Ar mylime Lietuvą, kaip ją myli Marijonas? Tai yra toks žmogus, kuris sumoka baudas už užblokuotus ratus, moka vandens ir elektros sąskaitas, kurį „lengva nubausti, lengva pagauti, lengva priversti gėdytis ir rausti“?

Konkurse buvo daug gražių dainų. Ir dainingų -  poetiškų, kaip A. Sabaliausko – J. Ruzgio ar L. Adomaičio, ir gerokai pasenusio patriotiško stiliaus, kaip sakė konkursui skirtoje radijo laidoje A. Mamontovas ir S. Parulskis. Publikos prizą laimėjo Dainius Karmaza iš „Diktatūros“: viliojančiomis Mamontovo ir „Anties“ intonacijomis paženklintas dainavimas apie tuos, „kurie ėjo mirti“. Tai kiek stebina – apie pokario vyrų aukos sukauptą dvasinę galią masinės kultūros lygiu prisimename mažai. Tačiau vis tiek pergalė teko „paprastam“ Mikutavičiaus piliečiui, turinčiam „milijoną įsipareigojimų“ ir gyvenančiam „be apdovanojimų“. Taiklaus surimavimo pavyzdžių dainoje apstu.  

Minėtoje radijo laidoje A. Mamontovas kalbėjo, kad patriotizmas turi keistis kartu su laiku. Tikrai dainos apie  Lietuvos ir jos praeities grožį skambėjo nuoširdžiai, tačiau truputį „konkursiškai“. Koks čia grožis, kada visi „tylim, kai reikia“ ar „jaučiamės kalti, kai peikia“? Kodėl Lietuvos niekaip nepaliksim, kaip žadėjo L. Adomaitis, jeigu ant sprando sėdi „armija ministrų ir jaunų specialistų“? Ir daug gudresnių už tave? Mikutavičiaus žodžiai skamba. Tokia dabar Lietuva, nes taip jaučiuosi aš.

Marijonas patriotinės dainos konkurse laimėjo pirmą vietą, nes „pataikė į nervą“. Priedainis „Aš myliu Lietuvą“, – nepaisant viso gėdijimo ir sąskaitų mokėjimo, užgauna stygą, kuri, galbūt, dar virpa neišvažiavusiems – kaip ir daugeliui išvažavusiųjų. Ką gi reiškia mylėti Lietuvą dabar? Kas yra Lietuva dabar?

Lietuva – apie penki procentai labai pralobusių Atgimimo metais kompartijos ryšių dėka. Ar mylėti Lietuvą reiškia mylėti ir juos? Tuos, kurie neleidžia prieiti prie ežero, nes bangos skalauja jų vilų laiptus?

Lietuva – savivaldybės žemėtvarkos skyrius: siaubingai nušiuręs, su vielelėmis vietoje rankenų duryse. Už jų sėdi patys kukliausi pasaulyje valdininkai. Labai malonūs, tik mėgsta tepalą. Už kiek mylėsime juos?

Lietuva – iš studento besityčiojantis dėstytojas, gilioje pasąmonėje susitapatinęs su agresoriumi, nuo kurio jo giminė kentėjo stalinmečiu. Mėgaujasi dabar, keršydamas ne tiems ir ne už tai. Ir jo sekretorė, viršininko svarbos nušviesta, labiausiai myli žodį „ne“.

Ji – irgi Lietuva.

Lietuva – tai ir gražūs šviesiai rudos spalvos vasariniai pensininkų batai. Juos labai gerai galima pamatyti atsiklaupus bažnyčioje. Kiniški, ir padas, ir viršus iš „kitokių medžiagų“. Šiuos piliečius mylėti lengva, nes nesudaro gudresniųjų įspūdžio. O ir kavinėje tokių archidinozaurų neišvysi: jos Lietuvoje priklauso tik gražiems.

Visokių „lietuvų“ būtų galima išvardyti labai daug. Išvažiavusieji irgi yra Lietuva. Pasitaiko daug uždirbančių dorai. Dar daugiau tik daug dirbančių. Būti mokytoju vos ne gėda, ir tik kvailas jaunas gydytojas lieka Lietuvoje. Policininkas labiau primena sistemos vergą negu sergėtoją, ir gal  todėl su prasižengusiais dažnai elgiasi taip, kaip su juo elgiasi valstybė. Yra socialdemokratų Lietuva, draugiška Rusijos dujoms ir kitokiems  materialiems padvelkimams. Yra konservatorių Lietuva, nuo Atgimimo laikų „konservuojanti“ daugiausia nomenklatūrinei tradicijai priklausantį kapitalą, nes kitokio buvo mažai, o daryti taip liepė partijos pavadinimas. Yra ir KGB pulkininkų Lietuva, apie kuriuos mes nedaug žinom. Yra tremtinių, yra „megztųjų berečių“, kurios yra kažkieno mamos ar senelės. Yra ir palikusių prieigą prie ežerų bei surenkančių šiukšles po bendrapiliečių pasilinksminimų. Yra ligonių – kūno ir sielos – Lietuva.  Visas šias ir kitas lietuvas sudaro mūsų dėdės, tėvai, draugai ir mes patys.

Visas jas galima būtų suskirstyti į dvi grupes: lengvai galinčias sugiedoti Lietuvos himną ir ne.

Apie tai buvo kalbama minėtoje radijo laidoje. Nepasakysiu kas tiksliai – A. Mamontovas ar S. Parulskis – o gal abu – išreiškė mintį, kad giedoti tą dalyką sunku.  Sakė, kad gal Mikutavičiaus dainą dainuoti būtų lengviau, o gal ir sukurti ką naujo būtų neblogai.

Nesunku sutikti. Štai susitinka Gedimino aikštėje valstybinės šventės švęsti trys piliečiai: vienas atidardėjęs aštuoniasdešimtkelintais pagamintu drandaletu, kitas atvykęs su kiniškais batais, o trečias - atskriejęs naujutėlaičiu Lexusu (ar ir šitie ten važiuoja?) Taip pat ten stoviniuoja ir Marijono apdainuotasis „aš“: nenusikaltęs, bet vertas bausmės, nekaltas, bet kažkaip keliantis norą jį nuskriausti – ar bent jau už darbą jam mokėti gerokai mažiau nei kavutę siurbčiojančiai administracijai. Stovi, kaip dainoje pasakyta,  ir nacionaliniame banke nieko nereiškiantis Marijonas, ir nacionaliniame parke namą pasistatęs banko darbuotojas.  Užduotis: kartu  padainuoti apie dorybę.

Drįsčiau manyti, kad būtent Mikutavičiaus daina yra krikščioniškiausia iš visų aukščiau minėtų. Nežinau, ar šis epitetas ką reikštų autoriui, tačiau jei krikščionybė reiškia žiūrėjimą tiesai į akis, tai ši daina apie tai kalba. Be tiesos patriotizmas pakimba ant praeities laidų.  

Ar mylime Lietuvą? Nors Lietuva reiškia daugiau, nei tik dabar joje gyvenančius žmones, kaip nors skriaudžiamiems meilė savo šaliai labai sunki, o juos skriaudžiančiųjų meile galima abejoti. Tiesa, bendrapiliečių skriaudimas – dažniausiai užmaskuotas, susijęs su dalyvavimu, pasak Jono Pauliaus II, „nuodėmės struktūrose“. Tačiau, padėjus ranką sau ant širdies, į klausimą, ar kitą skriaudžiu, galima sau atsakyti.

Bijau, kad, nekeliant klausimų apie teisybę, kaltę ir atleidimą, himno žodžiai apie vienybę ir meilę skambės vis archajiškiau ir mažiau suprantamai. Marijono Mikutavičiaus dainos sėkmė parodo, kad šios temos mūsų patriotizmui yra svarbesnės už poetiškąsias.

Marijonas Mikutavičius „Ar mylit ją Jūs?“