Jeigu pabandytumėte užsimerkti ir mintyse atkurti vizualinį Lietuvos jaunimo dienų Panevėžyje vaizdą, jame greičiausiai būtų minios žmonių, daug daug rankų ir dvi tarsi kelrodės spalvos – žalia ir oranžinė. Dėl pastarųjų drąsiai galima kaltinti žmones, kūrusius renginio logotipą bei scenografiją. Kodėl ir kaip tai buvo kuriama bandėme išsiaiškinti kalbindami logotipo autorę profesionalią dizainerę Silviją Knezekytę bei visai scenografų komandai šiame pokalbyje atstovavusią ilgalaikę savanorę Onutę Barakauskaitę.

Nebe debiutinis logotipas

„Kelkis ir eik“ logotipas – jau nebe debiutinis S. Knezekytės darbas Lietuvos jaunimo dienose. „Nesinorėjo vėl laimėti, kad nebūtų pasikartojančios autorinės stilistikos. Norėtųsi, kad kurtų jaunesni žmonės – juk dar keletas metų ir pati savo amžiumi netiksiu jaunimo dienoms“, - kalbėjo autorė, sutikusi dalyvauti konkurse, nes pati yra tikinti, todėl ir tema nebuvusi jai svetima. Logotipo idėja gimė beskaitant Šv. Rašto eilutes, kuriose rašoma, kaip paralyžiuotasis nuleidžiamas pro praardytą stogą. Ši scena sukėlė aliuziją į ištiestą ranką. Pasak S. Knezekytės, žalia – žemės spalva, senas simbolis, tinkantis žmogiškumui išreikšti. Dieviškumą iš tiesų turėjusi atspindėti auksinė, kuri yra ir Šv. Dvasios spalva, tačiau ji atrodžiusi kiek per solidi, be to, oranžinė tikusi dėl ryškesnio efekto. Tik ten, kur liečiasi ištiestų rankų pirštų galiukai, ir oranžinė, ir žalia šviesėja, tapdama geltona.

Vientisa scenografija

Scenografijos komandos darbas buvo matomas visose programos dalyse pradedant atidarymu ir baigiant beveik vien rankomis darytomis padėkomis savanoriams. 20 savanorių stengėsi, kad viskas būtų gražu ir stilinga, todėl teko padirbėti daugiau valandų, negu buvo numatyta. Keli žmonės darbavosi dar neatvykę į Panevėžį, likus 3 mėn iki Lietuvos jaunimo dienų.

Kuriant renginio scenografiją, apėmusią tiek erdvės apipavidalinimą, tiek plakatų, atmintinių ir lankstinukų dizainą, atspirties tašku buvo logotipas. Akcentuotos pagrindinės spalvos vienijo skirtingas erdves – adoracijos palapinę, miesto aikštę, Cido areną. Iš logotipo nužengusias rankas buvo galima matyti prieš renginį vykusių savanorių pamaldų metu (visi savanoriai gavo po žalią rankutę, ant kurios surašė savo intencijas, vėliau šios rankutės buvo sudėliotos į vieną didelę žalią ranką) bei šlovinimo vakarą siaučiančių nuotaikos savanorių rankose.

Centre – kryžius

Pagrindinis visų Jaunimo dienų simbolis – tai kryžius. „Iš tiesų ir mūsų gyvenimo centre yra kryžius – jį nešiojamės pakabintą, visos tarnystės yra savotiškas kryžius, – mintimis dalijosi O. Barakauskaitė. - Todėl ir stengėmės jį parodyti.“

Cido areną puošė 16 m ilgio ir 8 m pločio medžiaga, visą naktį specialiai LJD siūta savanorės Juditos. Pradinė idėja buvo tiesiog pakabinti draperiją, kuri atrodytų šventiškai, jaunatviškai ir atspindėtų logotipą. Tačiau galutinis rezultatas – savotiška vėliava, kurios centre – auksinis kryžius. Nors medžiaga užstojo sceną vienam sėdinčių dalyvių sektoriui, tai pasitarnavo kaip šiek tiek atribotos, meditacinės erdvės kūrimui.  Pasak O. Barakauskaitės, tie, kurie norėjo tiesiog klausytis muzikos, o ne stebėti šėlstantį jaunimą arba ieškojosi ramesnės vietos pasikalbėti su kunigais, rinkosi šią erdvę.

Paklausta, ar nebuvo didesnių techninių nesklandumų rengiant scenografiją, pašnekovė pasidžiaugė, kad kilusias problemas pavyko išspręsti sėkmingai.