Fotografas Rimantas Dichavičius Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Didžioji dabartinės kartos Lietuvos fotografų darbų dalis garsų šalies dailininką ir fotomenininką Rimantą Dichavičių liūdina.

„Neturime jauno žmogaus, kurio darbai būtų įsimintini“, – įsitikinęs jis. R. Dichavičiaus pastebėjimu, daugeliui fotografija atrodo lengvas žanras: paspaudei aparato mygtuką – ir vis tiek kas nors išeis. Kad sukurtum ką reikšmingo, pašnekovo teigimu, reikia turėti aistros ir „būti alkanam fotografijos“.

Lietuviško akto klasiku vadinamas R. Dichavičius nesupranta, iš kur dabartinių save Lietuvos kūrėjais vadinančių žmonių darbuose tiek vulgarumo ir beprasmybės.

Menininko nuomone, kiekvienas kūrėjas turėtų siekti savo galimybių maksimumo arba dar daugiau – peržengti savo galimybių ribas.

Deja, apgailestauja R. Dichavičius, skubama būti žinomu šiandien – ambicijų tapti kelrodžiais, kokiais kažkada ateities kartoms tapo Sokratas ar Mocartas, sukurti kažką pakertančio kojas – lietuviai neturi.

Tiek Jūsų kūryba, tiek pasisakymai spaudoje visada išsiskiria pagarbiu, aukštinančiu ar net sakraliu požiūriu į moteris. Tačiau kodėl, Jūsų nuomone, dabartinėje fotografijoje tiek daug, kaip pats esate pastebėjęs, bandymų „į krištolinį indą pripilti pamazgų“? Ką tai liudija, Jūsų nuomone?

Jeigu pilame pamazgas ant kitų, tai liudija, kad turime jų perteklių savyje.

Iki kiekvieno dalyko reikia priaugti. Pavyzdžiui, tą stalą (pašnekovas rodo į kambaryje stovintį stalą – lrt.lt) gali su pjūklu nupjauti ir prikalti. O gali palyginti, pašlifuoti, papoliruoti... Taip ir mes save...

Žmogus įsivaizduoja: „Aš čia toks ir toks, turiu diplomą, turiu tą.“ Bet... Žmogus auga, save šlifuoja, tobulina savo patirtį, profesinius gebėjimus. Jis abejoja, vėl sugrįžta, galbūt palygina save kokiame nors kontekste...

Tikslas yra ne plikumą parodyti – grožį, harmoniją. Menas yra vidinė išraiška. Tiek tapyboje, tiek literatūroje, tiek fotografijoje.

Būtina save tobulinti, o tam reikia pastangų. Kiek yra gražių knygų neperskaitytų... Kaip vaikystėje man sakė vienas mokytojas: „Neskaitykite gerų knygų, skaitykite tik pačias geriausias, nes tų geriausių yra tiek, kad joms visoms perskaityti keleto gyvenimų per maža.“ O mes ką? Kažkokią makulatūrą vartojame... Dabar ir spauda, ir radijas, ir televizija ją „kemša“...

Jaunam žmogui sunku susigaudyti, kas svarbiausia, kas geriausia, kas yra tikra. Dažniausiai jis sugeria paviršutiniškus dalykus, nes dar neturi savo barometro, neturi savo kelrodžių, kompaso. Taip ir nuslysta lengvai.

Nueikite į kioską. Šimtas žurnalų skirtingais pavadinimais ir visuose tie patys gražūs padažyti veideliai. Lyg nieko kito pasaulyje nebūtų. Pigu, greitai suvartojama...

Nebėra atramos taškų, nebėra šventų dalykų. Visur tik plika, plika... Bet mūsų žodyne yra du žodžiai – „plikas“ ir „nuogas“. Klausimas, ką tais išrengtais kūnais norima pasakyti?

Mano darbuose figūros virsta simboliais, gamtos formomis, įgauna prasmę. Šito menininkas turėtų siekti. Ar jam pavyksta, ar nepavyksta – kitas dalykas. Dalykas toks, kad aš to siekimo nematau...

Ne kartą yra pastebėta, kad didieji rašytojai, mąstytojai, kiekvienas, kuris bando sugrįžti į save, dirba tyliai ir ramiai, o ne šūkaudamas, kažkur lakstydamas. Nes kūryba gimsta tyloje... Nuo skubėjimo, nuo abejingumo taip gaunasi... Ar gali per sekundę iškeptas blynas būti skanus? Taip nebūna. Grūdas turi subręsti. Tešla turi iškilti.

Mes neturime vertybių. Bronza, auksas, šiukšlės, pamazgos – viskas sujaukta ir išbarstyta. Neakcentuojami tikri dalykai, todėl chaosas. Maudomės srutose.

Vis dėlto galbūt galėtumėte iš jaunosios kartos fotografų būrio išskirti žmogų, kurio darbuose išlaikyta pusiausvyra tarp šiuolaikinių realijų, meninių ambicijų ir atsakomybės už savo kūrinio poveikį visuomenei, galų gale, savo paties sąžinei?

Dabar visi nori būti modernūs, visi nori būti šiuolaikiški. Net Fotomenininkų sąjungos leidiniuose iki ko buvo prieita... Atsiverti antrą trečią puslapį, o ten fekalija per visą puslapį. Pasaulis yra ne tuo negeruoju dugnu į viršų. Taip, jame daug visokio purvo matome, bet kam jį, tą purvą, biologinį pradą taip rodyti? Storas albumas apie Lietuvos fotografiją ir šitaip pradedamas...

Ir taip visur – ne tik fotografijoje. Pasižiūrėkite, ką ŠMC atveža. Šiukšlynus, Europos šiukšlynus atgabena mums. Perša neskanius, patologinius, biologinius reiškinius. Visiškas suvulgarėjimas. Protu nepaaiškinama. Man tai yra absoliučiai svetima.

Net jeigu nori parodyti tą baisumą – turi jį gražiai parodyti. Sauka (Šarūnas Sauka – lrt.lt) rodo baisius dalykus, bet jis tai daro meistriškai. Nuluptos odos, supjaustytos mėsos, bet pavaizduotos profesionaliai – gražiai, įtaigiai. Gerbiu šį žmogų. Tikiu juo. Per baisumą pasiilgsti gražumo.

Bet kas dėl daugumos... Nematau jų darbuose tikslo... Galvoju, gal man metai savo daro. Anksčiau mes į tokius vyresnius žmones su ironija žiūrėdavome – dabar aš pats toje ironijos zonoje atsiradau. Gal iš tikro nesuvokiu, kas yra kas.

Fotografija dabar virsta kūlversčiais, kadangi ji daugeliui atrodo toks lengvas žanras: paspaudei aparatą, kad ir nežiūrėdamas, vis tiek į kažką pataikysi. Daugelis tuo piktnaudžiauja.

Negaliu išskirti nė vieno fotografo. Neturime jauno žmogaus, kurio darbai būtų įsimintini reiškiniai. Pavienių darbų galbūt ir galima sakyti, kad yra sukuriama, bet kad matyčiau aiškią kryptį, seriją, temą vieno to paties žmogaus padarytą... To nėra.

Dailę ši epidemija irgi yra palietusi, bet ji dar kažkaip tvirčiau laikosi.

Kaip Jūs pats, kaip kūrėjas, išnaudojote su nepriklausomybe atėjusią didesnę laisvę?

Cenzūros nebėra. Tai didelė laimė. Dalyvauju parodose – ir Varšuvoje, ir Minske, ir Maskvoje, Peterburge, Hamburge. Leidžiu knygas, albumus, kalendorius, monografijas.

Kas Jums kaip menininkui kūryboje, be jau minėtų moralės temų, yra tabu?

Nepiktnaudžiauju žmogaus atvirumu. Jeigu jis tau atveria dūšią, tai nebūtina į ją lįsti ir privemti.

Negalima ir su purvinais batais eiti bet kur. Jeigu tave pakvietė, privalai juos nusivalyti. Pavyzdžiui, rusų ikonų tapyba. Ne bet kas gali nutapyti ikoną – tam reikia subręsti, tu turi apsivalyti, gal net badauti ar pasninkauti, nepaleistuvauti, nevogti, nežudyti. Argi žudikas, banditas nutapys ikoną? Ją gali nutapyti tik pats būdamas švarus, išsivalęs...

Kaip manote, ar apsibrėždamas ribas, kurių nevalia peržengti, menininkas gali parodyti visas pasaulio spalvas?

Yra tokia teorija. Kai didelė laisvė, tu ištirpsti. Sąmoningai apsibrėži ribas. Pasiimi būtent tokio formato popieriaus lapą, o ne tokį ar kitokį. Jeigu tau duos visą sieną ar gatvę – tu ištirpsi.

Sąmoningai eini iki tos ribos, kur tu jauti – tą plotą tu įvaldysi.

Ar keičiasi moterų, stojusių prieš Jūsų fotografijos aparato objektyvą, pavyzdžiui, anuomet, fotoalbumui „Žiedai tarp žiedų“, ir dabar, vidinis pasaulis ir motyvai dėl ko, jos pozuoja?

Tada pozavo ne moterys – ten mergaitės, mergaičiukės buvo. Penkiolikos, šešiolikos, septyniolikos, aštuoniolikos metų. Tada jos save nuogas buvo mačiusios tik prieš veidrodį. Dabar visi žurnalai užversti visokiomis šiukšlėmis.

Anksčiau moterys buvo drovesnės, kuklesnės, nuolankesnės, tokios mielesnės. Dabar jos išanglėjo, suchamėjo, suvulgarėjo. Tarybiniais laikais nė vienos panelės su cigariuku nebuvo. O dabar... Eini gatve, iš kiekvieno kampo cigariuko dūmas pučia.

Dabar daugiau vaidybos, o ne esmės. Moterys pozuoja... Šou versle vieni grožio konkursai – ir visos nori būti gražios, būti pirmos, būti olimpe. Bet grožis yra laikinas. Reikia ieškoti kitų vertybių.

Supraskite, aš ne prieš grožį, bet jis nėra tas absoliutas, vardan ko. Tu gali būti matematikė ir puikiai atrodyti, kartais truputėlį pasimaivyti. Bet ne, dauguma dabarties moterų galvoja, kad dėl savo grožio užlips į olimpo viršūnę ir amžinai ten sėdės. O kas, kai atsiras raukšlelės, apvysi, grožio nebeliks – kas tada tu būsi? Tada tu tapsi niekuo.

Niekuo niekas nenori būti. Bet tuo reikia pasirūpinti šiandien – savo kelio pradžioje.

Kurdamas naudojate ne vieną fotografijos techniką, bet ir tapybą, grafiką. Ar nebuvo minčių šias formas paįvairinti kitomis, tarkime, vaizdo ar kompiuterinėmis technologijomis?

Ir kompiuterį valdau. Vaizdo, tiesa, nė vieno nesukūriau, bet esu parašęs keletą scenarijų – kol kas niekas pagal juos man filmų nepastatė, gal dar aš kada nors pats tai padarysiu.

Judesys mane žavi, dinamika žavi, balsas žavi, muzika žavi, bet aš valdau tai, ką valdau. Dirbu tais instrumentais, kuriuos įsisavinęs esu.

Šiandien daug dėmesio skiriama socialiniams klausimams. Kas, Jūsų nuomone, turi būti tokio darbe, kad šis ne tik atkreiptų šiuolaikinio žmogaus dėmesį, bet ir priverstų sustoti, susimąstyti?

Jeigu tik užtektų paveiksliuko, kurį pamatęs žmogus taptų angeliuku... Bet taip nebus. Žmogus turi nuolatos matyti sektinus pavyzdžius – dar būdamas lopšyje, darželyje, eidamas į mokyklą.

Nuo jo gyvenimo pradžios turi būti aiškinama, kad štai tai yra gėris, o ten yra blogis. Kad štai šitai yra galima, šitai – negalima, tai yra humaniška, o tai – nehumaniška.

Yra nustatyta, kad vaikai iš prigimties yra labai nejautrūs, labai dideli egoistai, labai žiaurūs. Jie gali pasmaugti, vienas kitą subadyti. Mirtis jiems kaip žaidimas. Nėra to gyvenimo ir mirties suvokimo, vertybių skalės.

Niekas savęs nepastato į kito vietą. Labai dažnai reikia persikelti į kitą žmogų, o žmogus tingi net judesį padaryti. Smurtas yra baisu. Įsivaizduokite, jeigu žudikas apsikeistų vietomis su auka, jeigu jis galėtų pajausti nors akimirkai, ką ši išgyvena...

Dabar žmogus nejaučia kito skausmo. Net nebando pajausti. Tegul skauda, juk skauda ne man, o kitam.  

Ar yra žmogus, kurio iki šiol neužfiksavote savo fotoaparatu, bet labai norėtumėte tai padaryti? Kas jis ar ji? Ką tokio turi turėti asmuo, kad Jus įkvėptų?

Norėjau pabendrauti su kino režisieriumi Sergejumi Paradžanovu. Dievinau jo filmus, jis man buvo kūrybinis Dievas. „Užmirštųjų protėvių šešėliai“, „Granato spalva“ – filmai, į kuriuos ėjau penkis septynis kartus.

Norėjau susitikti, pabendrauti, pasidalinti, paklausti, bet to nepadariau. Išėjęs iš lagerio jis dar porą trejetą metų pagyveno ir numirė. Nepadariau jo fotografijų, neišgirdau gyvo žodžio. Man skauda širdį po šiai dienai.

Buvo toks Abinas Brunovskis. Dar tarybiniais laikais buvome atvežę jo darbų parodą į Vilnių. Buvo uždraustas, bet per pažįstamų pažįstamus pavyko. Žmonės ėjo žiūrėti miniomis. Vėliau atsirado galimybė man nuvažiuoti į Bratislavą. Džiaugiuosi, kad jį pamačiau ir nufotografavau.

Šio žmogaus darbai yra toliau žmogaus pasiekimo ribų. Jo darbai yra vertybė. Pamatęs juos netenki žado, jie užhipnotizuoja, einantįjį priverčia sustoti. Lenkiuosi juos sukūrusiam žmogui.

Mūsų šalyje daugėja pasirinkimo galimybių fotografijos norinčiam mokytis žmogui. Kokiais pagrindiniais kriterijais patartumėte vadovautis renkantis?

Eiti prie mėgiamo autoriaus. Taip pat susivokti, ko nori – fotografuoti tik sau, ar tą džiaugsmą perduoti kitam. Bet užvis svarbiausia – tu turi būti alkanas fotografijos, tada padarysi kažką reikšmingo.

Be aistros – nei kisielius, nei vanduo.

Absoliuta Andželika Lukaitė