Gintautas Vaitoška. Ar mylime Lietuvą, arba Kodėl patriotinės dainos konkursą laimėjo M. Mikutavičius?
Ar mylime Lietuvą, kaip ją myli Marijonas? Tai yra toks žmogus, kuris sumoka baudas už užblokuotus ratus, moka vandens ir elektros sąskaitas, kurį „lengva nubausti, lengva pagauti, lengva priversti gėdytis ir rausti“?
Konkurse buvo daug gražių dainų. Ir dainingų - poetiškų, kaip A. Sabaliausko – J. Ruzgio ar L. Adomaičio, ir gerokai pasenusio patriotiško stiliaus, kaip sakė konkursui skirtoje radijo laidoje A. Mamontovas ir S. Parulskis. Publikos prizą laimėjo Dainius Karmaza iš „Diktatūros“: viliojančiomis Mamontovo ir „Anties“ intonacijomis paženklintas dainavimas apie tuos, „kurie ėjo mirti“. Tai kiek stebina – apie pokario vyrų aukos sukauptą dvasinę galią masinės kultūros lygiu prisimename mažai. Tačiau vis tiek pergalė teko „paprastam“ Mikutavičiaus piliečiui, turinčiam „milijoną įsipareigojimų“ ir gyvenančiam „be apdovanojimų“. Taiklaus surimavimo pavyzdžių dainoje apstu.
Minėtoje radijo laidoje A. Mamontovas kalbėjo, kad patriotizmas turi keistis kartu su laiku. Tikrai dainos apie Lietuvos ir jos praeities grožį skambėjo nuoširdžiai, tačiau truputį „konkursiškai“. Koks čia grožis, kada visi „tylim, kai reikia“ ar „jaučiamės kalti, kai peikia“? Kodėl Lietuvos niekaip nepaliksim, kaip žadėjo L. Adomaitis, jeigu ant sprando sėdi „armija ministrų ir jaunų specialistų“? Ir daug gudresnių už tave? Mikutavičiaus žodžiai skamba. Tokia dabar Lietuva, nes taip jaučiuosi aš.
Marijonas patriotinės dainos konkurse laimėjo pirmą vietą, nes „pataikė į nervą“. Priedainis „Aš myliu Lietuvą“, – nepaisant viso gėdijimo ir sąskaitų mokėjimo, užgauna stygą, kuri, galbūt, dar virpa neišvažiavusiems – kaip ir daugeliui išvažavusiųjų. Ką gi reiškia mylėti Lietuvą dabar? Kas yra Lietuva dabar?
Lietuva – apie penki procentai labai pralobusių Atgimimo metais kompartijos ryšių dėka. Ar mylėti Lietuvą reiškia mylėti ir juos? Tuos, kurie neleidžia prieiti prie ežero, nes bangos skalauja jų vilų laiptus?
Lietuva – savivaldybės žemėtvarkos skyrius: siaubingai nušiuręs, su vielelėmis vietoje rankenų duryse. Už jų sėdi patys kukliausi pasaulyje valdininkai. Labai malonūs, tik mėgsta tepalą. Už kiek mylėsime juos?
Lietuva – iš studento besityčiojantis dėstytojas, gilioje pasąmonėje susitapatinęs su agresoriumi, nuo kurio jo giminė kentėjo stalinmečiu. Mėgaujasi dabar, keršydamas ne tiems ir ne už tai. Ir jo sekretorė, viršininko svarbos nušviesta, labiausiai myli žodį „ne“.
Ji – irgi Lietuva.
Lietuva – tai ir gražūs šviesiai rudos spalvos vasariniai pensininkų batai. Juos labai gerai galima pamatyti atsiklaupus bažnyčioje. Kiniški, ir padas, ir viršus iš „kitokių medžiagų“. Šiuos piliečius mylėti lengva, nes nesudaro gudresniųjų įspūdžio. O ir kavinėje tokių archidinozaurų neišvysi: jos Lietuvoje priklauso tik gražiems.
Visokių „lietuvų“ būtų galima išvardyti labai daug. Išvažiavusieji irgi yra Lietuva. Pasitaiko daug uždirbančių dorai. Dar daugiau tik daug dirbančių. Būti mokytoju vos ne gėda, ir tik kvailas jaunas gydytojas lieka Lietuvoje. Policininkas labiau primena sistemos vergą negu sergėtoją, ir gal todėl su prasižengusiais dažnai elgiasi taip, kaip su juo elgiasi valstybė. Yra socialdemokratų Lietuva, draugiška Rusijos dujoms ir kitokiems materialiems padvelkimams. Yra konservatorių Lietuva, nuo Atgimimo laikų „konservuojanti“ daugiausia nomenklatūrinei tradicijai priklausantį kapitalą, nes kitokio buvo mažai, o daryti taip liepė partijos pavadinimas. Yra ir KGB pulkininkų Lietuva, apie kuriuos mes nedaug žinom. Yra tremtinių, yra „megztųjų berečių“, kurios yra kažkieno mamos ar senelės. Yra ir palikusių prieigą prie ežerų bei surenkančių šiukšles po bendrapiliečių pasilinksminimų. Yra ligonių – kūno ir sielos – Lietuva. Visas šias ir kitas lietuvas sudaro mūsų dėdės, tėvai, draugai ir mes patys.
Visas jas galima būtų suskirstyti į dvi grupes: lengvai galinčias sugiedoti Lietuvos himną ir ne.
Apie tai buvo kalbama minėtoje radijo laidoje. Nepasakysiu kas tiksliai – A. Mamontovas ar S. Parulskis – o gal abu – išreiškė mintį, kad giedoti tą dalyką sunku. Sakė, kad gal Mikutavičiaus dainą dainuoti būtų lengviau, o gal ir sukurti ką naujo būtų neblogai.
Nesunku sutikti. Štai susitinka Gedimino aikštėje valstybinės šventės švęsti trys piliečiai: vienas atidardėjęs aštuoniasdešimtkelintais pagamintu drandaletu, kitas atvykęs su kiniškais batais, o trečias - atskriejęs naujutėlaičiu Lexusu (ar ir šitie ten važiuoja?) Taip pat ten stoviniuoja ir Marijono apdainuotasis „aš“: nenusikaltęs, bet vertas bausmės, nekaltas, bet kažkaip keliantis norą jį nuskriausti – ar bent jau už darbą jam mokėti gerokai mažiau nei kavutę siurbčiojančiai administracijai. Stovi, kaip dainoje pasakyta, ir nacionaliniame banke nieko nereiškiantis Marijonas, ir nacionaliniame parke namą pasistatęs banko darbuotojas. Užduotis: kartu padainuoti apie dorybę.
Drįsčiau manyti, kad būtent Mikutavičiaus daina yra krikščioniškiausia iš visų aukščiau minėtų. Nežinau, ar šis epitetas ką reikštų autoriui, tačiau jei krikščionybė reiškia žiūrėjimą tiesai į akis, tai ši daina apie tai kalba. Be tiesos patriotizmas pakimba ant praeities laidų.
Ar mylime Lietuvą? Nors Lietuva reiškia daugiau, nei tik dabar joje gyvenančius žmones, kaip nors skriaudžiamiems meilė savo šaliai labai sunki, o juos skriaudžiančiųjų meile galima abejoti. Tiesa, bendrapiliečių skriaudimas – dažniausiai užmaskuotas, susijęs su dalyvavimu, pasak Jono Pauliaus II, „nuodėmės struktūrose“. Tačiau, padėjus ranką sau ant širdies, į klausimą, ar kitą skriaudžiu, galima sau atsakyti.
Bijau, kad, nekeliant klausimų apie teisybę, kaltę ir atleidimą, himno žodžiai apie vienybę ir meilę skambės vis archajiškiau ir mažiau suprantamai. Marijono Mikutavičiaus dainos sėkmė parodo, kad šios temos mūsų patriotizmui yra svarbesnės už poetiškąsias.
Marijonas Mikutavičius „Ar mylit ją Jūs?“
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Prieš dainuodami ir diskutuodami apie meilę Lietuvai, pirmiausiai kiekvienas pats sau atsakykite kas Jums yra Lietuva. Nes panašu, kad diskutuojate kartais apie skirtingus dalykus.
"Ne tas myli, kas žada, o tas, kas prie altoriaus veda", "Geriau dorai mirti, negu nedorai gyventi', "Greiti pažadai vėjais išlaksto'
Kai kurie komentatoriai paistalais"Negi poetui gali prikišti aprašytą lyrinio herojaus ydą ar polinkį, ar aistrą. Nereikia taip sutapatinti asmens ir lyrinio herojaus" m4gsta vaidmainystes ir ypac imitacinio patriotizmo lygmeny, isivaizduokite prostitute uzlipa ir dainuoja apie tyra meile...skaista... o gyven toliau... sau... ir nera niekam priekaistu, valio... kazkokis moralinis degradavimas su esama mąstysena...
ir kas stebisi ne tiesa, bet komentaru kokybe ir kiekybe tenustemba stiesa paskayta ar tiesos kampu;) tai svarbiau uz kitus 'nustebimus'
as myliu M.M. tapatinasi su visais kuriu meilė 'infliaciją' patiria: reikai kazkaip uzdangstyti tuscias skyles, pro kurias svilpia nedoros vejai, nors ir reikai stogo as vistiek myliu... kaipgi totaliai meluoti... juk ir nereikia neverbalines kalbos tyrimu M.M. asmeny, kad suprastumo ka jis myli: save adoruojancioj publikoje, save-savimyla...
Ir dar lkas daznai skelbia 'as' 'myliu', yra daznai savimyla, kas is tiesu myli tas tarnauja, auksciausia meiles forma yra tarnyste, neatsaukiama, ne vien tik emocine, neinfliuojanti darbais (yra darbai ir paskutinaii buna didesni uz pries tai esancius), nereikai ziureti i palaimintu ar kanonizuotu bylas, nebute lekti ziureti i savo bobutes ar dedutes,.. paziureki i salia gyvenancius ir padorius zmogelius, yra tokiu visam gyvenimo meniu:)
nereikia buti naiviam, jei imi dainuoti dainas patriotinio turinio, neitikina jei yra disproporcijos tarp asmens gyvenimo ir dainu teksto... Tas pats asmuo komentuoja, galite buti ramus... Produktyvumas ne prie ko, cia efektyvios visuomenes rodikli, kas myli tiesa, kai jau senaii dirba visom plotmem, jei nemato reikalo darbais, ta tesia maldomis... Bukite tuo ramus... Jusu kurejo idealai yra vertingi permastyti kaip kurejo siekini apibudina Pop BXVI, paziurekite, paskaitykite, siaurai internete vatikano radijas irgi gal paskelbe...
vladai_vv, stebiuosi jūsų produktyvumu. Gal komanda dirbate? Sakau tai dėl to, kad vieno straipsnio komentaruose daug išmanymo ir racionalumo, kituose šaudymas tuščiais į Dievo langus. Dėl vieno esu garantuotas - poetu negalėtumėt būti.Nes priekaištaujat dainininkui, kad jis tai miręs, tai girtaujantis, tai šiaip nuodėmingas. Negi poetui gali prikišti aprašytą lyrinio herojaus ydą ar polinkį, ar aistrą. Nereikia taip sutapatinti asmens ir lyrinio herojaus. Sovietmečiu, prisimenu, ir pats buvau parašęs eilėraštį apie išdaviką. Aplinkui buvo pilna išdavysčių, buvo įdomu pamąstyti, ką galėtų jausti išdavikas, kaip prieinama iki išdavystės, kaip gyvenama po to. Bet taip ir nerodžiau niekam, nes šeštas jausmas sakė, kad tokių kaip jūs galiu būti sutapatintas su lyriniu (anti)herojum.Geras poetas dažniausiai nebijo būti netinkamai suprastas, o kūryba nėra savojo gyvenimo veidrodinis atspindys. Principas - matau tvorą ir rašau apie tvorą - ne geriausiai apibūdina gerą kūrėją.
Su dainuojančiu "aš" šiuo atveju lengva tapatintis, dėl to ir taiko į nervą. Visgi persvarsčiau: "Ar tikrai myliu Lietuvą?", kaip ką tik kažką knebinėdama pusiau nesąmoningai traukiau pritardama atlikėjui. Ir ką dėl to darau, dėl tos meilės, apie kurią vis reikia sau priminti.

















































Apie meilę giliai parašyta, nediskutuokime tai kas atsakyta ir patarlėmis liet.l. ir rimtais pamčstymais, bet liudykime, o kam dar neaišku, mielai kviečiu paskaityti: http://www.radiovaticana.org/lt/Articolo.asp?c=384545 Popiežiaus laiškas. Dievo meilė: agapė ir erosas