš mūsų pareikalavo aukoti visą tą tiesą, kurią mums galėjo atskleisti žmonės. Jis mus įgalino į šalį atidėti visas kitų mokytojų knygas.

© Nuotrauka CSC - Centro S. Chiara Audiovisivi

***

Visi esame pašaukti „atidėti į šalį“ knygas, padaryti tai bent jau dvasine prasme, kad tikrai, gyvenimiškai bei dieviškai galėtume suprasti Dievo knygą – Evangeliją, Šventąjį Raštą, kuri yra mūsų naujojo gyvenimo kodeksas. Bet nepakanka tik vieno tokio žingsnio. Turime jį nuolat žengti širdyje, net ir tada, jeigu į rankas turime paimti būtent knygas.

Šis knygų „atidėjimas“ norint pažinti tiesą yra esminis. Iš tiesų, ypač šiais laikais, pasauliui reikia ne tiek išsilavinusių žmonių, kiek išminčių, pilnų Šventosios Dvasios, iš tiesų gyvenančių Evangelija žmonių, apie kuriuos Jėzus galėtų pasakyti: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei ma-žutėliams“ (Mt 11, 25).

***

Išskyrus Evangeliją mes neturime kitos knygos, neturime kito mokslo, kito meno.

Joje glūdi Gyvenimas!

Kas jį atranda, tas nemiršta.

***

ŽODYJE GLŪDI DIEVAS

Jėzus yra nuostabus! Kaip menkai mes Jį pažįstame, jeigu su meile neskaitome Evangelijos. Dažnai remdamiesi kokiu prastu tradiciniu pamaldumu mes susikuriame savą Jo vaizdą. Tačiau Evangelijoje Jis atsiskleidžia toks, koks yra: Jis yra Dievas.  Jis nuolat atsiskleidžia esąs Dievas. Dievas, kuris... kalba,  pavargsta, kuris vaikšto, kuris turi mokinių... Dievas-Žmogus!

***

Jėzaus žodžiai! Tai turėjo būti didžiausias Jo... menas, jeigu taip galima pasakyti. Žmogiškais žodžiais prabylantis Žodis: koks turinys, koks tonas, koks balsas, kokia jėga!

***

Tuos žodžius vėl išgirsime rojuje. Jis kalbės man, Jis kalbės mums. Toks bus rytojaus dangus, ir greitai.

KIEKVIENAS ŽODIS YRA MEILĖ

Mūsų kelio pradžioje, ruošdamas mumyse dirvą Evangelijos skaitymui, Viešpats leido intuityviai suprasti meilės vertę. Jis tai jau buvo padaręs, bet tada, mums skaitant Evangeliją, kuo akivaizdžiau išryškindavo apie meilę kalbančius žodžius ir primygtinai skatino jais gyventi.

Taigi ir apie mus, kaip apie pirmuosius krikščionis, buvo galima pasakyti: dieviškoji meilė (Dievo ir artimo meilė) buvo svarbiausias dalykas, kuriuo gyventi pirmiausia išmokdavo kiekvienas bendruomenės narys (plg. 1 Jn 2, 7).

***

Gyvendami vienu Žodžiu, o paskui pamažu ir kitais, mes pamatėme, kad, praktiškai įgy-vendinant bet kurį Dievo žodį, pasiekiama iš esmės tų pačių vaisių. Pavyzdžiui, gyvenda-mi žodžiais „Palaiminti tyraširdžiai...“ (Mt 5, 8), „Palaiminti beturčiai dvasia...“ (Mt 5, 3), „Palaiminti romieji...“ (Mt 5, 5), „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39) arba „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“ (Tob 4, 15), padarėme tokias pat išvadas, sulaukėme tokių pat vaisių.

Juk kiekvienas žodis, nors ir išreikštas žmogiškais terminais ir skirtingai, vis dėlto yra Die-vo žodis. Kadangi Dievas yra Meilė, tai ir kiekvienas žodis yra dieviškoji meilė. Galima sakyti, kad tuo metu mes kiekviename žodyje įžvelgėme meilę.

Ir kaskart, kai kuris iš tų žodžių kaip sėkla krisdavo į mūsų sielą, atrodydavo, kad jis virsta ugnimi, liepsna, jog jis virsta meile. Galėjome teigti, kad mūsų dvasinį gyvenimą užpildė vien meilė.

***

Jeigu įsigilini į Evangeliją – tai tau yra nuostabus nuotykis – staiga atsiduri tarsi ant iškiliausios kalno viršūnės. Taigi jau aukštybėse, jau Dievuje, nors žiūrėdamas į save iš šalies ir matai, jog tas kalnas iš tiesų yra ne kalnas, bet ištisa virtinė kalnų ir gyvenimas tau reiškia ėjimą jų keteromis iki pat pabaigos.

Kiekvienas Dievo žodis – tai mažiausia ir daugiausia, ko Jis tavęs prašo, tad skaitant „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 19), priešakis tau iškyla aukščiausias šio broliškojo įstatymo lygmuo.

GYVENTI ŽODŽIU

Dievo žodis daugių daugiausia būdavo apmąstomas, į jį būdavo įsigilinama protu, prieinama prie vienos kitos išvados, o jei žmogus uolus, dar ketindavo ir jo laikytis.

Bet čia, mūsų bendruomenėje, buvo visai kas kita. Čia nuolat akistatoje susiduriant su gyvenimu buvo apsvarstomi patys įvairiausi jo pritaikymo būdai, ir jis kiekvieną atskirai bei visą grupę kartu paskatindavo keistis. Kai juo gyvendavome, būdavome nebe aš ir nebe mes, bet tas Žodis manyje, tas Žodis visoje grupėje. Tai buvo krikščioniškoji revoliucija su visomis pasekmėmis.

***

Supratome, jog pasaulį reikia gydyti... Evangelija, nes tik Geroji Naujiena gali sugrąžinti jam tą trūkstamą gyvastį. Štai kodėl gyvename Gyvybės žodžiu... Mes įkūnijame jį tiek, kad ir patys tampame tuo gyvuoju Žodžiu.

Kad save pašventintume, kad taptume antruoju Jėzumi, mums pakaktų vieno Žodžio.

Laikui bėgant mes ėmėme gyventi daugeliu Šventojo Rašto žodžių, tad jie tapo neišdildomu mūsų sielos paveldu.

Mūsų užduotis – gyventi juo kiekvieną dabarties akimirką.

Juo galime gyventi visi: nesvarbu koks mūsų pašaukimas, amžius, lytis ar socialinė padėtis, nes Jėzus yra Šviesa kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam žmogui.

Pasitelkdami šį paprastą metodą iš naujo evangelizuokime savo sielas, o su jomis kartu ir visą pasaulį...

Iš italų k. vertė Rasa Vabuolaitė