423 metais prieš Kristaus gimimą, per Didžiųjų Dionizijų šventę, Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Konkurse tada ji užėmė tik trečią vietą: pirmąją gavo Kratinas už komediją „Butelis“ (apie paties dramaturgo kovą su alkoholizmu), antrąją Amipsijus, apie kurį beveik nieko nežinome.  Jų komedijos neišliko, tuo tarpu „Debesys“ skaitomi ligi šiol. Literatūriniu požiūriu tai bene geriausias Aristofano veikalas – su puikiais poetiškais chorais, be to, nemeluotai juokingas.

Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas (tada jis dar buvo gyvas ir greičiausiai matė spektaklį). Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys , kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juodą ir baltą. Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną, yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tai yra, tradicinėmis vertybėmis, - netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Be to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savuoju demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata – taigi yra aiškus globalistas, kosmopolitas. Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas, ar bent turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausia žydė. Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar buvo girdėję apie Atėnus. Kiek blogiau su homoseksualizmu. Atėniečiai juo, tiesą sakant, pernelyg nesibaisėjo, bet Aristofanas jo nemėgsta – vadina „nešvankia šlykštybe“. Tuo tarpu Sokratas, nors ir buvo vedęs, atrodo, nevengė nuotykių su gražių jaunikaičiu Alkibiadu ir kitais.

Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis „mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą, ir dar pavojingu metu, kai vyksta Peloponeso karas. Komedijos gale jis padega „mąstyklą“, kurioje ima pleškėti Sokratas su svo pasekėjais. Paskutinieji Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“. Autorius aiškiai yra Strepsiado pusėje – taip Sokratui ir reikia. Beje, komedija iš viso yra įskundimas – kaip sovietmečiu sakydavome, donosas. Kaip visi žinome, Sokratas buvo atėniečių nuteistas ir turėjo išgerti taurę nuodų – tiesa, tai įvyko žymiai vėliau, bet jo kaltintojai daugmaž kartojo Strepsiado argmentus.

Geroje dramoje nebūna taip, kad viena pusė būtų visiškai neteisi. Taip nėra ir Strepsiado-Sokrato (tiksliau, Aristofano-Sokrato) konflikte. Galima įžiūrėti tiesos ir kai kuriuose Strepsiado samprotavimuose. Bet kad ir ką sakysi, vienas skirtumas yra akivaizdus – Sokratas nebūtų padegęs Strepsiado namų ir nebūtų jo įskundinėjęs valdžiai.

Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas. Mes, apskritai paėmus, gyvename jo pasaulyje – skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo pasaulyje. Tiesa, jis dar neapėmė viso gaublio – tarkime, neapėmė islamo kraštų, - bet netrukus gal apims ir juos. Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama, bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis negu Strepsiado pasaulis.  Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado idėja – ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus ir visatą – beje, apsuptose nekenčiamų ir iš tikro pavojingų barbarų genčių. Sokrato pasaulyje daugmaž liko ir Strepsiadas, ir jo vertybės – tiek, kiek jose buvo iš tikrųjų vertingo. Liko Aristofanas, nes jis gerai rašė (kaip pasakytų Audenas, time pardoned him for writing well). Strepsiado pasaulyje Sokrato nė pėdsakų nebūtų.

Tiesa, Strepsiadas ir negalėjo laimėti. Jeigu vieną kartą atsirado „mąstykla“, ji niekada neišnyks, nors tu ją šimtus kartų padeginėtum. Galų gale ji visada paims viršų.

Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis. Niekas iš mūsų nėra nei Platonas, nei Aristotelis, nei netgi Ksenofontas. Bet turbūt nebus nekuklu, jei pasakysime, kad turime būti lietuviškais Faidonais, Faidrais arba Kritonais – mokiniais, atsakingais už savo mokytojo minčių sklaidą ir už jo atminimą.

Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos – „Aš dūstu“. Turbūt ir pats Vytautas Kavolis juos pakartotų. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias. Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia daugiau negu visų kitų. Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, - sako filosofas Arvydas Juozaitis: jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu. Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ Iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, o dar geriau nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jeigu su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus apie raides „w“ draudimą pasuose ir apie draudimą platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). Lukterėkime, ir ko gero atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.

Esu skaitęs – tiesa, ne lietuvių spaudoje, - interviu su mergina iš Europos, kuri atsako į klausimą, kuo skiriasi Rytų Europos politinė scena nuo Vakarų politinės scenos. „Matote, pas jus iš viso nėra kairiųjų,“ sako toji europietė. „Tie, kurie pas jus vadinami kairiaisiais, pas mus vadinami dešiniaisiais. O tie, kurie pas jus vadinami dešiniaisiais, pas mus vadinami pusgalviais“.

Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, kuris dar neatmetė Sokrato priesaikų – viešai klausia: kas su mumis atsitiko? Deja, neatsitiko nieko ypatingo: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tad laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti. Sovietinė sistema buvo atmesta pirmiausia ar net išimtinai, dėl to, kad ji daugumos nuomone, kėlė mirtiną pavojų tautai. Iš tikrųjų reikalas nebuvo toks paprastas.  Sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų. Tuo tarpu tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tą neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba išliko neišnykusios, nes nesumažėjusios per penkiasdešimt su viršum metų. Stalino laikais sovietai mąstė ne tautinėmis, o klasinėmis, vėliau, po Stalino, grynai pragmatinėmis kategorijomis: jeigu tu nesipriešinsi mūsų valdžiai, tai nebūsi naikinamas ir galėsi daryti karjerą, vis vien kokiai tautai priklausai. Kitas dalykas – tavo mentalitetas ir moralė: juos mes suksime tokia linkme, kokia mums paranki.

Kas sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė jiems siaurą primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta visokiems „kosmopolitams“. Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams.

Sąjūdžio laikais buvo lengviausia išjudinti mases, pabrėžiant tautinį momentą, nes tai nereikalauja gilesnės refleksijos – į tautinius šūkius dauguma reaguoja automatiškai ar beveik automatiškai, tautinė savigarba yra savaime kilnus dalykas. Tų laikų entuziazmas buvo gražus, o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos. Bet šiandien regime ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę. Bent penkiasdešimt metų, o gal ir ilgiau (jei turėsime galvoje Smetonos autoritarizmo laikotarpį) Lietuvoje stigo normalios, „sokratiškos“ intelektualios terpės. Žmonės įprato mąstyti vien tautinėmis kategorijomis, prarado norą ir sugebėjimą pripažinti, kad esama kitokių kategorijų, kitokių vertybių – kartais netgi svarbesnių. Įsivyravo primityvus, nereflektuojantis nacionalizmas – sakyčiau, „strepsiadiškas“ savojo demo kultas, noras įamžinti uždarumą ir provincializmą. Jį, beje, palaiko ir stiprina faktas, kad Lietuva visada buvo – nors nebėra – agrarinė, sodiečių visuomenė. Jį stiprina nauji istorijos reiškiniai – didėjanti nelygybė, naujoviška beatodairiška korupcija, pasaulinė ekonominė krizė ir dėl to atsiradusi vartotojiškų siekių frustracija (kaip tik dėl tokių dalykų kadaise atsirado nacizmas, o, beje, ir komunizmas). Nesinori sakyti, bet turbūt netenka abejoti, kad daugelis mūsų intelektualų, dabar pasukusių Strepsiado keliu, niekada nebuvo tikri intelektualai – buvo veikiau karjeristai, kuriems nepavyko užimti visuomenėje vietos, atitinkančios jų troškimus, ir kurių frustracija puikiai atliepia platesnių sluoksnių frustraciją.

Nesunku pastebėti, kad šioje bėdoje nesame vieniši. Agresyvi ksenofobija, izoliacionizmas, itin tamsybiškas klerkalizavimas puikiai pastebimi Lenkijoje – gal net labiau, negu pas mus (mūsų Bažnyčia ne tokia įtakinga, bet ir ne taip toli nukrypusi į dešinę). Tiesa, Lenkijoje gajesnis ir protestas prieš tuos reiškinius – yra stipri, net galinga intelektualių grupė, nuo Adamo Michniko ligi Andrzejaus Wajdos, kuri puikiai analizuoja ir stabdo. Dar blogiau yra Vengrijoje ir Slovakijoje, kur fašistoidinės tendencijos toli prasiskverbė į valdžią, o pasipriešinimo joms ne tiek daug. Šį bei tą būtų galima pasakyti ir apie brolius pabaltiečius. Bet apsiribokime lietuvišku pasaliu.

Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti. Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas – taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas. Tiesiog rūpi turėti skaitytoją, ir ne tik šiandien, bet ir ateityje. Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų ir nefilosofų – atseit, mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti. Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs. Be to, ji būtinai turi turėti priešų. Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmidto doktorina, nors jos rėmėjai kartais gal net negirdėjo to vardo. Pasak tos doktorinos, tautą, iš viso visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis. Labai geri Schmidto mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai. Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų. Mums netelpa galvoje, kad pasaulis gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika nebūtinai mums žalinga.

Vytautas Radžvilas kalba apie Lietuvos išvalstybinimą, nutautinimą, valstybinės ir tautinės sąmonės dekonstrukciją Europos Sąjungoje. Kad ir keista, iš dalies su juo sutinku. Taip, dekonstruojama anachroniška, XIX amžiaus ir Smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo sovietmetis, ir kurią dekonstruoti seniai laikas. Turi atsirasti nauja valstybinė ir tautinė sąmonė, tokia kaip dabartinių vokiečių, anglų ar prancūzų, o ne tokia, kaip Radio Maryja lenkų arba Dugino bei Prochanovo rusų. „Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“, toliau ironizuoja Radžvilas. Taip, mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsijungimas į globalinį ryšių tinklą – į kurį, beje, pamažu įsijungia ir mūsų tradiciniai priešininkai – o ne atsitvėrimas nuo jo. Europos Sąjunga, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias krizes ji pergyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o ne Strepsiado puseje. Tapatinti ją su TSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono.

Gyvename epochoje, kada pradeda keistis pati tautos sąvoka. Pirmiausia, interneto ir lėktuvų epochoje silpnėja ryšys tarp tautos ir teritorijos. Šiandien galima būti lietuviu ir vaisingai dalyvauti Lietuvos gyvenime net tada, jei tavo svarbiausias būstas yra kitame kontinente. Žinoma , tam reikia protingai išspręsti Lietuvos pilietybės klausimą. Antra, tauta darosi ne tiek protėvių kilmės, kiek laisvo pasirinkimo reikalu. Daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jeigu jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai – juo labiau lietuvis gali būti (ir turi būti) laikomi jo vaikai. Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, taigi vienintelis priimtinas požiūris. Beje, visa tai nėra didelė naujovė. Ne tik žydų, bet ir airių dauguma gyvena diasporoje, ir tai anaiptol nekenkia nei Izraeliui, nei Airijai. Italų, graikų ir kitos diasporos taip pat didžiulės, bet Italija ir Graikija dėl to nežuvo. Antra vertus, Europos valstybės priėmė ir tebepriima daugybę imigrantų. Kad ir kokios būtų su tuo susijusios problemos, kad ir kiek jas bandytų išpūsti rasistai, nei viena Europos Sąjungos tauta nerodo nutautėjimo požymių. Beje, be imigrantų daugelis jų seniai būtų žlugusios ekonomiškai, taigi ir valstybiškai, ir tautiškai.

Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“. Savarankiškas, nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirmąja vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą ar sveiką protą. Tą požiūrį bandoma remti emocijomis ir ekstaitiškomis liturgijomis. Bandymai jį modifikuoti ar kvestionuoti apibrėžimas kaip valstybės išdavimas, baustinas griežčiausiomis bausmėmis ligi sušaudymo imtinai. Girdi, tuo paniekinamai tautos ilgaamžiai žygdarbiai ir kančios.

Tuo tarpu nepriklausomybė nėra tikslas sau, o būdas užtikrinti tautos gerovę. Žinoma, tai tinkamiausias būdas: todėl visą savo sąmoningą gyvenimą pasisakydavau ir dabar pasisakau už nepriklausomą Lietuvą. Bet nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jeigu įmanoma, tai žalinga. Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas, paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų. Beje, ateityje (tiesa, gana tolimoje) nepriklausomas valstybes iš viso galbūt pavaduos globalinė sąjungą, kurios bruožai pastebimi ir dabar: tai anaiptol nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtingumai, kalbos ir tradicijos. Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje yra nebent Šiaurės Korėja; visos kitos šalys, įskaitant JAV ir Rusiją, daugiau ar mažiau riboja savo veikimo laisvę, atsižvelgdamos į kitų interesus (būna, kad ir neatsižvelgia, bet tada yra teisingai baramos). Jei kas nori gyventi tobulai nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai to prašom nesiūlyti.

Iš viso kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika, nes ji pažeidžia pirmąjį  Dievo įsakymą, privalomą ir krikščioniui, ir šiaip jau mąstančiam žmogui. Emocijos ir ekstatiški ritualai yra gana pavojingas daiktas – tuos metodus naudojo ir nacizmas, ir stalinizmas. Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda. Šiose srityse, deja, dar maža kuo galime didžiuotis.

Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai atsiliepia mūsų santykiams su kaimynais. Esu ne kartą kalbėjęs apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu. Sąjūdžio ir ankstyvosios nepriklausomybės laikais kartais atrodė, jog tie nesutarimai pamažu, bet sėkmingai sprendžiasi. Deja, taip nėra – šiandien jie pastebimai aštrėja. Į tai man bus atsakyta: „čia ne mes vieni kalti“. Sutinku, bet polinkis kalbėti, juo labiau šaukti apie kitų kaltes (nors tai psichologiškai suprantama reakcija) tik sunkina problemą. Kalbėjimas apie savo kaltes (kuris reikalauja vidinio brandumo ir tam tikrų pastangų) ją gali kiek palengvinti.

Santykiuose su Vilnijos lenkais ima veikti tragiškas grįžtamasis ryšys: vienų nenuolaidumas stiprina kitų nenuolaidumą. Ko gero, tas grįžtamasis ryšys veikia nuo 1939 metų. Kada Vilnija grįžo Lietuvai, daugelis tenykščių gyventojų dar nesunkiai galėjo pakrypti Lietuvos pusėn. Dažnas jų sutiko ir net norėjo vadintis lietuviu, tik kitonišku, lenkiškai kalbančiu, išlaikančiu ryšį su lenkų kultūra. Tai buvo tiesiog sudėtingesnė tautinės sąmonės forma, būdinga tokiems žmonėms kaip Mykolas Riomeris. Kiti, kaip žinoma, aiškios tautinės sąmonės iš vis neturėjo. Treti buvo nevietinės kilmės lenkai, bet tai nereiškė, kad juos derėjo diskriminuoti. Tačiau jau 1939 metais prasidėjo įkyrus ir beatodairiškas krašto lietuvinimas, visiškai neatsižvelgiąs į jo ypatingumus, į sudėtingas ir ne tokias sudėtingas sąmonės formas. Jis buvo pagal išgales tęsiamas nacių okupacijos metais. Tai lėmė nepalankų Lietuvai lūžį – vietos žmonės įpyko ir pasirinko ne lietuviškumą, o lenkiškumą. Buvo ir kitokių priežasčių, bet, manau, nėra jokios abejonės, kad tokią plėtotę nemaža dalimi lėmė mūsų siaurakakčiai patriotai. Dabar, ko gero, daug sunkiau užgesinti priešiškumą, negu anuomet. Vienintelis dalykas, kurį galiu rekomenduoti – nepilkime benzino į ugnį. Ne vienas mūsų politikas laiko lenkus ir kitas etnines mažumas nelojaliomis ex definitione, o jau jų bendruomenių vadovus – paprasčiausia penktąja kolona. Net jeigu laikysimės tokio požiūrio – kuris man atrodo klaidingas, - valstybės interesas yra penktąją koloną ne didinti, o mažinti; ne stumti kitataučius nuo savęs, nuolat juos puldinėt, pabrėžti jų priešiškumą ir demaskuoti jų kėslus, o priešingai, juos prie savęs įvairiais protingais būdais – taip pat nuolaidomis – pritraukti.

Santykiuose su žydais nematyti nieko naujo. Ir toliau pykstama ant Efraimo Zuroffo, bandoma pagrįsti „dvigubo genocido“ teorija, ir reikalaujama: „Nedrįskite mūsų vadinti žydšaudžių tauta“. Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta. Kad ir ką manytum, apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kada jis sako, jog lietuviai, skirtingai negu kroatai, nenuteisė nė vieno žydšaudžio. Priešingai, visuomenės ir teismų neartikuliuotas, bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias bylas pridera tyliai sabotuoti. Nesame pribrendę tam, kad suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o jo aukos ir ieškovai – nelietuviai.

Sakiau ir sakysiu, kad šioje srityje buvo padarytos dvi didelės klaidos, kurias anksčiau ar vėliau reikės ištaisyt. Pirmoji klaida liečia 1941 metų Laikinąją vyriausybę. Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji Lietuva kategoriškai neįjungia šios tradicijos į gerbtinų ir sektinų tradicijų skaičių. Laikinoji vyriausybė iš esmės nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje, kurių nė vienas rimtas istorikas nelaiko teigiamu daiktu. Vadiname jos narius patriotais – subjektyviai jie tokie ir buvo, - bet negalima gerbti patriotų, padariusių savo kraštui didžiulės žalos, kurios ligi šiol nepajėgiame išsrėbti. Juk jie pakenkė Lietuvos prestižui labiau negu kitas Lietuvos priešas. Jei leistinas „alternatyvinės istorijos“ eksperimentas – įsivaizduokime, kad Lietuvą 1944 metas išvaduoja Vakarų sąjungininkai, ir į ją grįžta Stasys Lozoraitis, tuo metu nominalus valstybės galva. Be abejonės, tada būtų tekę (kad ir nenoromis) surengti Laikinosios vyriausybės procesą, kaip Prancūzijoje buvo surengtas Pétaine‘o procesas. Pétaine‘as irgi buvo patriotas, nusipelnęs Prancūzijai karo lauke, ir norėjo išsaugoti jos nepriklausomybę, nors ir sąjungos su Hitleriu kaina. Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai gali būti išteisinti, bet tikrai nė vienas jų nebūtų gavęs ordino ir nebūtų paskelbtas tautos patriarchu. Priminsiu, kad po karo Lozoraitis, o kurį laiką ir VLIK‘as nuo jų gana aiškiai atsiribojo.

Antroji klaida – genocido sąvokos infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai). Vilniaus centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi, o pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi. Kitaip jis visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui..

Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Bet čia nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilnius lenkų demaskavimą, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą). Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą). Bet kokie Rusijos veiksmai, sekant tuo požiūriu, turi piktų intencijų. Kiekvienas Rusijos priešas – net jeigu jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas – automatiškai yra Lietuvos draugas. Jei Rusijai sekasi, tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė; Rusijos klestėjimas, ekonominis ir kultūrinis atgimimas būtų baisiausia, kas gali ištikti jos kaimynus ir pasaulį. To nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami mus nevisiškai aiškiam, bet be abejonės klaikiam likimui. Visa tai primena karikatūra, kurią neseniai mačiau lenkų žurnale. Du sodiečiai sėdi ant potvynio apsemtų namų stogo. Vienas jų sako: „Vajėzau! Ką tas Putinas dar prasimanys“.

Mano prognozė būtų kitokia: ekonominės bei demografinės priežastys privers ir jau verčia Rusiją destalinizuotis, nors tame kelyje pasitaiko ir gali pasitaikyti nesimpatingų vingių. Galima ne be tam tikro pagrindo tikėtis Rusijai tokios išeities, kokią savo metu pasirinko Mustafos Kemalio Turkija. Apskritai paėmus, turkai nebesvajoja apie imperiją ir niekam nėra mirtinai pavojingi – nei bulgarams, nei serbams, nei graikams, pagaliau netgi armėnams. Jie, beje, yra NATO nariai – drauge su graikais, su kuriais ne per seniausiai kovėsi ir ligi šiol nesutaria dėl Kipro. Rusija, panaši į Kemalio Turkiją, atitiktų mūsų interesus, nors ne mūsų amžinai konfrontuojančių ir nieko kito nemokančių politikų interesus. Neturėtume savo nuolatiniu nepasitikėjimu bei tolydžio pabrėžiamomis pretenzijomis kliudyti tokiai Rusijai atsirasti. Be kita ko, nesibaigiantis sąskaitų suvedinėjimas su Rusija ir senųjų žaizdų demonstravimas turbūt jau darosi įkyrus gyventojų daugumai.

Grįžkime prie Aristofano. Kas mums lieka dabartinėje ne itin linksmoje situacijoje? Savo nuomonės skleidimas ir gynimas, net jeigu prieš ją būtų tautos ar bent tautos intelektualų dauguma. Maži, bet atkaklūs būreliai, nedidelės, bet padorios „mąstyklos“. Į tai, galimas daiktas, bus pasakyta: „ Jūs reikalaujate tolerancijos, bet jūs netolerantiški mums, tikriesiems Lietuvos patriotams“. Taip nėra: mes tik draudžiame drausti, draudžiame prievartauti. Esame už normalias demokratines praktikas. Gali nesutikti su gėjais ir net jų nemėgti, bet negali jų plūsti ir apmėtyti akmenimis. Gali pasisakyti prieš imigraciją, bet negali niekinti, mušti ir žiauriai deportuoti imigrantų. Gali turėti savo politiką, bet negali dieną naktį skelbti tos politikos priešininkų išdavikais ir svetimųjų agentais, kuriems nėra vietos Lietuvoje. Gali diskutuoti (mes neslėpsim, kad tavo nuomones laikome klaidingomis ar anachroniškomis), bet negali diskriminuoti. O jei bandysi įvesti fašistoidinę, neototalitarinę tvarką – turėsi skaitytis ne tik su Briuselio nepasitenkinimu, bet pirmiausia su pilietiniu nepaklusnumu ir pasipriešinimu. Summa summarum lieku optimistas: po nepriklausomybės atgavimo, po ekonominės bei politinės transformacijos ateis laikas ir mentalinei transformacijai. Bet reikia prie jos prisidėti, o ne pasiduoti tiems, kas bando įamžinti prieštvaninį mentalitetą.