Apie gyvenimo patirtį, skambančią natose, pašnekesys su dirigentu Modestu Pitrėnu.

Šiandien, sparčiai besivystant vaizdo išsaugojimo ir jo transliavimo technologijoms, kai paspaudus keletą kompiuterio klavišų jau gali klausytis garsiausių pasaulio orkestrų, gyvi koncertai tampa nebūtina prabanga. Ir vis dėlto žmonės eina į koncertus, nes gyvas, tikras garsas suteikia kur kas daugiau nei tik vizualinį potyrį.

90 procentų visos informacijos žmogus priima ne klausa, bet rega. Tad į koncertus žmonės eina ne tik paklausyti, bet ir pasižiūrėti. Žinoma, ir savęs parodyti (juokiasi). Su šiuolaikinėmis technologijomis namuose atsirado galimybė turėti „koncertų sales“ – kalbu apie koncertinių įrašų DVD, kuriuose itin kokybiškai užfiksuojamas tiek garsas, tiek ir vaizdas. Tačiau muzikos žavesys – tai akimirka, kūrybinė molekulė, tas nesuskaičiuojamas, beribis čia ir dabar, kuris atsiveria prieš akis. Būtent tokiomis akimirkoms koncertų salėje tiek muzikantams, tiek klausytojams kūnais ir sielomis ima vaikščioti šiurpuliukai. Taip emocinis muzikos ir viso to, kas vyksta scenoje, krūvis užkabina jautriausias žmogaus gelmes. Juk muzika – tai ne natos, o skambanti emocija…

Kaip muzikantams profesionalams muzika netampa rutina, o dar gali sukelti kažkokių emocijų? Juk vieną ir tą patį kūrinį repetuojant diena iš dienos natūraliai turi įkyrėti… Kaip ta muzika dar gali atsiverti netikėtumu?

Kiekvieno kūrinio pažinimas visada lieka ribotas. O ir tas žinojimas yra labiau intuityvus, nes juk muzikantas skaitydamas muzikinį tekstą daugiau fantazuoja nei žino. Jis kuria muzikinį paveikslą, bando įsivaizduoti, kaip ta garsų vertikalė ir horizontalė skamba – kokia spalva, kokia šiluma, kokiu intensyvumu ir garsumu, kokiu santykiu su kitais garsais. Tai yra labai asmeniškas kiekvieno muzikanto suvokimas. Tačiau orkestrą sudaro daug menininkų, vadinasi, ir daug skirtingų požiūrių. Štai čia atsiranda dirigentas, kuris privalo visus tuos suvokimus ir požiūrius sujungti ir paversti vienu „žinojimu“, kuris gimsta šią akimirką.

Vadinasi, dirigentas yra tas, kuris veda kūrinį į priekį, o muzikantams lieka pasikliauti dirigento žinojimu, kur link jis nori nuvesti?

Dirigentas – lyg kilimo audėjas, iš skirtingų garsų mėginantis išausti kūrinio visumą. Kiekvienas kūrinys, jo niuansai bei subtilybės labiausiai priklauso nuo to, KAIP dirigentas girdi konkretų kūrinį. Todėl ir sakau, kad tai yra kūryba, kurioje galima fantazuoti pasikliaujant ne racionaliu žinojimu, o muzikine intuicija.

Beje, juk muzikantai taip pat turi savo vaizdinių. Kad ir natos prieš kiekvieno atlikėjo akis, kur sužymėtos ir paties kūrinio autoriaus nuorodos, kaip atlikti vieną ar kitą kūrinio epizodą. Jei parašyta „švelniai“, tai muzikantas ir mėgina įsivaizduoti, kaip tas švelniai turi skambėti. Akivaizdu, kad vieno kompozitoriaus „švelniai“ skiriasi nuo kito kompozitoriaus, romantiko ir modernisto kūriniai taip pat skirtingi. Man, kaip dirigentui, belieka muzikantus skatinti žiūrėti, fantazuoti viena kryptimi, kad visus kūrinio atspalvius orkestrantai suvoktų vienodai. Taip, išties dirigentas – tai iki beprotybės kvaila profesija, kai tu pats išgyvendamas abejonę kitus skatini įgyvendinti savo viziją. Tai absurdiška ir kvaila, tačiau tuo pat metu ir labai įdomu.

Kaip dažnai man pačiam tenka nustebti ir patirti tų dvasios virpulių per repeticijas, nes tiesa gimsta repetuojant, o ne vienumoje mokantis natų. Drauge kuriantys žmonės skatina vienas kitą atrasti tiesą. Tačiau tų „tiesų“ yra daug. Juk paėmus tą pačią partitūrą į rankas po kelerių metų ją girdi kitaip. Visa gyvenimo patirtis taip pat skamba natose – ir nuodėmės, ir džiaugsmai.

Ar norėdamas pasiekti maksimalių rezultatų dirigentas turi tapti despotu?

Yra daug kelių į muziką, todėl ir daug dirigentų tipų. Muzikos istorijoje buvo dirigentų despotų, kurių repeticijos būdavo nenutrūkstantys teroro aktai. Per repeticijas muzikantai bijodavo net cyptelėti, ką jau kalbėti apie nepataikymą į natą ar įstojimą ne laiku. Paradoksalu, tačiau šiandien tokie dirigentai minimi ne tarp geriausių, bet tarp genialiausių muzikų. Neatsitiktinai orkestrai dažnai būdavo pavadinami šių dirigentų vardais – Karajano, Mravinskio orkestrai. Tiesa, ir šiandien Lietuvoje neretai pasakoma – Domarko, Rinkevičiaus, Sondeckio orkestras. Tai iš anų laikų išlikęs dirigento vardu pažymėto orkestro apibūdinimas. Šių laikų požiūris – orkestro samdomas dirigentas. Orkestro muzikų taryba kviečia dirigentą kelerių metų kadencijai. Natūralu, kad kiekvienas dirigentas per tam tikrą laikotarpį išsako viską, ką jis turi ir gali pasakyti konkrečiam orkestrui. Dėl šio rotacijos principo atsirado kitoks santykis tarp orkestro muzikantų ir dirigento, kuris skatina žmogiškų ir profesinių santykių kūrybiškumą.

Dirigento ir orkestro susikalbėjimas yra būtinas net ir paprasčiausiu lygmeniu?

Be jokios abejonės. Šis klausimas – rimtos monografijos tema. Nuo to, kaip dirigentas prabyla į orkestrą, priklauso jo kūrybinis santykis su orkestru. Rankos, turiu galvoje dirigavimo techniką, – svarbu, tačiau tai ne vien duotybė, bet ir lavinimo klausimas. Svarbiausia – muzikinė virtuvė – dirigento ir orkestro „susikalbėjimas“ per repeticijas. Būtent tada ir paaiškėja, ar dirigentas bus orkestro lyderis ir vedlys. Viena iš sparnuotų muzikantų frazių teigia – dar dirigentui einant pakylos link, orkestras jau žino, kas vadovaus repeticijai – jis ar dirigentas. Tai itin subtilūs galios santykiai. Viskas priklauso nuo to, kaip dirigentas ateina, kaip jis pateikia save – ar kaip vadovą, ar kaip tarną, ar kaip chamą. Tačiau santykis tarp orkestro ir dirigento formuojamas per pirmas sekundes, dirigentui dar nė nepakėlus rankų…

Tačiau orkestras – nevienalytė sistema. Tai kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Juk orkestre visų pirma ne viena, bet daug asmenybių su savo pojūčiais ir kasdienėmis nuotaikomis. Maža to, šios asmenybės priklauso ir skirtingoms psichologinėms grupėms. Tarkime, styginiai instrumentai – atskiras grupinis psichologinis vienetas, nes groja ne po vieną, bet drauge. Tuo tarpu pučiamieji groja ir grupėmis, ir po vieną atlikdami solo partijas. Vadinasi, juos psichologiškai reikėtų vertinti kaip solistus orkestre. Variniai pučiamieji groja retai, bet garsiai. Ką jau kalbėti apie mušamuosius… Didieji instrumentai mąsto lėčiau, mažieji – vikresni. Žodžiu, orkestras – komplikuota sistema ir prabilti į atskiras orkestro grupes – tai tam tikras mokslas, kurį perprasti būtina.

Dirigentas veidu atsisuka į orkestrą, o nugara – į publiką, nes bendrakeleiviai visų pirma čia yra orkestras ir dirigentas, o žiūrovai, klausytojai – tai trečias, ne visada ir būtinas dėmuo?

Taip. Aš nesuprantu tų dirigentų, kurie atsisukę į publiką stengiasi parodyti, kokie jie yra žavūs ir charizmatiški, kad žiūrovai pamatytų jų „ekstazę“. Kaip teigė rusų kompozitorius N. Rimskis-Korsakovas: „Dirigavimas – nepaaiškinamas dalykas.“ Taip sakydamas neketinu nieko mistifikuoti. Mokslas negali paaiškinti, kodėl diriguojant skirtingiems dirigentams tas pats orkestras skamba kitaip. Taip, galima tai aiškinti remiantis techniniais niuansais, rankų judesių psichologija. Tačiau to maža. Kažkokie pasąmonės virpesiai muzikantus, jiems nesuvokiant, skatina groti būtent taip ir ne kitaip. Tai lyg dviejų įsimylėjėlių santykis. Negalima to paaiškinti racionaliai. Gal kaip tik todėl dirigavimas ir vadinamas menu.

Ar atsimenate savo pirmąjį koncertą?

Ir taip, ir ne. Prisimenu tą koncertą kaip faktą – tai buvo. Tačiau stresas buvo toks didelis, kad neatsimenu detalių, nei kaip įeinu į sceną, nei kaip išeinu…

Bet kokį kūrinį dirigavote, pamenate? Ar laikraštyje perskaitėte jau po koncerto?

Kūrinį pamenu, o laikraščiai apie mane dar nerašė (juokiasi). Aš buvau studentas, o pats koncertas vyko Alytuje. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą profesoriui Juozui Domarkui, kuris visus savo studentus į sceną palydi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tai paprastai būna koncertai visai šeimai, bet jie muzikantams ir dirigentams tampa galimybe įžengti į didžiąją sceną jau su klausytojais. O tai didelė atsakomybė ir išbandymas. Būtent tokia buvo ir mano pradžia.

Ar dabar Jūsų išėjimas į sceną yra kitoks?

Žinoma, visiškai ramus niekada nesijauti. Kūryba visada turi jaudinti – nebūtinai jaudulys turi peraugti į stresą, tačiau apatija – ženklas, kad tavyje kažkas negrįžtamai perdegė. Kūryba – tai lyg rusenantis dagtis. Jei to nėra, viskas pakvimpa vien amatu… Kartais būna, kelios valandos iki koncerto imi vaikščioti iš vieno kampo į kitą, glostyti salės sienas, pašneki su apšvietėju… Tai lyg profesinė liga – mėginti sukontroliuoti tai, kas nepavaldu tau.

Kiek metų Jūs aktyviai koncertuojate?

H-m-m-m… Gal nuo 1997-ųjų. Niekada gerai neprisiminiau datų ir skaičių. Nors mokykloje buvau užkietėjęs tiksliukas, aktyviai dalyvaudavau fizikų olimpiadose. Man patikdavo, kad viską gali suvokti logiškai.

Muzikoje taip pat nemažai logikos.

Išties. Ne veltui viduramžiais muzika buvo priskiriama prie tiksliųjų mokslų. Manau, kad tas racionalus mąstymas man padeda ir dirbant kūrybinį darbą. Per kiekvieną repeticiją kovoju dėl maksimalaus tikslumo stengdamasis, kad konkretaus garso aukštis ir trukmė – vertikalė ir horizontalė – atitiktų užrašytą tvarką. Žinoma, nesutapimai ir klaidos sukuria akimirkos žavesį ir muziką padaro gyvą, ne mechanišką. Tačiau ir mechaniškumas turi didelės galios — kai įsisąmonini, jog gausus būrys žmonių vienu metu išgauna vieną ir tą patį garsą ar ritmą.

Tačiau ar pasitaikę klaidos Jūsų neišmuša iš vėžių? Juk diriguodamas plėtojate kūrinio temą, auginate muziką ir staiga pypt ne vietoje…

Dirigentas nediriguoja šios sekundės, o projektuoja ateitį, parodydamas kryptį. Jis gyvena ateities, fantazijos pasaulyje, nes savo judesiais kuria būsimą vaizdinį. Žinoma, jis girdi ir tai, kas vyksta dabar, tačiau to, kas vyksta šią akimirką, jis nebevertina. Jei išnyra klaida, aš ją sąmoningai blokuoju, nes to jau pakeisti negaliu. Dirigentas yra tarp dviejų dimensijų – dabarties girdėjimo ir ateities projektavimo, todėl klaida ir neišmuša iš ritmo.

Jūs dirbate ne tik su skirtingais kolektyvais ir programomis, bet atliekate ir skirtingų žanrų muziką. Kaip visa tai suderinate?

Kiekvieną sykį tai yra iššūkis, tačiau kūryba be to juk ir neįmanoma. Dirbdamas su skirtingų tautybių muzikantais, pastebėjau, kad savo mentalitetu lietuviai skiriasi nuo latvių. Kažkuo skirtingi yra net Vilniaus ir Kauno muzikai. O ką jau kalbėti apie simfoninio ir operos orkestrų skirtumus. Juk pastarieji dažniausiai groja vadinamojoje „duobėje“, ir tai nėra labai motyvuojantis faktas. Juk kur kas didesnė atsakomybė groti, kai esi matomas.

Diriguoti operai – tai itin naujas posūkis Jūsų kūrybiniame kelyje?

Manoma, jog operos žanras yra atgyvenęs, sustabarėjęs, kuriame matomos dainuojančios ir nejaučiančios galvos. Tačiau pastaruoju metu opera ima keistis, atsiveria šiuolaikiškiems kūrybiniams sumanymams. Džiugu dėl naujos tendencijos – vis dažniau pasaulyje dramos režisieriai įsitraukia į operų pastatymus. Šiuo atveju laimi ir drama, ir opera.

Opera – gan sudėtingas multižanrinis menas, kuriame susitinka daug raiškos būdų. Operoje turi diriguoti ir muzikantams, ir solistams, esantiems scenoje, ir chorui, ir užkulisiuose esantiems atlikėjams, kuriems diriguoji į filmavimo kamerą. Kartais diriguoji net garso operatoriams, kurie tam tikrose vietose turi paleisti garsų fonogramas. Operoje daug sudedamųjų dalių, kurios privalo veikti tiksliai, kaip vienas mechanizmas. O muzika visa tai turi vesti į priekį. Džiaugiuosi, kai pavyksta pasiekti gyvą, nesuvaidintą emociją. Tai vis dėlto yra kiekvieno meno siekiamybė.

Neseniai Jūsų vadovaujamas Kauno miesto simfoninis orkestras minėjo penkerių metų sukaktį. Kokie Jums buvo šie metai?

Pradžia buvo sudėtinga dėl itin prastų darbo sąlygų – dvejus su puse metų dirbome šaltose ir nejaukiose Kauno kultūros rūmų patalpose, mat tuo metu miesto Filharmonija buvo remontuojama. Ir tik 2008-ųjų spalio pradžioje, minėdami tarptautinę muzikos dieną, mes įsikėlėme į gražiai sutvarkytas ir atnaujintas Kauno valstybinės filharmonijos patalpas. Visą šį laiką jaučiau orkestro vadovo Algimanto Treikausko paramą ir rūpinimąsi mūsų jaunu kolektyvu. Beje, esame vienas iš nedaugelio muzikinių kolektyvų Lietuvoje, kuris globojamas ir remiamas ne valstybės, bet miesto savivaldybės. Todėl džiaugiamės, kad Kauno valdžia supranta simfoninio orkestro būtinybę ir atranda galimybių jį remti. Kaip kažkas savivaldybėje sakė, Kaunas dabar garsus ne tik „Žalgirio“ komanda, bet ir simfoniniu orkestru.

Per šiuos metus orkestras nuėjo ilgą vingiuotą kūrybinį kelią – sukūrėme nepaprastai daug simfoninės muzikos programų. Norėjome kuo geriau susipažinti su įvairiausia muzikine literatūra, nes tai orkestrui, o ir kiekvienam muzikantui duoda neįkainojamos patirties, kuri įgaunama tik grojant. Todėl mūsų programose atsirado ne tik romantizmo, klasikinio laikotarpio, bet ir šiuolaikinės muzikos opusų. Žinoma, penkeri metai orkestrui – tai lopšelinis amžius, tad kol kas esame kelyje į brandą.

Kaip sudarote savo koncertinę programą? Pagal kokius kriterijus renkatės kūrinius?

Mūsų programa visų pirma remiasi orkestro sudėtimi. Šiuo metu orkestre groja kiek daugiau nei penkiasdešimt atlikėjų. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame orkestre – arti šimto, Nacionaliniame operos ir baleto orkestre – atrodo, šimtas dešimt, o Leipcigo simfoninį orkestrą sudaro du šimtai penkiasdešimt muzikantų. Esame mažasis simfoninis orkestras, todėl mūsų sudėtis apriboja ir kūrinių pasirinkimą. Nors per šiuos metus orkestras išaugo kone trečdaliu, tačiau dar yra kur augti tiek fiziškai, tiek kūrybiškai.

Tačiau maža orkestro sudėtis Jums nesutrukdė gyventi intensyvų kūrybinį gyvenimą.

Anaiptol. Per šiuos metus orkestras išsiskyrė ne tik naujomis programomis, bet ir tuo, kad dažnai pasirodydavo netradiciniuose, poližanriniuose muzikiniuose projektuose – koncertavome ABBA projekte su tokiomis pasaulinio garso roko grupėmis kaip „Scorpions“ ir „Electric Light Orchestra“. Kitokios nei įprasta muzikos grojimas orkestrui suteikia galimybę plėsti savo akiratį. Tokie projektai yra ir būdas žmonėms parodyti, kad simfoninė muzika nėra užkonservuota skardinė, bet yra įdomi, spalvinga ir galinti skambėti netikėtai. Šiais postmodernizmo laikais, kai visi žanrai tarpusavyje susipynę, ką mes privalome – tai būti atviri.

Per šiuos metus man ir pačiam teko nemažai roko bei populiariosios muzikos kūrinių orkestruočių pritaikyti simfoniniam orkestrui. Žanrinis lankstumas – taip pat jau tapo mūsų orkestro išskirtiniu ženklu.

Matyt, šį lankstumą ypač užgrūdino ir orkestro dalyvavimas televizijos projekte „Triumfo arka“?

Dalyvaudami šiame projekte per dvejus metus pagrojome apie šimtą penkiasdešimt pjesių – tai milžiniškas kūrinių skaičius, kuris gausiai papildė mūsų orkestro biblioteką. Beje, neretai nutikdavo taip, kad tą pačią dieną, prieš filmavimą, gaudavome natas, todėl turėdavome nedelsdami „sustyguoti“ kūrinį. Muzikantai įprato per trumpą laiką išmokti naują kūrinį ir greitai mobilizuotis. Tapome savotišku greitojo reagavimo būriu (juokiasi).

Dalyvavimas šiame projekte susijęs ir su mūsų misija. Į televiziją aš visų pirma žiūriu kaip į popkultūros reiškinį, kuris daugiau skirtas pramogai. Tačiau nacionalinis transliuotojas taip pat vykdo savo misiją ir, mano supratimu, būtent dėl konkurso „Triumfo arka“ orkestro bei nacionalinio transliuotojo misijos sutapo. Mes galėjome simfoninės muzikos skambesį atnešti į kiekvieno žmogaus namus. Tai be galo svarbus švietėjiškas darbas, kurio tikslas – ugdyti žmonių skonį ar bent padėti susigaudyti muzikos kultūroje.

Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad sąmoningai ieškote kitokio orkestro skambėjimo ir santykio su klausytoju, todėl neužsidarote vien tik Filharmonijos erdvėje.

Kultūra – tai ne muziejus, ji – gyvas organizmas, ir būtų išties pavojinga užsidaryti vien tik savo siauroje erdvėje, kur tu labiau suprantamas, bet ar vien to užtenka… Taip kultūrai iškyla grėsmė tapti savitiksliu reiškiniu, labiau patenkinančiu jos kūrėjų ambicijas, poreikius, gal ir garbės troškimą. Pastaruoju metu stengiamės vis dažniau koncertuoti Kauno apskrityje, nedideliuose miesteliuose, kuriuose tam yra bent minimalios sąlygos. Surengėme ir edukacinių renginių ciklą, kuriame moksleiviai turėjo progos iš arčiau susipažinti su simfoniniu orkestru, išgirsti specialias programas, paskaitų apie muziką, instrumentus, jų skambesį. Mes tiesiog privalome galvoti apie ateitį ir jau šiandien į ją investuoti savo laiką ir energiją.

Darbas su Kauno simfoniniu orkestru, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Latvijos nacionalinėje operoje Rygoje – esate visa galva pasinėręs į muzikinę veiklą…

Kartais tenka išgirsti meno žmonių prisipažinimų: „Aš visą save atidaviau scenai, visą savo gyvenimą paaukojau menui.“ Jei atvirai, man tokios frazės skamba nenuoširdžiai ir net šiek tiek graudžiai. Tikiuosi, nieko panašaus man neteks ištarti. Nenoriu jaustis, kad save kažkam paaukojau, juolab tam, ko nėra… Menas man vertingas tiek, kiek jame galiu įžvelgti kito žmogaus veidą. Muzika – tai tik akimirkos grožis. Taip, tai tam tikra estetika, bet ar tikrai verta tam paaukoti visą savo gyvenimą?

Kalbino Gediminas Kajėnas

Straipsnyje panaudotos Edmundo Katino nuotraukos