Ispanijos rinktinės džiaugsmo atspindžiai EPA nuotrauka

Atsiprašau visų už neoperatyvumą – šiais laikais jau turbūt yra blogo tono ženklas rašyti apie trijų dienų ar savaitės senumo įvykius.

Kelias paras delsiau ne tam, kad viskas galvoje susigulėtų, nuskaidrėtų ar aprimtų. Ne. Laukiau liūdesio. Kiek save atsimenu, visada po Pasaulio ar Europos čempionatų jis ateidavo.

O šiemet – ne. Nes savo liūdesius sunešiojau dar iki finalo – kai po ketvirtfinalio galutinai pasidarė aišku, kad niekas šiame PČ nėra pajėgūs nugalėti ispanų. Nei vokiečiai pusfinalyje, nei olandai ar urugvajiečiai finale.

Ispaniškai tobula rinktinė

Ispanai su iškovota Pasaulio futbolo čempionato taure

Ne, aš neturiu aštuonių kojų ir negyvenu akvariume. Nereikėjo nei moliuskų su vėliavėlėmis, nei Mikaldos knygų. Pakako per pirmas penkias rungtynes matyti, kaip ispanai juda. Tada – aiškumas: jie kitaip negali. Jie nemoka nebėgti. Nuolat bėga į kamuolį. Tobulai bėga be kamuolio. Ypač visi tie viduryje aikštės – xaviai, xabiai, iniestos ir kt. (rašau iš mažųjų raidžių, nes man būdavo sunkoka susivokti – kokia jų pozicija, kiek jų apskritai aikštėje – ar nesidvejina akyse (nors – net finalą žiūrėdamas alaus negėriau). Baisus tas ispanų žaidimo grožis. Užuojauta jų varžovų treneriams – kaip pasiruošti taktiškai, kaip teisingai nusibraižyti žaidimo schemas? Dėl to ir liūdna buvo dar iki pusfinalio, nes aiškėjo, kad šiemet jie galva aukštesni už visus.

Žinoma, tai ne tas legendinis (olandų kultivuotas prieš 30 su virš metų) „totalinis futbolas“, kurio – dėl objektyvių priežasčių – nemačiau, bet tai, ką darė ispanai, – pakankama, kad vadintum stebuklu. Neįmuša Torresas – na ir nereikia, įmuš Villa. Jei puolėjams juoda diena – tada gynėjas Puyolis. Varžovai per daug uoliai prižiūri saugus? Nieko – pasijungs į ataką gynėjas Sergio Ramosas, apsivarys porą ir t. t.

Tobula rinktinė. Net ir vartininkas jų – geriausias.

Tad kodėl liūdna? O todėl, kad jie taip gerai žaidžia, jog jų varžovai dūsta aikštėje kaip žuvys. Be kamuolio žaisti nepritinka nei atsinaujinusiems vokiečiams, nei – tuo labiau – olandams. O kamuolys tik vienas. Ir jį atimti iš ispanų – nemažas žygdarbis.

Ispanai, kaip čempionai, įmušė rekordiškai mažai – tik 8 įvarčius, nors kamuolį valdė – kiek širdis geidžia (su retomis išimtimis). Egoistai. Nei patys muša, nei kitiems duoda. ridena aikštės viduryje, tarsi būtų vieni. Ir tarsi net nerūpėtų įmušti. Tikėdami, kad bent vieną per 90 minučių įkals. Ir jo pakaks.

Grožis sportą puošia, savaime suprantama. Bet viską man stelbė baimė – ką: ir vėl ispanai? Žinoma, ispanai pasaulio čempionais nėra buvę niekada. O mano vidiniam balsui – kas? Jie gi prieš porą metų laimėjo Europos čempionatą, „Barcelonos“ klubas pastaruosius trejus metus dominavo Čempionų lygoje – tik šiemet kluptelėjo pusfinalyje. Bet pala – futbolas dar ne viskas. Kas suskaičiuos, kiek jie pastarąjį dešimtmetį susišlavė rankinio trofėjų? Teniso – irgi – jei Nadalis netraumuotas, mažai šansų, kad praloš. Dviračių sporte: pastarųjų dviejų Tour de France nugalėtojas (vadinasi, stipriausias planetos dviratininkas) – Contadoras; jei kam pavyktų šiemet jį aplenkti – būtų stebuklas. O kur dar daugkartiniai pasaulio čempionai, pastarųjų Olimpinių žaidynių čempionai – irgi ispanai.

Ką čia dar praleidau – automobilių sportą? Ak, ne – krepšinį. Kada paskutinį kartą mūsiškiai ispanus nugalėjo rimtose varžybose?

Žodžiu, baisūs tie ispanai. Sporto srityje – tikri Europos kinai. Medalių ir titulų besočiai.

Olandiški nusikaltimai ir išteisinimai

Olando Arjeno Robbeno reakcija į teisėjo Howardo Webbo sprendimą EPA nuotrauka

O ką apie olandus? O kas jiems beliko? Išeitys buvo dvi: tikėtis, kad per finalą bus pūga arba tokia liūtis, kad užsemtų aikštę kaip Marijampolėje (kai aną rudenį lietuviai serbus nugalėjo). Kad ištiktų toks gamtos kataklizmas, kad nebūtų įmanoma ridinėti kamuolio žole trumpais perdavimais – kaip ispanai pratę.

Antra išeitis – neleisti jiems žaisti. Tačiau lakstyti paskui kiekvieną ispaną neduodant jam laisvai priimti kamuolio – reikia turėti antgamtinių galių. Jų (kitaip nei kai kurie jūrų gyviai) olandai akivaizdžiai neturėjo.

Teko ispanus stabdyti kažkokiais būdais. Tiksliau – visokiais būdais. Pavyzdžiui, de Jongas trumpam buvo sustabdęs Xabį panaudodamas tae kwon do veiksmą – spyrį į krūtinės ląstą. Ir t. t. O ką daryti olandams? Jie kitos išeities neturėjo: žaidimas ant pražangos ribos ar smulkių pražangų taktika kažin ar būtų veikusi. Olandai pasitelkė elementarų šiurkštumą. Kadangi ispanų nervai buvo ne plieniniai, tie irgi truputį įsivėlė į kautynes.

Iki stebuklo trūko tiek nedaug – tikslesnio Robbeno smūgio, kai buvo išbėgęs akis į akį su Casillasu. Teisybės dėlei, jei skaičiuotume pusproges, ispanai gaisrų prie varžovų vartų sukūrė daugiau. Ir pelnytai nugalėjo.

Taip, teisėjas suklydo neskyręs kampinio. Neteisybė yra didesnioji tikrovės dalis. Užskaitoma tik tai, ką pamato teisėjai.

Finalas priminė, atrodo, 2004-ųjų Europos čempionato rungtynes tarp Olandijos ir Portugalijos, kurios pasižymėjo abipusiu nežabotu šiurkštumu ir piktumu. Teisėjas Ivanovas parodė aibes geltonų ir bene tris raudonas korteles. Buvo, kas barė teisėją – neva, visa ta agresija aikštėje virė tik dėl arbitro, kuris nevaldė situacijos, kaltės. Specialiai kitą dieną žiūrėjau rungtynių kartojimą ir neįžvelgiau nė vienos Ivanovo klaidos.

Šįkart teisėjavęs anglas Webbas irgi darė klaidų, kurių dauguma – neparodytos geltonos kortelės olandų futbolininkams. Tiems, kurie jau turėjo po įspėjimą arba iškart (kaip de Jongas) žaidė nekasdieniškai šiurkščiai. Bent porą olandų buvo už ką pašalinti jau pirmajame kėlinyje. Antrajame – van Persie ir Robbeną, kurie turėdami įspėjimus nuspirdavo kamuolį po švilpuko. Neprincipingas teisėjas. Olandai jam lieka skolingi už gerumą (Ivanovas – ar panašus į jį – būtų išvijęs bent pusę oranžinių) Gal vis dėlto teisi Webbo žmona, teigusi, kad, jei šis vyriškis namuose nesugeba susitvarkyti su 3 savo vaikais, vadinasi, ne jam prižiūrėti 22 klastingų vyrukų būrį?

Nors olandai ir nežaidė taip, kaip tikėjausi iš jų, bet juos tebemėgstu tiek pat. Ir įsimins ne iš blogosios pusės – ypač tas epizodas, kai antrąkart pabėgantį Robbeną iš už nugaros ranka juosmenį buvo apsivijęs Puyolis. Olandas iš paskutiniųjų laikėsi ant kojų, bandė prilaikomas bėgti – nors taip lengva (ir legalu) būtų buvę nugriūti ir reikalauti vyti iš aikštės Puyolį (ir taip turintį įspėjimą) už paskutinės vilties pražangą.

Robbenas pasirinko žaidimą, o ne vaidybą (beveik kiekvienoje komandoje „aktorių“, griūvančių po kiekvieno prisilietimo, yra apsčiai). Nežinau kaip kitiems, man tas epizodas atpirko didumą olandiškų nusikaltimų finale. Tikiuosi ne paskutiniame.

Pusiau vokiški vokiečiai

Vokiečiai džiaugiasi trečiuoju įmuštu įvarčiu į Urugvajaus vartus EPA nuotrauka

Ir žaidimu, ir žaidėjų kilme – Vokietija margėja. Valia pergalėms – išlieka. Taipogi tvarka.

Pasirašau po visu tuo, kas gražaus apie šią rinktinę prikalbėta. Ir tikiuosi, kad Balacko (šį PČ praleidusį dėl traumos) į rinktinę nebeims niekada. Nes susiraukėlių nemėgstu.

Labiausiai gaila, kad Klose neįmušė penkiolikto ir – rekordinio – šešiolikto įvarčio PČ turnyrų istorijoje. Sutrukdė: per didelis „užsivedimas“ (pašalinimas iš aikštės rungtynėse su Serbija ir už bausmę praleista kova su Gana) bei nugaros skausmai, neleidę žaisti prieš Urugvajų rungtynėse dėl trečios vietos.

Klose vertas būti kuo aukščiau visuose įmanomuose sąrašuose ir rodomas bei minimas kaip pavyzdys kiekvienam vaikui – dėl vieno fantastinio nutikimo: prieš palygintii daug metų Vokietijos čempionato svarbiose rungtynėse Klose nugriuvo baudos aikštelėje.

Teisėjas akimirksniu apsisprendė skirti 11 metrų baudinį, tačiau Klose, pribėgęs prie teisėjo, išaiškino, kad jokios pražangos nebuvo, o jis nugriuvo neišlaikęs pusiausvyros. Be varžovo pagalbos. Teisėjas baudinį atšaukė.

Tai verta vadinti kilniu žaidimu. Šiais laikais, kai bet kas griūna vos paliestas ir raičiojasi ant vejos tarsi konvulsijų traukomas, tokių stebuklų nutinka vis rečiau. Dėl to Klose man yra didis žaidėjas. Didesnis už bet kurį brazilą, nes bent kartą gyvenime bandė elgtis priešingai futbolą žaidžiančios minios instinktams.

Urugvajietiška iliuzija, kad maža šalis gali toli nueiti

Urugvajietis Diego Forlanas – geriausias 2010 m. Pasaulio futbolo čempionato žaidėjas EPA nuotrauka

Forlanai bet kur negimsta. Yra aibė šalių, kur milijonai berniukų (dabar jau ir mergaičių) kasdien spardo kamuolius nuo ryto iki vakaro. Ir fizinių duomenų jie turi, ir sąlygų, ir trenerių. Bet ne kiekviena karta turi savo herojų.

Forlanas man yra akivaizdžiausias įrodymas, kad žmonės, deja, nėra lygūs. Kaip ir šalių dydžiai – sąlygiški.

Futbolo pasaulyje Kinija yra nykštukė prieš Urugvajų (tiesa, būna kartais, kad ir kupstas vežimą apverčia – tuo ir patrauklus futbolas).

Vis dėlto net kai olandai ar vokiečiai įveikė urugvajiečius, šie nesijautė nugalėti. Ir neatrodė. Labiausiai – Forlanas, geriausias 2010-ųjų metų PČ žaidėjas. Tarsi ne šio pasaulio.