Kas laukia Pietų Afrikos, kai nuslūgs Pasaulio futbolo čempionato aistros? Susipriešinusioje šalyje sociologai ir menininkai bando kurti salas, kuriose būtų įmanomas etnines ir socialines sienas peržengiantis dialogas.

Johanesburge pūpsančios aukso kasyklų kalvos pasakoja apie svajonę, kurios vedami žmonės pastatė šį miestą; iš pailgo moliūgo išskobtą indą primenantis „Soccer City“ stadionas, įkurtas tarp Johanesburgo ir Soveto, vieną dieną taip pat bus liudininkas tų svajonių, kurias 2010 metais Pietų Afrikos Respublikoje sužadino futbolas.

„Make us proud, Bafana!“ („Leiskite mums didžiuotis savimi, vaikinai!“) – skelbia pakelių stendai. Vėliavomis išpuošti automobiliai, nacionalinių spalvų kepurėmis pasidabinę padavėjai. Šešiolika metų nuo apartheido pabaigos Vaivorykštės tauta atsiveria pasauliui. „Different tribes – one nation“ („Skirtingos gentys – viena tauta“).

Tačiau Nelsono Mandelos įžengimas į „nerasistinę, vieningą ir demokratinę Pietų Afrikos Respubliką“, laikas, kai 1995 metais Pietų Afrikos Respublika iškovojo pergalę Pasaulio regbio čempionate, jau yra praeitis. Šalis, kurioje švietimo sistema merdi, kurioje, bent jau nevykstant Pasaulio čempionatui, gatvėje gali būti nužudytas dėl mobilaus telefono, šalyje, kurioje klesti valdžios dangstoma korupcija, dramatiškai kyla skurdo ir nedarbo lygis, šūkis „Mes esame viena tauta“ skamba ne itin įtikinamai. Aišku viena: iš šios futbolo šventės turėtų pasipelnyti Blatterio dinastija ir Kinijos eksportuotojai, kaip tai iš anksto numatė poetas Breytenas Breytenbachas.

„Atvykite kuo gausiau!“ – šiame žurnalisto Riano Malano kvietime, prieš prasidedant Pasaulio čempionatui išspausdintame „Guardian“, anaiptol nėra jokio ekonominio motyvo. Mes ištroškę mainų, mums svarbus kiekvienas langas į pasaulį, – tokia buvo jo žinia, kadangi ši šalis yra įstrigusi vietoje. Ir čia sportas bejėgis. Daugelis baiminasi, kad pasibaigus Pasaulio čempionatui krizė gali dar labiau pagilėti.

Gilūs apartheido įspaudai

Svetimšalis, atvykęs į Pietų Afrikos Respubliką, neturi jokios nuojautos ir jokių instrumentų, kurie padėtų skaityti aplinkos ženklus. Pietų Afrikos Respublika yra susipriešinusi šalis, – šalis, turinti daug veidų. Kaip suprasti tuos juodaodžius, stovinčius ant šaligatvio priešais viešbutį? Kuris iš jų dykinėja, o kuris rūpinasi svečių saugumu? Atsidūręs nežinioje, visada tikiesi paties blogiausio, nes čia skamba pernelyg daug kalbų, čia pernelyg desperatiškai ginamos tapatybės ir įsitikinimai. Ryanas Malanas nėra vienintelis, kuris viešai kelia klausimą, ar nuskambėjus finalo pabaigą skelbiančio švilpuko signalui nuslūgs susitvenkęs pyktis ir baimė, ar kas nors liks iš visos tos pozityvios Pasaulio čempionato energijos? Kuo keblesni santykiai ir kuo ciniškesnė praraja tarp skurdo ir turto, tuo mažiau įsiklausymo ir tuo daugiau palankumo rasistiniams ANC Jaunimo lygos lyderio Julius Malemos pareiškimams ir grėsmingai skambantiems pažadams.

Baltųjų salos

Johanesburgas – visų šalies problemų santalka. Ivanas Vladislavis, vienas reikšmingiausių Pietų Afrikos Respublikos rašytojų, teigia, kad Pietų Afrikos gyventojų dvasinę būseną sąlygoja tapatybių kolizija ir vis dar ryškios „no go“ zonos. Visi yra užsibarikadavę savo grupėje, savo tapatybėje. Šis segreguotas miestas jau seniai tapęs sociologinių tyrimų objektu. Baltieji, jau seniai praradę Johanesburgo centro kontrolę, žalumoje skendinčioje, kalvotoje šiaurinėje miesto dalyje, greta savo aukštomis sienomis ir elektros laidais aptvertų prabangių vilų susikūrė savo miesto centro pakaitalą, pėsčiųjų zoną su parduotuvių rajonu, prašmatniu restoranu ir turgų simuliuojančia nedidele prekyviete. Norintieji patekti į šią zoną, privalo praeiti kontrolę. Šią teritoriją iš trijų pusių supa spygliuota vieta apraizgyta siena. Patekęs vidun, gali judėti nevaržomas. Tai savotiškas vartojimo getas, kuriam suteiktas viešosios erdvės pavidalas. Nedidelėje kavinių supamoje aikštelėje šeštadienio popietėmis ratus savo plastmasiniais triratukais be paliovos supa vaikai.

Jyoti Mistry, indų kilmės sociologė ir filmų kūrėja, pravažiuoja pro šią zoną neslėpdama stiprios saviironijos. Vis daugiau intelektualų siekia suvokti ir nusimesti šį „istorijos skausmo aidą“ (angl. echopains of history). Iš Kamerūno kilęs istorikas Achille Mbembe taip pat konstatuoja, kad materializmas ir konsumizmas bei prisirišimas prie vaizdų ir praeities sąvokų kliudė žmonėms atpažinti tai, kas naujo įvyksta kiekvieną mielą dieną. Juk, nepaisant segregacijos, žmonės greta vieni kitų praleisdavo mažiausiai dvylika valandų per parą. Jie drauge dirba, drauge vartoja. Kada pagaliau, svarsto jis, žmonės įsisąmonins šią realybę?

Pakeliui į hibridinę kultūrą

Mbembe, lygiai kaip ir Georges‘as Pfründeris, WITS Menų mokyklos vadovas iš Šveicarijos, viltis sieja su „métissage“ (kultūrų maišymąsi, – vert. past.) ir „kreolizaciją“, palaipsnį bendros, „hibridinės“ kultūros formavimą. Pfründeris siekia sukurti tinklus, tad ir savo meno studentus vedasi į miestą, tiek į Sovetą, tiek į centrą, etiopų bendruomenę. Persiklojimai ir lydiniai – skirtingų meno kalbų ir rūšių susidūrimas – jam svarbūs ir iš estetinės pusės, kaip stilistinė priemonė. Tačiau visų pirma jis, kaip ir Joity Mistry filmuose, pavyzdžiui, „Mes prisimename skirtingai“ (angl. „We remember differently“), akcentuoja to, kas užfiksuota dokumentiškai, ir fikcijos susidūrimą. Turbūt čia svarbu ir tai, kad estetinės transformacijos dėka dokumentai gali palaužti (neretai nepakeliamos) dabarties visagalybę.

Iš vienos centrinių miesto gatvių galima patekti į mūrine tvora aptvertą gamyklų teirtoriją. Tai niūri vieta „no go“ zonoje. Čia, „Arts on Main“, vykdomos įvairios kultūrinės iniciatyvos, kurių tikslas –atkovoti gabalėlį centro ir sugrąžinti į jį viešąjį gyvenimą: galerijos, ateljė, knygynas, restoranas ir įvairios renginių vietos. Prie šio sumanymo prisideda Geothe‘s institutas, pasaulyje garsus menininkas Williamas Kentridge‘as bei galerija „Seippel“. Prie įėjimo sėdi apsaugininkas, ant gatvių kampų stoviniuoja juodaodžiai. Nežinia, ar šie kultūros židiniai taps populiarūs. Prie įėjimo greta apsauginio laukdamas draugų, išgirsti raginimą: „Eikite vidun, čia pernelyg daug akių, kurios stebi ir svarsto, kiek daug būtų galima nuveikti su Jūsų rankine, batais ir skraiste.“

Nuo Johanesburgo iki Keiptauno

Vis dar stipriai segreguotoje Pietų Afrikos Respublikos visuomenėje iki šiol nesama nei vieno epiškumu pulsuojančio romano. Apie šią tuštumą kalbama visuose J. M. Coetzee romanuose. Ivanas Vladislavis, devintajame dešimtmetyje priklausęs antiapartheido judėjimui, savo trumpuosiuose prozos kūriniuose jautriai ir vaizdingai aprašė gyvenimą Johanesburge – sykiu ir savo baimes bei viltis. Jis bodisi „Joburgo“ mada, kuriai priskiriama jo proza, ir, kaip pat sako, svajoja, kad ateitų galas miesto tauškalams ir tapatybės diskursui, – reiškiniams, kurie paskutiniu metu užkariavo net ir kriminalinius romanus.

Johabesnurge naktimis už tvorų skalija šunys, tuo tarpu Keiptaune viešpatauja visai kitokie garsai. Oras čionai sklidinas paukščių kranskėjimo. Keiptaunas – draugiškesnis, atviresnis miestas. Johanesburgiečiai, norėdami perteikti Keiptauno tolumą, juokauja, kad norint čia patekti reikia paso. Keiptaune daugelis baltųjų, pagrįstai ar ne, skundžiasi savo bejėgiškumu prieš juodaodžių viršenybę. Rašytoja Antjie Krog, dėstytojaujanti apartheido metais juodaodžiams įkurtame Vestkapo universitete, tokius baltųjų skundus ironizuoja savo naujausios knygos pavadinimu „Begging to be Black“ („O kad būčiau juodas“). Jos įsitikinimu, baltieji pamiršta, ko jie pridirbo praeityje ir kaip gerai jiems dabar klojasi.

Pietų Afrikos Respublika – lydymo katilas

Pasitraukti? Pasilikti? Romanistas Njabulo Ndebele ragina pasilikti. Nežinomybė, jo manymu, – tai kelias tvirtiems ir pakankamai smalsiems. Tiems, kurie, žengdami netvirtu lyg kūdikio žingsniu, geba sužadinti vaizduotės galias. Demokratija, pasak Mbembe, nėra vien savo balso atidavimas už kažką, o popieriaus pavidalą įgyjantis tavo balso aidas, kuriuo tu prabyli į viešąją erdvę.

Pietų Afrikos Respublika, kuri apartheido laikais buvo orientuota į Europą ir Ameriką ir atskirta nuo likusios žemyno dalies, šiandien masina ne tik ekonominius migrantus, bet ir intelektualus iš daugelio Afrikos šalių. Jie čia studijuoja, moko ir dirba. „Who no know go know“ („Kas nežino, tas sužinos“) – šiuo posakiu 2002-iais iš Kamerūno kilęs Ntone Edjabe pradėjo laikraštį „Chimurenga“, kurio redakcija įsikūrusi Keiptauno širdyje, trečiame „Pan African Market“ aukšte. „Chimurenga“ siekia reflektuoti ir išplėsti visų afrikiečių patirties erdves. Šis laikraštis savo koncepcija pasirinko balsų ir formų brikoliažą. Visoje redakcijoje kalbama angliškai ir prancūziškai ir ieškoma – tartum tai būtų natūralu – dialogo su Indija.

Mashile, Mbembe, Pfründeris arba Vladislavis – visi šie intelektualai, kiekvienas iš savo prieigos, regis, gvildena vieną ir tą patį klausimą: kaip išsiveržti pro baimės ir aukos statuso sienas, ir, žinoma, iš skurdo. Kaip pasiekti, kad savo gyvenimą suvoktum kaip pasirinkimą? To, kaip žinia, nereikėtų suprasti ne vien kaip neribotas galimybes, o veikiau kaip vidinę nuostatą paimti į rankas savo gyvenimą, nepaisant socialinių apibrėžčių.

Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2010 06 28

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė