Vasara – poilsio, tingulio ir pramogų metas. Ypač tuomet, kai gamta (ar kas ten) sumano papokštauti, ir ant Šiaurės Europos, tos, kur šaltis, uodai ir baltosios meškos (na tai kas, kad tik Kauno zoologijos sode), užleidžia visai kitų platumų vertą šilumą. Tuomet jau nieko rimto nepasakysi. O gal ir nereikia, kai šitiek pramogų aplinkui. Pastarąsias dvi savaites kuo smagiausiai sekiau vadinamąjį Rusijos šnipų skandalą JAV. Nepasakyčiau, kad pernelyg susidomėjęs ar kruopščiai ieškodamas informacijos. Tai visai nebūtina, kai istorija rutuliojama ne kokiose tolimose rubrikose, bet pirmuosiuose puslapiuose. O be to, ji tokia smagi, jog drąsiai galėčiau ją vadinti vienu iš geriausių informacinės pramogos, kartais vadinamos amerikietišku terminu infotainment, pavyzdžiu. Nepaisant iš pažiūros situacijai priderančio rimtumo (šnipai, „galima grėsmė JAV ir Rusijos santykių atšilimui“, „grįžimas į Šaltąjį karą“ – tai vis iš antraščių), ji labiau priminė farsą, o ne rimtą politinį įvykį.

Pirmiausia tuo, kad pats suėmimas vyko kažkaip atsainiai, lyg tarp kitko. Vienas iš sulaikytųjų, sučiuptas Kipre, paskui paspruko. Paspruko ne naudodamasis kokiu Jameso Bondo vertu triuku, o tiesiog neateidamas pasižymėti į policijos nuovadą. Galbūt tokiu paprastumu jis visus nuvylė, tad apie jį visi labai greitai pamiršo.

Tuo tarpu pasipylė informacija, kad sulaikytieji buvo stebimi jau kokius dešimt metų ir per tą laiką jokių ženklesnių pasisekimų nebuvo užfiksuota. Tiesiog agentai nevykėliai, ir tiek.Vėliau, apžvalgininkams samprotaujant, jog įrodyti įtarimus šnipinėjimu yra labai sunku (ypač turint omenyje jų nesėkmingą misiją), tad labiau reikėtų koncentruotis į antraeilius kaltinimus pinigų plovimu, vienas iš įtariamųjų ėmė ir prisipažino, juo pasekė kai kurie kiti. Tuomet itin skubiai buvo sutarta mainyti dešimt sulaikytųjų JAV agentų į tris rusus, nuteistus už šnipinėjimą Vakarams, ir dar vieną, kuriam kaltinimai šnipinėjimu pateikti nebuvo. Visi keturi mainomieji Rusijos kalėjimuose jau buvo atsėdėję padorius laikotarpius. Tad apsikeitimas truputėlį priminė sparnuotą posakį apie laikrodžio mainymą į kelnaites.

Galiausiai visos istorijos pažiba Anna Chapman, vakarėlių liūtė, neva siekusi priartėti prie Britanijos princų ir todėl uoliai lankiusi vakarėlius. Jai būnant Niujorke, jos mėgstamiausia veikla nepakito, o žurnalistų kalbinti pastarosios damos draugai amerikiečiai juokėsi ir kraipė galvas, kažin kokios žvalgybinės informacijos Anna galėjo surinkti uoliai lankydamasi visų naujų klubų atidarymuose. Alyvos į ugnį dar kliūstelėjo jos buvęs sutuoktinis, bulvarinei britų žiniasklaidai pardavęs keletą pikantiškų žmonos nuotraukų ir maloniai atskleidęs kai kurias intymaus šeimos gyvenimo detales.

Po atsakomųjų interviu bei amerikiečių agentų pasakojimų apie kone holivudinius triukus, naudotus perduodant informaciją, bulvarinė britų žiniasklaida apgailėjo ponios Chapman grąžinimą Rusijai, skelbdama, jog pastarosios pasiilgs. Įdomu tai, jog apsikeitimo proga, Rusijoje nuteistieji gavo iš prezidento amnestiją, prieš tai pasirašę savo kaltę pripažįstančius dokumentus (nors to visiškai nereikalauja RF įstatymai), o štai sulaikytieji JAV pasirašė pasižadėjimus nepardavinėti savo istorijų žurnalistams ir kūrybiniais tikslais, o jei ir parduos, tai visi honorarai atitieks Jungtinėms Valstijoms. Kirba įtarimas, jog bent jau Annos Chapman istorijos ekranizaciją netrukus išvysime...

Tačiau net tik pasilinksminimams ir pramogai pasakoju šią istoriją, bet ir norėdamas pasidalinti vienu jos proga mane apėmusiu nustebimu. Kai pasismaginęs istorijos atgarsiais vakarietiškoje spaudoje, žvilgtelėjau į lietuviško interneto siaurybes (deja, tikrai ne platybes...) – sutrikau. Vienintelė BNS (ir tie, kas persispausdindavo jos informaciją), sakyčiau, „deramai“ domėjosi šia istorija. Daugiau praktiškai nieko, vos vienas Valentino Mitės komentaras LRT tinklapyje. Net Mykolas Drunga nepasidomėjo šia tema savo Vakarų spaudos apžvalgoje.

Bet gerokai labiau nei apžvalgininkų abejingumas, mane nustebino, švelniai tariant, itin kukli interneto komentatorių reakcija. Tiesiog neradau šimtų kiekvieną svarbesnį ar tokiu laikomą Rusijos judesį lydinčių komentarų. Po perspausdintais BNS pranešimais jie niekur neviršijo šimto. O čia juk ne šiaip kažkas, čia šnipai! (kurių, pasak „tikrąją dalykų padėtį“ matančių ponų, ir pas mus knibždėte knibžda). Betgi didžiosios rusofobų ir rusofilų kautynės neįvyko. Bet kodėl? Ir šita tautiečių reakcija mane intriguoja labiau nei tikrieji šnipų istorijos motyvai ir peripetijos.

Paprasčiausias atsakymas būtų: vasara, ilgieji savaitgaliai ir trumposios savaitės, vandens teliūskavimas, nugalėjęs ekrano raibuliavimą. Galbūt.

O galbūt išties farsiškas šio skandalo pobūdis, sudrebinantis tiek Rusijos nekentėjų, tiek gerbėjų priimtą pamatinę prielaidą, skelbiančią, jog Rusija – rimta šalis. O jei jau ji rimta, tai negali įsivelti į tokį farsą. Tai ypač būdinga Lietuvoje gausiai rusofobų stovyklai, visur matančiai visus pagrindinius istorijoje minimus veikėjus – Rusijos agentus, siekiančius žūtbūt užvaldyti pasaulį, veikiančius gudriai ir rafinuotai. Ir labai veiksmingai. O čia, šioje istorijoje, faktiškai vaizduojami šnipai nevykėliai, per dešimtį metų, atrodo, dorai nesugebėję atlikti jiems pavestųjų užduočių. Tik pagalvokit, jei tokių ir Lietuvoje pilna, kaip po to rimtu veidu kalbėti apie nuolatinę milžinišką grėsmę?