Galbūt neverta viešai kalbėti apie gamtosaugą šiuo metu, kai visiems galvoje tik krizė.  Kažkaip šiuo metu regis pasiekta ta stadija visuomenėje, kai visiems ant visko nusispjaut, atrodo, kai kurie politikai nebeišgyvena net dėl savo reitingų nebetikėdami, kad juos perrinks, o kiti žino, jog juos įtikėję gerbėjai vis tiek nepakeis savo nuomonės ir kol 50 000 nesusirinks prie Seimo – jokie interneto portalai nei spausdinti laikraščiai jokių sprendimų nepaveiks. Ir jei ne užkrečiamas bernardinų autorių heroiškas tikėjimas keičiančia žodžio galia, tikriausiai ir šį kartą laiko negaiščiau. Tačiau pasivaikščiojus gražiais vasaros savaitgaliais paupiais ir paežerėmis išvydau tikrą pilietinį karą tarp tos pačios valstybės gyventojų.

Prie vandens karštais savaitgaliais vyksta tylus karas – „kas ką" – ir regis jokios susitarimo tarp piliečių nebeverta laukti, panašu, kad žmonės tarpusavyje kalbėtis jau net nebebando, tiesiog kiekvienas taiko savo kovos priemones be jokių diskusijų, ir visi jaučiasi teisūs. Jie tarsi tyliai laukia konfliktus nutrauksiančių valdžios sprendimų. Barin prijedet, barin nas rassudit. Ir, be abejo, nesulauks, Lietuvoje tiek Seimas, tiek daugelis kitų valdžios organizacijų neretai imasi darbo tik tada, kai kas nors tai daryti priverčia. Tarsi ore tebekybotų sovietinės nuostatos „iniciatyva baudžiama“ dvasia.

Kas žino mano angažuotumą žaliojoje ideologijoje, tikriausiai net neskaitys teksto, nes iš inercijos manys, jog bus vėl apie žemgrobius, paežerių ir vandenų prichvatizatorius ir pažeistą viešąį interesą. Ir suklys. Nes mūsų valstybės chaotiško brendimo metu visi teigiami ir neigiami poliai taip susipynė, kad ką nors vienareikšmiškai ginti ar smerkti yra tikrai nebeįmanoma. Be abejo, man rūpi žmonių teisė naudotis vandens telkiniais. Be abejo, aš prieš nelegalias tvoras. Tačiau tas vienareikšmis vienos problemos eskalavimas, regis, ir gamtosaugai jau daro meškos paslaugą. Tarsi žemių savininkai yra visiškas blogis, kurie yra absoliutūs egoistai ir siekia ežerus ir upes kaip tie varlėnai iš seno multiko pasiglemžti sau.

Būna ir taip, tokie bando pasukti upių vagas, kad jos tekėtų arčiau jų namų. Tokį atvejį aptiko ties Aleksandravu Minijos upe plaukusi Minijos iniciatyvinė grupė. Taip, tikrai būna, kai savininkai drastiškai niokoja aplinką. Tuo tarpu geras ir rūpestingas savininkas ekologiškai jautrioje teritorijoje gali būti tikras išganymas. Savo žemėje jis įrengęs oficialią stovyklavietę neretai už visai nedidelį mokestį parūpina malkų, nupjauna žolę, atneša geriamo vandens, ten visada švaru, gražu. Jie prižiūri švarą ir tvarką. Tačiau tokias paslaugas teikiančių vis dėlto nėra daug, ir tai kartais stebina, matant vandens telkinių apgultį.

Pakalbėjau su žmonėmis ir suvokiau, kad tų nesąžiningų grobikų veiklos eskalavimas žemių savininkams sukelia tikrą baimę prižiūrėti savo žemę ir ja rūpintis. Klausiu, kodėl jūs leidžiat savo žemėje, paupyje, „degradų“ kompanijai girtuokliauti ir visu garsu prie jūsų namų leisti kiauras naktis bumčikus bei šleikščiausią tautinį ir rusišką popsą, priderantį tik socialinio undergroundo atstovams?

Taip tokie triukšmautojai tarsi okupuoja kilometrines vandens telkinių atkarpas, nes sveikas žmogus į triukšmą žiūri kaip į cheminei tolygią taršą. Sovietmečio nesulaužytu stuburu ir baudžiavos gyvuliu nepaverstas žmogus į tokią erdvę niekada neis, ji iš jo atimta pačiu drastiškiausiu būdu, kuris tikrai niekuo nesiskiria nuo atitvėrimo tvoromis.

Jos Ekselencija girdėjau davė nurodymų išvalyti paupius ir paežeres nuo tvorų. Tačiau kol policija nedirbs savo darbo ir remdamasi galiojančiu triukšmo įstatymu nebaus triukšmautojų gamtoje, – gražiausių gamtos kampelių okupacija tęsis. Vieni piliečiai laikys gamtą užgrobę ir atėmę iš kitų bendrapiliečių. Natūralu, kad tarp jų nebus nė mažiausios tarpusavio pagarbos, o tik pyktis ir įtampa. 

Vieni atsainiai mesteli – važiuok, kur bumčikų nėra, ir pasiunčia tautietį savo šalyje trenktis kone į negyvenamąją salą, nes lengvai pasiekiamose vietovėse bus tie patys, kurių evoliuciją visiškai sustabdė visos baudžiavos. Jau nekalbu apie valstybinę žemę ir valstybinius miškus, kur kontrolės niekada nebuvo ir nebus, tačiau kodėl tai toleruoja savininkas SAVO žemėje? „Tai kaip, juk negalima upių užtverti“, - sako kaimo žmogus. Galvoju, kaip čia yra, lietuvis, taip aršiai gynęs savo teises į žemę, staiga pasiduoda be kovos.

O esmė paprasta, žmogus nenori stoti į žiniasklaidos sukurtų „blogiečių“ žemgrobių gaują ir nori būti „gerietis“. Jis galvoja, jog užverti savo žemėje per asmeninio ūkio žemę vingiuojantį keliuką baisi nuodėmė. Jam tarsi įkalta į galvą, kad tai bus upės užgrobimas. Todėl gražiausių upių ir ežerų pakrantės, esančios arčiau miestų ir miestelių, tampa kažkokiomis pragaro fiestomis. Pasirodo, kaimo žmogus dievagojasi, kad į savininkų nusiskundimus neretai numoja ranka, ir policija nevažiuojanti naktimis į nuošalias teritorijas, o pats bartis negi eis, visi gyvena bijodami.

Vieni bijo šūvių į langus, kiti teisiai išgirsta apie raudoną gaidį. Kažkoks tikras pilietinis karas. Vieni svaidosi grasinimais, o kiti ieško savų priemonių, užleidžia savo žemes šabakštynais, kad dievaži ji nebūtų patraukli „turistams iš Lietuvos. Paupius siaubia nevalyvų agresorių ordos, o savininkai nesipriešina. Tyliai kuopia šiukšles, kiekvieną savaitgalį paliekamas jų žemėse, ir net nedrįsta pagalvoti, jog gali būti kitaip. Tuo tarpu įstatymai gina tik pačias vandens telkinių pakrantes nuo užtvėrimo bei gamtą niokojančių statybų, tačiau visiškai niekur nėra nustatytų prievolių savininkui leisti savo žemėje važinėti automobiliais ir keturračiais, joje rengti orgijas, kurti laužus bei stovyklauti.

Įstatymai gina tik tą normalų gamtos mylėtoją, kuris pėsčiomis keliauja palei vandens telkinį, juo grožisi, žvejoja ar kitaip kultūringai gamtoje leidžia laiką. Savininko žemėje niekas negali elgtis bet kaip. Stovyklauti galima tik  su savininko sutikimu jo sodybvietėje, tik, kad jis galėtų imti užmokestį, – veikla turi būti įteisinta (žemės ūkio paskirties žemė yra skirta žemės ūkiui, o ne rekreacijai, čia nebūtinai bus galima stovyklavietes rengti). Verta žinoti, kad jeigu jo žemėje nėra servitutinių ar kitų oficialių kelių, jis laisvas savo žeme neleisti važinėti jokiai transporto priemonei.

Iš tiesų, jei visi savininkai saugotų savo žemes nuo barbarų ordų, tai gamtai išeitų tik į gera. Pėsčiomis paprastai į gamtą eina jau visiškai kitos kategorijos turistai, jie, be to, neturi stiklus drebinančių kolonėlių ar kitos pragaro aparatūros. Šiukšliai paprastai kojomis nevaikšto, jie bus ten, kur gali atvažiuoti nuo durų iki durų. Tuo tarpu dabar ujami būtent tie tylieji poilsiautojai. Turintis kultūros žmogus ieško oficialaus kempingo, t.y poilsiauja tam skirtose vietose. Tačiau ir čia neretai jo niekas nesaugo nuo kaimynų bumčikų. Kitaip tariant, sakydami žmonėms, kad poilsiauti reikia nustatytose vietose, tarsi sakome, jog poilsiausi kiaulidėse. Nenorintiems teks ieškoti kitos šalies, kur žmonių psichika mažiau suluošinta. Nes Lietuvoje bus nelengva surasti šiukšlėmis ir triukšmu neužterštos gamtos. Jau vien dėl keistos kaimo turizmo sampratos.

Neretai orgijoms išnuomojamos sodybos laikomos „kaimo turizmu“ (su minimaliais mokesčiais) ir naktimis čia sproginėja fejerverkai, o „nemuzika“ iš čia užgožia gamtos garsus labai toli nuo sodybos. Triukšmo įstatymas yra, bet kaip įprasta baudžiavinėse kultūrose, jo niekas nesilaiko, nes „o kas čia baus“. Policija, beje, iki šiol neturi decibelų matuoklių ir negali fiksuoti triukšmo pažeidimų. Atrodo, kad šio įstatymo priežiūra tyčia blokuojama aukščiausiu lygiu.

Vieni su įnirtinga jėga siekia įmerkti ratus į vandenį, kiti tyliai kloja spygliuotas užtvaras. Apie tai, kad automobiliai būtų statomi bent atokiau nuo kranto, kaip reikalauja įstatymai, reikia išvis pamiršti. Tai neatrodo blogis nei policijai, nei aplinkosaugininkams. Nuo tepalų vandens telkinius turinčios apsaugoti žaliosios juostos yra „nereikšminga smulkmena“, kad kas nors važinėtų ir pažeidėjus baustų savaitgaliais. Neretai aplinkosaugininkai dirba tuomet, kai dirba ir pažeidėjai, o savaitgaliais, kai visi terioja gamtą, ilsisi ir jie, todėl kontroliuoti elgesį prie vandens tarsi nebėra kam.

Todėl vyksta tyli kova: kas ką. Žemių savininkai neretai neapsikentę jovalo valstybėje, atsakingų institucijų abejingumo, daro viską, kad jo žemėje tautietis nenorėtų apsistoti, verčia mėšlo krūvas, augina krūmus ir dagius, sunaikina visus lieptelius ir prieplaukas, tveria tvoras, kad, neduok die, neatklystų čia tautiečių tuntas, su kuriuo nei susišnekėsi, nei susitarsi, geriausiu atveju patirsi agresiją. Žemių negavusieji puikiai atsimena, kaip tos žemės buvo dalijamos ir kas gavo, o kas ne, todėl jaučia pyktį ir skriaudą ir nejaučia jokios pagarbos savininkui. Neretai be pagrindo, nes ne visi žemes grobė už  kyšius, kai kas atgavo savo tėviškes.

Tuo tarpu oficialių stovyklaviečių su aiškiomis taisyklėmis ir stovyklautojų kontrole akivaizdžiai trūksta. Kol niekas nebaudžia už laukinį stovyklavimą draustiniuose ir savininkų žemėse, tol niekam nekyla noras investuoti į paslaugos teikimą, nes kas mokės 10 Lt, jei čia pat gali apsistoti be jokių taisyklių veltui. Karas, regis, iš šaltojo perauga pamažu į „karštąjį“. Valstybiniuose miškuose įrengta poilsio infrastruktūra neretai virsta degėsių krūva. Negi gaila, urėdijos juk privalo procentus nuo pelno skirtį rekreacijai, atstatys. Betgi krizė, yra didesnių problemų valstybėje, čia juk smulkmena.