Dumbliūnų kaimo vienkiemyje – Štelemėkų žemė. Joje jau penkių kartų pėdos. Vienų pėdose noksta javai, kitų – šypsosi gėlės, auga medžiai, trečiose čiulba paukščiai. Vyriausios šios sodybos šeimininkės našlės Juzefos Štelemėkienės senatvė žydi kaip baltas lelijos žiedas. Ir ko jai nežydėti: vienas sūnų, Dalius, su šeima sugrįžo į vienkiemį, tame pačiame kieme pasistatė naują namą ir ūkininkauja sumaniau už savo tėvus, senelius ar prosenelius.

 

Arčiau mamos ir močiutės

Dalius su šeima į gimtąjį vienkiemį iš kaimyninės Šukionių gyvenvietės atsikraustė prieš kelerius metus. Gimtosios sodybos kieme šalia kelių šimtų metų kaimiškos dviejų galų tėvų gryčios išaugo naujakurių šeimos XIX amžiaus svajonių namas.

Kartos. Sodyboje gyvena jau penktoji Štelemėkų karta: Arnas, Goda, Lukas ir jų tėveliai Dalius ir Aušra.

Daliaus žmona Aušra pasakoja:

– Šukionyse turėjome penkis kambarius, atsibosdavo juos tvarkyti. Kai statėmės šiuos namus, nebenorėjau tiek kambarių. Rūpėjo tik, kad turėtume, kur pavalgyti ir kur miegoti. Bet ir šio namo plotas toks pat, tik daugiau erdvės.

Šukionyse prabėgo Aušros vaikystė, jaunystė. Jiedu su Daliumi susituokė ir gyveno Panevėžyje. Bet grįžo į kaimą arčiau tėvų. Pasak Aušros, ji, medikė, dirbo savo mylimą darbą ir gimtinės ilgesio nejuto. Jos Dalių gimtinė šaukė. Jis pasakodavo: grįžta namo iš Panevėžio, tėvelio pradalgių priguldyta, šienas kvepia… Einant per kiemą širdis dainuoja.

– Kai myli, prisitaikai prie savo žmogaus. Man svarbiausia, kad artimieji būtų laimingi, – sako Aušra. Ji neprieštaravo vyro apsisprendimui grįžti arčiau tėvų.

Šukionyse Štelemėkai susilaukė trijų vaikų. Pavyzdingai tvarkė sodybą. Trylika metų.

– Į Dumbliūnus pas močiutę persikraustyti jokia naujiena, mes ten lankydavomės kiekvieną dieną. Laikėme tvarte gyvulius, padėdavome dirbti darbus. Iš Šukionių į Dumbliūnus persikraustyti galėjome Kūčių išvakarėse, bet delsiau iki vasaros, – prisimena Aušra. Tol, kol patys vaikai pradėjo iš namų daiktus gabenti į naujuosius namus. Net ir tada, kai Dumbliūnuose įsikūrėme, drabužių skalbti grįždavau į Šukionis. Vėliau apsipratau. Dabar ten nuvažiuojame tik nupjauti žolės. Vasarinių gėlių sodyboje nebeliko, vien daugiametės. Sode vyšniauja paukščiai,- kalba Aušra.

Dalius žmoną erzina: baltą medicinos sesers chalatą ji iškeitė į dešimtį karvių… Aušra nesutinka: įgytos medicinos žinios bei praktika labai praverčia slaugant artimuosius.

Smėlio dėžėje ūkininkavo trise

Aušra Štelemėkienė savo tris vaikus tebevadina lėliukais. Nuo mažens jos lėliukai labai darbštūs. Tėvas jiems Šukionyse kieme buvo pastatęs smėlio dėžę, sūpynes. Mama prie smėlio dėžės pasodino alyvinę obelį. Kad teiktų pavėsį, augintų gardžius sultingus obuolius ir vaišintų.

– Smėlio dėžę grėbliuku išgrėbstydavau ir padalindavau į tris dalis. Vaikai žaidimais mėgdžiojo suaugusiųjų darbus. Arnas smėlio dėžėje buvo prisisėjęs kukurūzų, javų. Užaugo. Reikėjo rauti, – šypsosi Aušra.

Daliaus žodžiais, vaikų žaislai buvo tokie, kaip jo ūkio technika. Nuo arimo iki kūlimo padargų. Pavyzdžiui, mažyliai nužiūrėjo, kad tėtis vairuoja traktorių dvigubais ratais. Ir pas juos toks traktorius turėjo būti. Vaikai susitaupydavo pinigų ir tėvas žaislus jiems kaip sau detales užsisakinėdavo iš “Biržų žemtiekimo” :

– Kartą skambina man vadybininkas ir sako: “Yra tavo krautuvas ir plūgas”. Aš nustebau: neužsisakiau. O vadybininkas man: “Tavo sūnus užsisakė”… – prisimena Dalius.

Šiandien visi trys Štelemėkiukai, prisiminę smėlio dėžę, tik gūžčioja pečiais: smėlio dėžė tada jiems atrodė tokia didelė, o dabar ji tokia maža, juokinga. Kaip jie trys sutilpdavę?…

RŪPESTIS. Lukas ir jo ąžuoliukai. Kada užaugs?

Pomėgiai

Arnas – būsimasis vienuoliktokas, o dvynukai Goda ir Lukas eis į aštuntą klasę. Vaikai lanko Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Kiekvieno skirtingi pomėgiai. Vyresnėliui – stiprintuvas, kolonėlės. Arnas ką tik grįžo iš priverstinių atostogų: Biržų ligoninėje gydėsi plaučių uždegimą. Arno labai trūko. Ligonis per dvi savaites išsiilgo savo “bumčikų” ir kai juos užleido, namiškiai manė – perkūnija daužosi…

Bet Arnas turi traktorininko teises. Jis didžiausias tėvelio pagalbininkas ūkyje. Myli žemę. Kelerius metus augino triušius. Neseniai pardavė ir iškėlė tėvų sodybos klėtelėje geriausiems savo draugams pobūvėlį.

Dvynukai Goda ir Lukas groja akordeonu. Goda mėgsta rankdarbius, domisi etnografija, kuria eilėraščius.

– Kai gimė dukra, visiems džiaugiausi: bus daktarė dantistė. Kažin ar prikalbinsiu, – abejoja Aušra.

Lukas – sodininkas daržininkas. Jam po ranka kalendorius, ką kada sėti. Namiškiai jau valgo Luko sodintas morkas, žirnius. Pernai jis išaugino 11 kilogramų moliūgą! Iš jo privirė daug gardžios mišrainės. Visą žiemą valgė.

Ir varnėnai čiulba Luko darytuose inkilėliuose. Lukui, kaip nė vienam, devintą mėnesį tebežydi orchidėja. Tėvelis dovanojo vardadieniui.

Apie tvirtą Daliaus petį

Ant svetainės stalo – jaunosios puokštė iš frezijų. Ją neseniai žmonai padovanojo vyras. Aušra su Daliumi pora – 21 metai.

– Visuomet jaučiu tvirtą vyro petį. Rūpestingas, dėmesingas, mylintis. Skatina vaikus įvairiai veiklai, – džiaugiasi Aušra.

Ir kaimynai Dalių mini šiltu žodžiu: jo rūpesčiu atstatytas sovietmečiu nugriautas Dumbliūnų kaimo kryžius. Dalius nepamirš darbymečiu padėti. Pirmasis pasisiūlys į bendruomenės talką.

– Vaikus mokau savo tėvų pavyzdžiu: tikėjimo, darbštumo, pagarbos žmogui, tvarkos. Jeigu daiktą paėmė, būtinai turi padėti į tą pačią vietą, kad vėliau nereikėtų jo pusę dienos ieškoti. Jeigu nebus tvarkos, darbas nesiseks. Amžiną atilsį tėvelis įdiegė: reikia stengtis neatsilikti nuo kitų. Ir kol gyvas, turėti svajonių, – kalbėjo Dalius. Neslėpė: kiekvienų mokslo metų pradžioje jis susikviečia vaikus ir patikrina pagal sąrašą, ar netrūksta kokių nors mokyklinių reikmenų.

Kai gyveno Šukionyse, Lukas negyvenamoje kaimynų sodyboje prisirinko ąžuolo gilių. Pasisodino. Išaugo ąžuoliukai. Po dvejų metų juos teko perkelti į Dumbliūnus. Kartą Luko tėvelis Dalius, klausydamasis radijo laidos “Gimtoji žemė”, išgirdo apie Žemės ūkio ministerijos skelbiamą respublikinį konkursą “Pasodinsiu ąžuolėlį”. Pasiūlė savo sūnui jame dalyvauti. Į konkursą įsitraukė visi trys vaikai: piešė, braižė, rašė. Ir jauniausių konkurso dalyvių grupėje nugalėtoju pripažintas Lukas gavo dovanų: padėką, 200 litų premiją, “Sodininko enciklopediją”, saldainių.

Kitais metais mama Aušra išgirdo apie naują respublikinį kaimo vaikų ir jaunimo rašinių konkursą “Aš tėvelio užvadėlis”. Štelemėkų vyresnysis sūnus Arnas šiame konkurse laimėjo trečiąją vietą.

Ąžuolėliai vejasi Luką. Lukui labai rūpi, kaip medeliai auga. Nubėgęs vis pamatuoja. Didysis – 72 centimetrų. Kol kas Lukas savo ąžuolėlius stipriai lenkia. Luko ūgis – 164 centimetrai! Bet vaikinukas rodo į didžiulį sodybos senolį ąžuolą. Niekas negali pasakyti, kiek jam metų. Gal du, o gal trys šimtai.. Prieš kelias dienas Lukas mynė pro šalį dviračiu ir bumbtelėjo kažkas. Pakėlė akis aukštyn ir išvydo šitame ąžuole susimetusį bičių spiečių. Kvietė tėvelis pažįstamą bitininką. Kol šis atvažiavo iš Panevėžio, bitės išsiskraidžiojo. Bitininkas už gerą žinią Štelemėkams paliko litrą šiųmečio medaus.

Akordeonas užgrojo anūkų rankose

Močiutė Juzefa karaliauja daugiau kaip šimto metų senumo dviejų galų troboje. Iš tolo šviečia baltos langinės. Pirmojo pasaulinio karo metais čia veikė kareivių ligoninė.

Aušra pasakojo: į svečius vieni pas kitus einame kelis kartus per dieną. Pasivaišinti, pasitarti, pasidalinti naujienomis. Močiutė Juzefa, auksarankė siuvėja, visai neseniai anūkėlę Godą papuošė savo siūta suknele. Godos broliui Lukui pasiuvo kombinezoną. Kombinezonas visai nesiskiria nuo jo brolio Arno pirktinio. Net lipduką močiutė užklijavo. Močiutė Juzefa prinėrė servetėlių.

Močiutės seklyčioje saugomi Štelemėkų dvynukų Luko ir Godos akordeonai. Ten vyksta repeticijos bei koncertai. Močiutė Juzefa ne vien klausytoja. Kai anūkėliai užgroja melodiją “Ko liūdi, berželi, ko liūdi”, močiutė negali nedainuoti. Šiai melodijai neabejingas ir kiemsargis Buldis. Už muzikinę klausą jis pramintas sodybos dainininku.

Dalius prisimena: jo tėveliai labai norėjo, kad vienas jų sūnų būtų muzikantas. Nupirko akordeoną. Deja, akordeonas nė vieno netraukė. Ir gulėjo užmirštas tol, kol jį pamatė Daliaus dvyniai Goda ir Lukas. Jie pradėjo tampyti akordeoną, o vėliau panoro ir rimčiau groti. Dvynukai lanko Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą. Akordeonu groti juos moko Vytautas Kavaliauskas. Štelemėkų dvynukų akordeonistų duetas laukiamas įvairiuose renginiuose.

Regina VAIČEKONIENĖ

R. Vaičekonienės nuotr.

„Biržiečių žodis“

 

Selonija.lt