Gintautas Vaitoška. Ar mylime Lietuvą, arba Kodėl patriotinės dainos konkursą laimėjo M. Mikutavičius?
Ar mylime Lietuvą, kaip ją myli Marijonas? Tai yra toks žmogus, kuris sumoka baudas už užblokuotus ratus, moka vandens ir elektros sąskaitas, kurį „lengva nubausti, lengva pagauti, lengva priversti gėdytis ir rausti“?
Konkurse buvo daug gražių dainų. Ir dainingų - poetiškų, kaip A. Sabaliausko – J. Ruzgio ar L. Adomaičio, ir gerokai pasenusio patriotiško stiliaus, kaip sakė konkursui skirtoje radijo laidoje A. Mamontovas ir S. Parulskis. Publikos prizą laimėjo Dainius Karmaza iš „Diktatūros“: viliojančiomis Mamontovo ir „Anties“ intonacijomis paženklintas dainavimas apie tuos, „kurie ėjo mirti“. Tai kiek stebina – apie pokario vyrų aukos sukauptą dvasinę galią masinės kultūros lygiu prisimename mažai. Tačiau vis tiek pergalė teko „paprastam“ Mikutavičiaus piliečiui, turinčiam „milijoną įsipareigojimų“ ir gyvenančiam „be apdovanojimų“. Taiklaus surimavimo pavyzdžių dainoje apstu.
Minėtoje radijo laidoje A. Mamontovas kalbėjo, kad patriotizmas turi keistis kartu su laiku. Tikrai dainos apie Lietuvos ir jos praeities grožį skambėjo nuoširdžiai, tačiau truputį „konkursiškai“. Koks čia grožis, kada visi „tylim, kai reikia“ ar „jaučiamės kalti, kai peikia“? Kodėl Lietuvos niekaip nepaliksim, kaip žadėjo L. Adomaitis, jeigu ant sprando sėdi „armija ministrų ir jaunų specialistų“? Ir daug gudresnių už tave? Mikutavičiaus žodžiai skamba. Tokia dabar Lietuva, nes taip jaučiuosi aš.
Marijonas patriotinės dainos konkurse laimėjo pirmą vietą, nes „pataikė į nervą“. Priedainis „Aš myliu Lietuvą“, – nepaisant viso gėdijimo ir sąskaitų mokėjimo, užgauna stygą, kuri, galbūt, dar virpa neišvažiavusiems – kaip ir daugeliui išvažavusiųjų. Ką gi reiškia mylėti Lietuvą dabar? Kas yra Lietuva dabar?
Lietuva – apie penki procentai labai pralobusių Atgimimo metais kompartijos ryšių dėka. Ar mylėti Lietuvą reiškia mylėti ir juos? Tuos, kurie neleidžia prieiti prie ežero, nes bangos skalauja jų vilų laiptus?
Lietuva – savivaldybės žemėtvarkos skyrius: siaubingai nušiuręs, su vielelėmis vietoje rankenų duryse. Už jų sėdi patys kukliausi pasaulyje valdininkai. Labai malonūs, tik mėgsta tepalą. Už kiek mylėsime juos?
Lietuva – iš studento besityčiojantis dėstytojas, gilioje pasąmonėje susitapatinęs su agresoriumi, nuo kurio jo giminė kentėjo stalinmečiu. Mėgaujasi dabar, keršydamas ne tiems ir ne už tai. Ir jo sekretorė, viršininko svarbos nušviesta, labiausiai myli žodį „ne“.
Ji – irgi Lietuva.
Lietuva – tai ir gražūs šviesiai rudos spalvos vasariniai pensininkų batai. Juos labai gerai galima pamatyti atsiklaupus bažnyčioje. Kiniški, ir padas, ir viršus iš „kitokių medžiagų“. Šiuos piliečius mylėti lengva, nes nesudaro gudresniųjų įspūdžio. O ir kavinėje tokių archidinozaurų neišvysi: jos Lietuvoje priklauso tik gražiems.
Visokių „lietuvų“ būtų galima išvardyti labai daug. Išvažiavusieji irgi yra Lietuva. Pasitaiko daug uždirbančių dorai. Dar daugiau tik daug dirbančių. Būti mokytoju vos ne gėda, ir tik kvailas jaunas gydytojas lieka Lietuvoje. Policininkas labiau primena sistemos vergą negu sergėtoją, ir gal todėl su prasižengusiais dažnai elgiasi taip, kaip su juo elgiasi valstybė. Yra socialdemokratų Lietuva, draugiška Rusijos dujoms ir kitokiems materialiems padvelkimams. Yra konservatorių Lietuva, nuo Atgimimo laikų „konservuojanti“ daugiausia nomenklatūrinei tradicijai priklausantį kapitalą, nes kitokio buvo mažai, o daryti taip liepė partijos pavadinimas. Yra ir KGB pulkininkų Lietuva, apie kuriuos mes nedaug žinom. Yra tremtinių, yra „megztųjų berečių“, kurios yra kažkieno mamos ar senelės. Yra ir palikusių prieigą prie ežerų bei surenkančių šiukšles po bendrapiliečių pasilinksminimų. Yra ligonių – kūno ir sielos – Lietuva. Visas šias ir kitas lietuvas sudaro mūsų dėdės, tėvai, draugai ir mes patys.
Visas jas galima būtų suskirstyti į dvi grupes: lengvai galinčias sugiedoti Lietuvos himną ir ne.
Apie tai buvo kalbama minėtoje radijo laidoje. Nepasakysiu kas tiksliai – A. Mamontovas ar S. Parulskis – o gal abu – išreiškė mintį, kad giedoti tą dalyką sunku. Sakė, kad gal Mikutavičiaus dainą dainuoti būtų lengviau, o gal ir sukurti ką naujo būtų neblogai.
Nesunku sutikti. Štai susitinka Gedimino aikštėje valstybinės šventės švęsti trys piliečiai: vienas atidardėjęs aštuoniasdešimtkelintais pagamintu drandaletu, kitas atvykęs su kiniškais batais, o trečias - atskriejęs naujutėlaičiu Lexusu (ar ir šitie ten važiuoja?) Taip pat ten stoviniuoja ir Marijono apdainuotasis „aš“: nenusikaltęs, bet vertas bausmės, nekaltas, bet kažkaip keliantis norą jį nuskriausti – ar bent jau už darbą jam mokėti gerokai mažiau nei kavutę siurbčiojančiai administracijai. Stovi, kaip dainoje pasakyta, ir nacionaliniame banke nieko nereiškiantis Marijonas, ir nacionaliniame parke namą pasistatęs banko darbuotojas. Užduotis: kartu padainuoti apie dorybę.
Drįsčiau manyti, kad būtent Mikutavičiaus daina yra krikščioniškiausia iš visų aukščiau minėtų. Nežinau, ar šis epitetas ką reikštų autoriui, tačiau jei krikščionybė reiškia žiūrėjimą tiesai į akis, tai ši daina apie tai kalba. Be tiesos patriotizmas pakimba ant praeities laidų.
Ar mylime Lietuvą? Nors Lietuva reiškia daugiau, nei tik dabar joje gyvenančius žmones, kaip nors skriaudžiamiems meilė savo šaliai labai sunki, o juos skriaudžiančiųjų meile galima abejoti. Tiesa, bendrapiliečių skriaudimas – dažniausiai užmaskuotas, susijęs su dalyvavimu, pasak Jono Pauliaus II, „nuodėmės struktūrose“. Tačiau, padėjus ranką sau ant širdies, į klausimą, ar kitą skriaudžiu, galima sau atsakyti.
Bijau, kad, nekeliant klausimų apie teisybę, kaltę ir atleidimą, himno žodžiai apie vienybę ir meilę skambės vis archajiškiau ir mažiau suprantamai. Marijono Mikutavičiaus dainos sėkmė parodo, kad šios temos mūsų patriotizmui yra svarbesnės už poetiškąsias.
Marijonas Mikutavičius „Ar mylit ją Jūs?“
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
"Drįsčiau manyti, kad būtent Mikutavičiaus daina yra labiausiai krikščioniška". Ot čia tai jau didelė klaida tapatinti krikščionybę ir 'lietuviškumą'. Šis teiginys suniekina visą straipsnį. Nors jau pati straipsnio tema yra niekinė. Pirmiausia - kas yra Mikutavičius? Man jis asocijuojasi kaip didelis nusidėjėlis, už kurį reikia daug melstis. Mane labiausia sukrėtė jo atliekamas gėjų - pedofilų himnas. O gal ne jis atlieka? Tada atsiprašau, nes negaliu pasitikslinti, seniai girdėjau, tik per iškrypėlių eitynes girdėjau transliuojant. Vėl gi - net kalėdinė jo daina prasideda velnio šaukimusi. Tad kas jis? Nulis krikščioniui, padaugintam iš nulio (tik kad taptų žmogumi ir susiprastų ęsąs krikštytas, reikia daug už jį melstis, kad Dievas pasigailėtų). Palauksim komisijos komentarų, ir autoriaus paaiškinimo, kuo jį taip papirko MM.
gal nereikia tokio pavirsutinisko krikscionybes supratimo - nu ir kas kad pamini velnia dainoje? ir ne tokia didele klaida taptatinti krikscionybe ir lietuviskuma - su kuo tada tapatinti, pagonybe? kaip bebuve, bet krikscionybe vis del to padare labai didele itaka musu visuomenei (kaip ir visoje europoje)
Mane skriaudžia (daužo per galvą, rėžia ausis) šitokiu stiliumi gerb. M.M. išreikšta meilė Tėvynei.
Nenorėčiau, kad Lietuvos piliečiai taip grubiai rėkautų apie meilę.
Beje, esu iš tų šiuolaikinių kvailių, t. y., šiek tiek už pensininkus geriau besilaikančių Lietuvos inteligentų :(
Visiškai pritariu gerb. "skalsu" - apie meilę nebūtina rėkti, meilę (Tėvynei ar asmeniui) apskritai galima išdainuoti daug subtiliau ir, sakyčiau, tauriau. O M.M. daina, kaip rašo straipsnio autorius, gerai surimuota, bet iš esmės - lėkštas, buitinis, banalus "myli-nemyli" stiliaus kratinys.. Liūdna.
man juokinga...juokinga,kai tokiu rimtu tonu kalbama apie meile,neva rekaujama meile...ar jau mes vis tiek pasikylejome save iki tokiu aukstumu,kad normaliai padainuoti apie meile savo tevynei nebegalima?..Juk sita daina butent ir yra pati naturaliausia meiles israiska, kai myli ,nes kitaip negali-besalygiskai....taip,kaip ir dainuoji, nes negali nedainuoti,nors sunku ir bedarbyste-tikra ar suvaidinta eiliniu gudruciu,sovietmeciu ismokusiu gudrauti ir meluoti bei sukciauti- bado akis, kaip kad akis bado Lietuvoje labai daug kas...na ir kas- bet AS TIKRAI MYLIU LIETUVA.
Labai šaunus straipsnis, taiklios ir teisingos pastabos gerb.G.Vaitoškkos. Dar pamstebiu, jog didžioji dalis p. M.Mikutavičiaus (toliaus - p. M.M.) gyvenimo , bent jau viešo, prieinamo spaudoje/portaluose seka yra formali dėl p.M.M. paviršutiniškumo ir jį persekiojančios pauugliškos aistros ir nebrandos. Jis p.M.M, yra naivus LT jaunimo atstovas, panaudojamas jaunimo ‚standartizacijos‘ (o gal net 'demoralizacijos') sistemėlių ir jų sub-kultūros 'brukimo' bosų, dėl paties p.M.M. sėkmingai išnaudojamų ydų: "susimokant baudas, kai ratus užrakina" ( bet nesilaikant vidujai KET ir neturint vidinio džentelmeniško kultūringo elgesio normų net KET atžvilgiu kelyje), vedant moterį ar merginą, bet metant ir neišbranginant santuokos kaip pašaukimo ( http://whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=17755443 M.Mikutavičius - oficialiai vėl viengungis - 2008 liepos mėn. 17 d.). Ar ne tiesa, kad p.M.M. būdinga kažkokia keista vergiška mąstysena: „žegnojuosi, kai reikia, paklūstu, jeigu baudžia“ . Bet juk žegnotis reikia ne iš reikalo, bet iš vidaus tikėjimo neprofanuojant, jei esi laisvas priimti tikėjimą kaip dovaną, bet ne formaliai. tad daugumoje p.M.M. pasakymuose/tekstuose nėra vyrikškos tiesos, tiksliau sakant yra kažkoks ‚savos psiaudo 'marijono' pasaulėžiūros paaugliškai užciklintas užtaisas be pasitikrinimo su elementariu teisingumu ir jo paties meilė yra grynai fasadinė, negili ir formali, o tiksliau - tuščia kaip ir jo p.M.M. ‚imitacinės‘ išpažintys lakstant po Vilniaus Rom.KB, atsiprašinėjant, o po to nulekiant į laikraštį ir pasityčiojant: prieš keletą metų beeksperimentuodamas M.Mikutavičius, įvairiose bažnyčiose atlikinėjo fiktyvias išpažintis ir savo „tyrimo“ eigą aprašė / paviešino viename dienraštyje. „Efektą“ p.M.M. pajuto tik, kai kažkokis anot p.M.M. nuovokus kunigas sumojęs, kad prieš jį simuliantas pasiūlė paprasčiausiai pasikalbėti. Ir nusprendė, kad visai įmanoma eiti išpažinties. Tad ar dar ilgai p.M.M. simuliuosite savo išpažintis ir visas meiles 'tikrai' Lietuvai/moteriai/Dievui? Juk padoruman einantis tikras vyras pagaliau kada atsitokėtų ir išsipragiriotų ne iš alkoholio ar avarijų pamokų bet ir naivumo ir susisprastų idant jo jo gėda nebūtų tikrai ne-formali, ar jūsų M.M. 'pasiruošimai' nėra melagingi..? "Aš tam pasiruošęs, tai – teisingumas". Teisu p.G.Vaitoška, nes formaliai kalant pinigus ir žaidžiant tokių pat ar panašių asmenų šmitacinėm meilėm ir nekeliant klausimų apie teisybę, kaltę ir atleidimą, LT himno žodžiai apie vienybę ir meilę skambės vis archaiškiau ir mažiau suprantamai. Ir gėda tikra gal aplankys dar 'nenutirkėjusį poną M.M...
Gal klystu, bet ar ne Marijus yra kažkada pareiškęs, kad laisvės gynėjas partizanas yra tas pats, kas gatvėje suvažinėtas. Greta kitų įvairių pasisakymų. Tad šitą Marijaus laimėjimą priskirčiau prie... jis yra "svajonių jaunikis", jis "nuostabus žurnalistas", jis puikus renginių vedėjas, vakarėlių liūtas, Lietuvos jaunimo pažiba, talentingas dainų kūrėjas ir atlikėjas - lai jis būna ir vienas iš pastebimiausių patriotų. Nenustebčiau jei jis kada nors bus ir perspektyvus politikas. Kai prireiks naujų iššūkių. Bet reikia atvirai pripažinti - Marijus Mikutavičius yra žiauriai talentingas. Kad ir ši daina - pataikyta ten kur reikia. Įsimintina, daugeliui patinkantys žodžiai, graži melodija. Panašiai kaip "trys milijonai". Sėkmės Marijui. Jis sugeba, tad jis sėkmės vertas.
Naujame testamente paskyta aiškiai: 1 Jn 3,18 Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Sir 4,29 Nebūk pagyrūnas savo žodžiais nei tingus ar lėtas savo darbais. Sir 20,7 Išmintingas žmogus tyli, kol ateina tinkamas laikas, o kvailas pagyrūnas tinkamo laiko nepastebi. Jok 1,8 toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
daug jaunimo klausosi panšių 'daininkų' kaip p.M.M., o ponas M.M. irtik ir laukia kad 'paglostytų' jo savimeilę. Iš tiesų p.M.M., po savo simuliacinėm meilėm tarsi naujasis lietuvis su blogiu 'flirtuoja', sąmoningai painiodamas tikrą gilią amžina meilę su formalia tučia bevaise ir tik fasadine, tai tarsi drumstame vandeny rėkia myliu, o pats avo asmniniu gyvenimu nebyloja, painiodamas viršų su apačia ir kairę su dešine. Šie dainų 'mylių žaidimai nėra tokie jau 'nekalti', kaip senimui ar jaunimui buvome įprastagalvoti. M.mikutavičiaus imitacinė - 'kūrybinė' užgaida laimėti kuria fikcines meiles, atseit tai tik nekaltas žaidimas, parėkavimas ir jis jau tikrai myli... Iš tiesų 'atsiranda' naivūs šio teksto turinio valgytojai-vartotojai, t.y. „praktikai – realistai“, kurie įkvėpti skaityto ar matyto vaizdo, mėgina jį realizuoti formalia gyvenime. Melas ir fikcija šių dainų konteksto 'myliu' fone neišgelbsti kaip „garo nuleidėjas“ neesant tikros meilės. Šis psiaudopatriotinis tekstelis ne tik atspindi, jis ir įtaigauja viokeriopam fiktyvumui. Panašūs 'kūrėjai' kaip p.M.M. tampa ne tik fikcijų simuliantai ir fikcijų liudytojai, bet ir pavojingi gundytojai fikcijomsis (neliudyjant gyvenimu asmeniniu, darbais), kai jų 'mene' herojumi tampa elementarus neklaužada (o kartais ir degeneratas) dėl paprasčiausio įdomumo, įnorių aistringumo ar rafinuoto malonumo žaismingai nepaisantis jokių ribų, bet vis tiek 'mylintis' LT , bet nebylojantis gyvenimu. Tokis naujasis lietuvis 'naujasis inteligentas' iš tiesų ima panašėti į 'dvasios sutenerį', o ne į patriotinių ar arti susijusių moralinių orientyrų puoselėtoją, ir dažnas tokių kaip pats p.M.M. pirmiausia pats patenka/ar jau yra patekęs į gražiai paspęstus savo ydų spąstus, kuriuos bent fasadiškai 'myliu' reikia pateisinti. Tai kaip anaivumo (tarsi alkoholizmo) liūnas: geri ir pili, bet nesakai , kad girtauji: t.y. meluoji savo skyrybom, simuliacinėm išpa-intim, LT teisės aktų nepaisymais, bet įžūliai dainuoji kad myli. Tikra gėda aplankys kada poną M.M.


















































Mes tikrai mylime Lietuvą. Mūsų Lietuvos žmonės tikrai myli Lietuvą, bet mes nemylim CK ir jo visuomeninių mokslų daktarų, profesorių, docentų, visokiausių bosų ir laborantų, bolševikų sąjungininkų ir aljantų, ir kitokių jųjų prigalvotų biesų, užkrautų mums ant sprando. Mes nemylim jųjų apgaulingų politikų, demagogijų, ekonomikų, prichvatizacijų, korupcijos ir eilinio lietuvio beteisiškumo, skurdo ir nevilties. Mes tikrai nemylim jųjų paslapčių ir privilegijų. Mes tikrai nemylim dabartinių visagalių – rusų okupacijos sėkmės draugių, draugų ir draugužių – dabartinių ponių, panelių ir ponų iš transformuoto Centro Komiteto, kurie per 20 Nepriklausomybės metų sutrypė, apgavo ir pavergė mūsų sąmonę, protą, sąžinę ir laisvę, kurie supančiojo mūsų laisvę ir meilę, džiaugsmą ir laimę – Mūsų Lietuvą. Jaunystę ir orią senatvę. Išgujo atsakomybę. Mes tikrai mylime Lietuvą čia, Lietuvoje, ir visame pasaulyje: Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Albione, Ispanijoje, Italijoje, Airijoje, Skandinavijoje, Latvijoje ir Amerikose. Mes tikrai mylime Lietuvą visame pasaulyje, nes jos tokios kitos gimtos, gražios, mielos mes neturime, nes ji – Tėvynė. Mes tikrai mylime Lietuvą. Mes tikrai mylime mamą, tėtį, sesę, brolį, gimines ir visus tautiečius, bet nemylime bolševikams parsidavusių „konciervų“, apsimetėlių krikdemų, aštriadančių pseudoliberalų ir kitokių LDDP-istinių gražuolių, kaip LR Seimo pirmininkė ar beveik 200 metų mūsų okupantės Maskvos Aukštųjų kompartinių mokslų daktarė LR prezidentė, bet mes tikrai mylime tuos, kuriuos išvardijo mūsų Marijonas. Ačiū jam! Valio, kad mes dar esame, kad mes dar gyvi, kad gyvename, valio!