Laima Vincė. Rašyti gali kiekvienas. Iš anglų k. vertė Vytautas Grenda. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Kai buvau pirmame bakalauro kurse, nuslinkau į Creative writing seminarą universitete, kurį vedė Kerry Shawn Keys. Na, ten daugiausiai sueidavo anglistai, jie bandė angliškai rašyti eilėraščius, o man tai kažkaip sunkiai sekėsi. Tačiau lektorius (laikau jį puikiu poetu) bent jau supažindino su pačia disciplina, papasakojo, kaip ji funkcionuoja Vakarų universitetuose. Išeivijos rašytoja, žurnalistė ir vertėja L. Vincė šioje knygoje lietuviškai pristato kūrybinį rašymą: tiksliau, tą amerikietiškąjį jo modelį, kurį aš, sakykime, gerbiu, tačiau jam nepritariu. Pavyzdžiui, netikiu, kad galima, lankant tokį seminarą, valingai sukurti gerą eilėraštį. Geri eilėraščiai juk užrašomi be disciplinos: jie ateina tik įkvėpimo būdu, o įkvėpimas gali ištikti nežinia kurioje bografijos vietoje, spontaniškas ir neprašytas, juolab neprievartaujamas. Be to, kvapą gniaužia mechanistiniai Amerikos universitetų reikalavimai – per penkiolikos savaičių semestrą studentas turi parašyti nemažai (kiekybiškai apibrėžta!) įvairių žanrų kūrinių. Knygoje dalinamasi akademine patirtimi, mat autorė yra vedusi tokius seminarus tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Kai kuriuose puslapiuose p prieštaraučiau kone kiekvienam sakiniui (p. 47); be to, ne visai susitvarkyta su vertimo apibrėžtimis: S. Parulskio ir G. Beresnevičiaus eseistika (publicistika?) čia vadinama žurnalistika (p. 68), o tai ne tas pats. Kai kurie rašymo technikos pratimai iššaukia vaikystės prisiminimus: regis, tokius darydavom pradinėse klasėse, per „rišliosios kalbos“ pratybas (p. 113-114). Tačiau turint galvoje tai, jog Vakaruose tokius seminarus lanko daug žmonių, kuriems anglų kalba nėra gimtoji (ir kuria jie nori rašyti, nors dar gerai nemoka net gramatikos!), supranti tokią metodiką. Vis dėlto pasisakymas apie poeziją (p. 78) itin patiko; autorė jos rašymo technikas lygina ją su akademinio piešimo pagrindais. Tam visiškai pritariu. Esą Amerikoje rašytojas turįs daug rašyti, dirbti. Lietuvoje, manyčiau, atvirkščiai. Bene geriausiais rašytojais laikau tuos, kurie dirba minimaliai, pasikliaudami tik kokybiniais periodais. L. Vincė daug dėmesio teikia psichologiniam aspektui, pedagogikai. Iš to kyla nevalingas įspūdis, jog labiausiai ši knyga reikalinga ne itin gabių žmonių raštingumui kelti, jų kūrybingumui skatinti. O tokių žmonių esama visur, ir tarp studijuojančių filologiją. Pateikiama daug praktinių pavyzdžių, mokinio teksto taisymų – jeigu būčiau moksleivė ar studentė, gal tokiu mokykliniu modeliu ir susidomėčiau. Tačiau iš esmės labiau kliaujuosi S. Gedos eilute: nėra jokių patarimų norinčiajam kurti. Ne, nesutinku, miela Laima; rašyti negali kiekvienas. Nepaisant to, knygą skaityti buvo tikrai įdomu, kadangi tai bene pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.

Elias Canetti. Išgelbėtas liežuvis. Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Vieną E. Canetti vertimą Rašytojų sąjungos leidykla jau senokai nukainavusi – išpardavinėja po tris litus („Susižvalgymai“, 2002). Kažkada ,,Šiaurės Atėnuose“ už jo epizodų labai užkibau; vertė dar a. a. Jurgis Kunčinas. Naujasis užkabino ne ką mažiau – kaipgi neatpažinsi nuosavų patirčių tekste, kuriame autorius pasakoja, kaip vaikystėje kalbėdavęsis su tapetais. Tai toji meninė autobiografija, kuriai neturim lietuviškų atitikmenų. Kažkas netoli M. Proust’o, tik paprastesnis, ne toks sluoksniuotas, fenomenologiškai niuansuotas jo variantas. Įdomus ir psichoanalizės požiūriu – nuolat aktualizuojamas protagonisto ryšys su motina; visa knyga tuo ir paremta. Tiesą sakant, retai literatūroje aptinku tokių motinos paveikslų, kurie ne tik neišliptų iš garbinimo funkcijai pasmerktos ikonos, bet sarkazmo protrūkiais lenktų ir savo vaiką, a priori pasakotoją. Glausti, įsimenantys, ryškūs jos pasaulio matymai, vertinimai ir pasisakymai. Apie mokslą – „špinato filogenezė“. Apie Šekspyrą - ,,Paskui pamatysi, yra rašytojų, kurie skolinasi gyvenimą. Kiti, tokie kaip Šekspyras, jį tiesiog turi.“ (p. 233) Apie humaniškus jausmus mėsai skerdžiamiems gyvūnams – „Ją skatino įsitikinimas, kad humaniškus jausmus reikia puoselėti tik žmonėms, – apimdami visą gyvastį, jie praranda galią ir tampa neveiksmingi.“ (p.353) Nuo knygos negalėjau atsiplėšti, kažkodėl vis pagalvodama, jog kam patinka R. Gary, tas turėtų mėgti ir E. Canetti.