Tomas Viluckas. Viešieji ryšiai ir Bažnyčia
Tomas Viluckas. Viešieji ryšiai ir Bažnyčia
Ataušus aistroms dėl Prezidento Algirdo Brazausko karsto į Vilniaus arkikatedrą baziliką (ne)nešimo, galima atidžiau žvilgtelėti į kitus šios istorijos aspektus, kurie yra ne mažiau svarbūs nei pagarsėjusi situacija. Tad šįsyk ne apie laidotuvių papročius ir tradicijas norisi kalbėti. Nors vieni Vilniaus arkivyskupijos sprendime pasigedo gailestingumo ir užuojautos, bet ši istorija išryškino itin opią katalikybės Lietuvoje problemą – beviltišką padėtį viešųjų ryšių fronte.
Sąmoningai vartoju karinį terminą, nes viešoji erdvė yra nūdien tapusi tuo lauku, kuriame vyksta pagrindinė kova už žmogų. Praktiškai kokia informacija pasieks eilinį jos vartotoją, tokią nuomonę jis ir susidarys apie vieną ar kitą dalyką. Akivaizdu, kad A. Brazausko laidotuvių fone Katalikų Bažnyčia atrodė, švelniai tariant, – nekaip.
Tikrai neturiu omenyje paties Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimo, bet kalbama apie jo pateikimą visuomenei. Šiuo požiūriu itin vertingi yra viešųjų ryšių specialisto Liutauro Ulevičiaus pastebėjimai jo tinklaraštyje. Autorius, pritardamas sprendimui nenešti A. Brazausko karsto į Vilniaus arkikatedrą baziliką, prieina prie išvados, kad „grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu RKB gavo stiprų niuksą.“
Kartūs, bet teisingi žodžiai. Juk teisūs L. Ulevičius teigdamas: „RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt. Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs. (...) 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacijai.“
Sutinku, kad egzistuoja žmonių, kurie vis vien būtų taršę šį sprendimą, net jei viešai būtų išdėstyti jo motyvai. Tačiau... Liūdna, kai sprendimą komentavo vyskupas emeritas, kurio paaiškinimas buvo šitoks: „Turime savų racijų ir taip nusprendėme.“
Toks „paaiškinimas“ savo esme yra antibažnytiškas. Kaip ir Algirdo Patacko žodžiai: „Katalikų Bažnyčios hierarchai neprivalo nei aiškintis dėl savo sprendimų, nei diskutuoti dėl jų. Gali būti, kad tie sprendimai remiasi vien jiems žinomais motyvais, kurių neprivalu garsinti. Kas šito nesupranta, nėra subrendęs katalikas.“
Tokie požiūriai tiesiogiai kertasi su pauliškąja teologija, kad Bažnyčia – Kristaus kūnas, veikiantis išvien, organiškai. Taip, vyskupas atsako Dievui už jam patikėtą kaimenę, tačiau dažnai jo sprendimai liečia visus jam pavestus tikinčiuosius, nes Bažnyčia yra kūnas. Aptariamu atveju susiklostė paradoksali situacija: tūkstančiai tikinčiųjų kelias dienas savo giminėms, bičiuliams, kaimynams, bendradarbiams turėjo aiškinti dėl „savų racijų“ priimto sprendimo motyvus, kurių jie patys dorai nežinojo. Na, o po prezidento našlės pareiškimo, kad kardinolas jos atsiprašęs, šie žmonės mažų mažiausiai turėjo jaustis keistokai.
Ši istorija tik atskleidžia chroniškas bažnytinės komunikacijos bėdas. Jų ne viena ir ne dvi. Štai jauna katalikė žurnalistė savo tinklaraštyje pasigenda internete paprasčiausios informacijos apie bažnytinį gyvenimą. Pačiam porą metų ruošiant bažnytinio gyvenimo apžvalgas tekdavo susidurti su panašiomis problemomis, tačiau kantrybė trūko, kai, praėjus savaitei nuo kardinolo A.J. Bačkio pasakytos homilijos Aušros Vartų atlaiduose, jos teksto neįmanoma buvo rasti internete... Kaip ir prisiminkime neseniai vykusias Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje. Puikiai organizuotas jaunimo sambūris buvo praktiškai nepastebėtas didžiojoje žiniasklaidoje. Ar nevertėjo paprasčiausiai išpirkti vietos reportažams apie šį renginį didžiuosiuose dienraščiuose?
Vėl tenka konstatuoti, kad vyskupijos neturi savo atstovų spaudai, o prie Lietuos Vyskupų konferencijos nėra viešųjų ryšių grupės. Viešojoje erdvėje ir toliau konstruojamas autoritarinės, atsilikusios, politikuojančios, pedofilinės Bažnyčios vaizdas. Ar dėl tokios padėties nevertėtų kaltinti ir savęs?
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/,507 Kaip elgtis kunigui su vaikais ir jaunimu mokykloje bei kitose vietose? Jokių „po pamokų“. Jei klasėje lieka vienas ar du – durys tebūna praviros; jokių kūno kontaktų - glostymų, plekšnojimų per petį, draugiškų ar paguodos apsikabinimų, pabučiavimų sveikinant... Vaikus galima santūriai paglostyti, bet tik tėvų akivaizdoje. Žinoma, kunigas neturėtų iššaukti įtarimų, sakė prelegentas, jei palaimins vaikus, pavyzdžiui, dalydamas Komuniją ar paglostys darydamas rinkliavą. Neskolinkime vaikams. Jei reikia paramos – paremkime tėvus, fondą ir t.t. Mokytojams yra sakoma – nelaukite užuojautos iš mokinių. Pasiguosite, paatvirausite – kada nors tai gali būti panaudota prieš jus. Mokiniams reikia dėstyti ne savo, o Bažnyčios požiūrį. Mokiniams galima rašyti laiškus, bet su sveikinimais – atsargiai, mat sveikinimai turi sentimento dalį. Jei esate pakviestas į gimtadienį – ateikite paskutinis, o išeikite pirmas, kad niekas negalėtų sakyti: „nežinau, kas ten buvo, kai aš išėjau“. Išvykose, piligriminiuose žygiuose ar stovyklose kunigui nakvoti geriausiai vienam. Jei nėra sąlygų – su suaugusiais. Apie nakvynę dera pagalvoti iš anksto. Atskirai vežtis vaikus maudytis ar į pirtį – neleistina. Pranešimo pabaigoje prelegentas pristatė vieną kitą pavyzdį apie kunigo poziciją atsakant į šio pobūdžio klausimus. Turime aiškinti Bažnyčios poziciją, įvertinti moralinę klausimo pusę, puolimo prieš Bažnyčia priežastis, pakviesti maldai už nusidėjėlius ir aukas. Kalbant apie žiniasklaidą, galima atsisakyti motyvuojant, jog viskas jau yra atsakyta objektyvumo ieškančiose informacijos priemonėse. Taigi, dera domėtis ne vien sensacijų besivaikančiomis žiniasklaidos priemonėmis.
Kas masina žiniasklaidą? Kunigo apranga, automobilis, kalbos maniera, elgesio kultūra, butas; Idealas, kai tu neesi kunigiškai apsirengęs, bet esi atpažįstamas kaip kunigas. Juk ne kunigiški atributai kunigą padaro kunigu... Visur ir visada turime prisiminti, kad esame kunigai – Dievo žmonės, kaip sakė Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, praeitą rudenį lankydamasis Kaišiadoryse: žmonės nori iš mūsų tik vieno, kad mes jiems priartintume - rodytume Dievą. Į ką dera atkreipti dėmesį kunigui, bendraujant su jaunimu pedofilijos skandalų akivaizdoje? Šių skandalų akivaizdoje darbas su jaunimu kunigui tampa pastoraciniu iššūkiu, sakė prelegentas. Tad ar kunigas turėtų vengti jaunimo? Jokiu būdu ne. Tačiau turime keisti kai kuriuos įpročius, pavyzdžiui, dera atminti, kad tu visada esi kunigas – ne vienmetis jaunimui. Esminė taisyklė – nieko neišskirti, nefavorizuoti, kad nesukeltum pavydo ir įtarimų; jokių dovanų kuriam nors vienam, taip pat nedera minėti vieno vardo dažniau už kitus. Kunigo namuose jaunimas tesilanko grupėmis...
Ar verta kunigui kalbėti apie žiniasklaidos pateiktus kaltinimus bažnyčioje? Ne. Mat taip tik išplečiama auditorija, sakė prelegentas. Bažnyčios žmonės ir taip linkę palaikyti kunigą. Ar verta kunigui atsakyti - aiškintis spaudoje? Ta pati žiniasklaidos priemonė, tikėtina, nepublikuos tokio pasiaiškinimo, o kiti - tik išplatins informaciją, kurią kiekvienas išsiaiškins kaip sakoma „pagal savo supratimo lygį“. Ar verta kreiptis į teismą? Tai priklauso nuo skriaudos dydžio. Vienaip ar kitaip - teismas yra geriau nei spauda. Ar verta eiti asmeniškai aiškintis? Ne. Jei jau ką nors neteisingai kaltina, nėra argumentų, kurie pakeistų nuostatas; tuo tarpu pokalbis ar skambutis gali būti įvertinti kaip spaudimas, gąsdinimas ir t.t. Ką daryti tuo atveju, jei kunigą padavė į civilinį teismą? Nedera išsigąsti, mat demokratinėje visuomenėje vos ne kiekvienas ginčas gali būti sprendžiamas teismuose. Yra dvi teismų rūšys: kai kreipiasi valstybės kaltintojas ir privačia tvarka. Ar dera samdytis advokatą? Pradžioje pakanka tik pasitarti, o į antrąją instanciją dera eiti su advokatu ar siųsti advokatą, mat advokatas bent jau neleidžia tyčiotis kaltintojo advokatui. Tik bėda ta, kad Lietuvoje nėra išmanančių bažnytinius reikalus advokatų, sakė prelegentas. Ar eiti pačiam į teismo posėdžius? Jei įtraukta spauda, kai kuriais atvejais geriau neiti, o siųsti advokatą. Ar verta kunigui kreiptis į teismą? Verta. Mitas, kad žiniasklaida nebijo teismo; pralošus bylą, žiniasklaidai gresia nemažos piniginės bausmės. Tai juos drausmina. Tad šia prasme teismo nereikia bijoti, žinoma, laikantis bažnytinės teisės nuorodų. Ką daryti, kad netaptum žiniasklaidos auka? Dažnai neužtenka vien dorai elgtis ir turėti tik geras intencijas. Visai atvejai būtina apgalvoti savo elgesį, nes kiekvienas reikšmingesnis pajudėjimas iššaukia ir priešpriešą; dera būti atsargiam.
Pastaruoju metu aktualiausia žiniasklaidos tema – kunigas ir pedofilija. Tokio reiškinio galimos priežastys būtų šios, sakė prelegentas: nusikalstama veika, Bažnyčios kompromitacija, pasipelnymas, tai yra, pinigai, o ir viskas kartu. Kalbant šia tema dera atkreipti dėmesį į JAV patirtį; tai seniausia Bažnyčios patirtis kaip dorotis su šia problema. Ši patirtis pirmiausiai sako: - nesitikėk paramos iš niekur, jei būsi apkaltintas pedofilija. Žinoma, egzistuoja juridiniai skirtumai lyginant juos su Lietuva ar, apskritai, Europa. Esminis skirtumas – jog JAV organizacija, sakykime, Bažnyčia, atsako už savo narį. Jei negausi pinigų – kompensacijos už patirtą žalą iš asmens, tai gali gauti iš organizacijos. Kalbėdamas šia tema apie situaciją Lietuvoje, prelegentas sakė, jog viskas ateina pavėluotai. Pedofilijos atvejų tikėtina buvo ir yra, tačiau tik ne taip seniai dauguma mūsiškių žinojo kas yra pedofilas. Tuo labiau, kad mūsuose nuo didesnių skandalų sulaiko senatis, suinteresuotų grupių (advokatų) stoka, gėdijimasis ir nedidelė tikimybė laimėti iš to pinigų. Tačiau viskas keičiasi, atkreipė dėmesį prelegentas. Kitas klausimas, kurį aptarė prelegentas - kaip elgtis kaltinančios žiniasklaidos akistatoje? Dera elgtis natūraliai, nekelti tono, nesimėtyti kaltinimais. Nedera pulti neigti, užtrenkti durų, bet ir į vidų neįsileisti. Kaltinančiam asmeniui dera leisti kuo daugiau pasisakyti ir kuo mažiau kalbėdami apkaltintam; nedera kalbėki greitai, norint kuo daugiau pasakyti; dera atminti, kad toks žurnalistas ar reporteris tau nėra draugas – dažniausiai jie jau turi iš anksto suformuluotą užduotį ir nekaltumo argumentai jiems nerūpi; svarbu laimėti laiko ir neskubėti, pavyzdžiui, jei kaltinimus pateikia vadovui, dera sudaryti komisiją apsvarstyti tokį atvejį. Ką per sutaupyta laiką reikia nuveikti? Jei kaltinamas kunigas, dera informuoti Ordinarą, pasitarti su teisininku. Galima visiškai atsisakyti kalbėti ar imti atsakinėti į klausimus abstrakčiai; taip pat galima į klausimus atsakyti klausimais, mat žurnalistas nėra šeimininkas – šeimininkas yra prodiuseris, ar redaktorius, kuris „užsako šią muziką“; tuo tarpu prodiuseriui reikia sensacijos ar bent intrigos, o intrigą sudaro ne vien tik pasisakymai, bet neadekvatus kaltinamojo elgesys, kaip antai, bėgimas, pakeltas tonas, pasimetimas ir t.t. Nedera meluoti! Jei kaltinamasis meluoja, žurnalistai tikrai išsiaiškins...
Prelegentas atkreipė dėmesį į pastarųjų laikų naują reiškinį - interneto komentarai. Jei tu rašai ar apie tave rašo – bus komentarų. Komentarus skaito daug didesnė dalis žmonių nei prisipažįsta skaitą. Komentarus skaito žurnalistai ir suinteresuoti asmenys, kurie tokiu būdu ieško galimos naujos sensacingos temos, kurią vėliau galėtų eksploatuoti. Lietuvoje kunigą vienaip ar kitaip nėra sunku apkaltinti, pavyzdžiui, suformuoti skundą, kuris savaime gal ir nekompromituoja, kaip antai, galimai neteisėtai nukirsti medžiai, per brangus remontas ar neteisingi reikalavimai parapijiečiams, tačiau į tokį asmenį atkreipiamas dėmesys. Žinoma, galimos ir kompromituojančios publikacijos ar reportažai. Tad kuo gali būti kaltinamas kunigas, klausė prelegentas? Kuo tik nori. Mat prie kunigo viskas geriau „limpa“, tuo tarpu sensacijų besivaikančiai žiniasklaidai to tik ir tereikia. Prelegentas pateikė pavyzdį, anuomet pristatytą Vokietijoje. Jei kunigas pamokslą sako 20 min., tai sakys, kad „kalba kaip gramofonas“, o jei 10 min. – „jis nepasiruošęs“. Jei jis kalba aiškiai ir garsiai – „jis plūstasi“, jei normaliai – „neįmanoma suprasti, ką jis sako“. Jei jis važiuoja kiek naujesne mašina – „mėgsta komfortą“, jei vaikšto pėsčias – „atsilikęs nuo laiko“. Jei jis lanko žmones – „jis renkasi pinigus“, jei nelanko – „žmonės jo nedomina“. Jei daro labdaringas rinkliavas – „jis valkatų ir tinginių draugas“, jei nerenka – „jis neturi užuojautos vargšams“. Jei jis ką nors organizuoja – „jis verslininkas, komersantas“, o jei ne – „nesirūpina parapijos gyvenimu“. Jei ilgai klauso išpažintį – „jis per daug plėšosi“, jei klauso trumpai „jis žmogui neskiria laiko“. Jei Mišias pradeda punktualiai – „jis principų vergas“, o jei kiek vėluoja – „jis nebrangina žmonių laiko“. Jei jis remontuoja bažnyčią – „apsunkina žmones“, jei nieko nedaro – „apleidžia Dievo namus“. Jeigu jis jaunas – „jam trūksta patirties“, o jei senas –„jis nesupranta mūsų laikų problemų“. http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/,507
Dėl Rom.KB sistemingų užpuolimų p. T.Viluckas tai pats daro ir dar meluoja , kad KB 'silpnai' pasiruošusi, ponas T.Viluckai, vyko ir vyks šie pasiruošimai, Jūs juk žinote, kad Rom.KB turi 2000metų diplomatinės neplokščios patirties ir šiuolaikinės patirties, ir Jūsų 'visažinio' žiniai , visi pasirengimai vyksta, net viešame portale buvo minimalių saikingai pateiktų atsiliepimų, paskaitykite, Naujienos KB nuomone kaip elgtis kaltinančios žiniasklaidos akistatoje: http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/,507 „Žiniasklaida ir nauji iššūkiai bei kunigo laikysena pastarojo meto išūkiu" Kadangi prelegentas ilgą laiką darbavosi Vokietijos pastoracijoje, savo pranešime jis pasidalijo patirtimi įgyta šioje srityje, ten vykdomose kunigų ugdymo programose. Kalbėdamas apie atakuojančią, tai yra, bet kokia kaina siekiančią sensacijos žiniasklaidą, jis sakė, jog visų pirma dera išvengti akistatos – tiesioginio susidūrimo, kaip sakoma, „akis į akį“. Tačiau jei pats asmuo ieško dėmesio, tad atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, publikacijas spaudoje skaito tik nedidelė dalis auditorijos. Jei asmuo rašo tik religine tema, tai konflikto tikimybė minimali, bet jei dorovine ar moraline - galima tikėtis reakcijos.
„Kad viešieji ryšiai yra be galo svarbūs žmonijai apie tai pasakė pats Dievas Dekalogo ketvirtame įsakyme (pagal katalikus trečias, nes antro jie nepripažįsta)
4. Atmink ir švęsk Šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus darbus, bet septinta diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas nei vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūra ir visą kas juose, bet septintą dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino.“
Tai ištrauka iš pranešimo skaityto VPU. Profesorė M. Taljūnaitė patvirtino šį teiginį – nes visi žinome, kad sekmadieniais reikia eiti į bažnyčia KLAUSYTIS DIEVO ŽODŽIO.
T. Viluckai, "Ar dėl tokios padėties nevertėtų kaltinti ir savęs?" ??????
Neatsimenu dabar, kuris iš gandasklaidos organų (gal BNS) po viso šurmulio reziumavo, kodėl a.a.Brazausko kūnas neneštas į arkikatedrą: dėl civilinės santuokos ir dėl sovietinės praeities. Trumpai ir aiškiai. Taigi, viską jie supranta, kai nori suprasti.
Informacinis karas seniai pralaimėtas. Plaukai šiaušiasi, kai išgirstu populiariausių dienraščių ir TV žiniomis maitinamų šiaip jau gerų žmonių, ir net katalikų, mintis. Giedrė Kazlauskaitė taikliai parašė apie infantilius žurnalistus, neturinčius nei supratimo, nei savigarbos, kad tą supratimą pasistengtų įgyti.
Kunigai ir vyskupai - kaip ir visi kiti mirtingieji. Jei tik įmanoma, vengia vargintis. Tai taip žmogiška :(
Galėtų ir Bažnyčia prisidėti prie darbo vietų sukūrimo.:)Geras pastebėjimas. Kas liečia laidotuves, tai manau kad gerb. vyskupas emeritas J. Tunaitis, gražiai nieko neįžeidžiant, nesiplečiant, pakomentavo Bažnyčios sprendimą. Teisingai pastebėjote, kas GRAŽU(jaunimo dienos Panevėžyje), MŪSŲ žiniasklaida, nepastebi. Reikėjo nesusipratimų, būtų rašę visi didieji šalies dienraščiai. Nors žiniasklaida, Panevėžio vyskupiją, labai "myli".:)
Kaip žinia iš šventųjų biografijų Šv. Ignacas buvo pašauktas Dievo tarnybai ypatingu būdu. Jis buvo sunkiai sužeistas, bet pasirinkusi tokį kelią Apvaizda šį žmogų padarė didžiu kovotoju už Rom KB. Jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda buvo nepaprastas ir ramus bei nuoseklus, bebaimis. Biografai pasakoja, kad didžiulė audra ištiko jį plaukiantį iš Ispanijos į Romą. Didžiulės bangos laivą blaškė tarsi riešuto kevalą. Apimti baimės žmonės meldėsi. Visas laivas braškėjo ir, rodėsi, tuoj subyrės į šipulius. Tik Ignacas buvo visiškai ramus. Jo veide nebuvo jokios baimės žymių. Dievo pašauktas kovoti už Bažnyčią, jis tikėjo, kad Dievas jo neapleis, kol neįvykdys savo misijos. Čia tik šventojo, vykdančio Dievo Apvaizdos valią ir paklusnaus Petro įpėdiniui- Popiežiui elgsenos pavyzdys. Juolabiau prisimenant ir Kristų , valtyje ir šiandienos KB valtį su daug denių, KB nesiblaško žiniaskalidos purvų audrose ir nepanikuoja isteriškai dėl viešų ryšių. Rom KK pasiruošusi tobulai ar netobulai spręsti J.E. vietos ordinarui, J.E. arkivyskupui, bet ne 'visažiniams' populistams visada turinties savo nuomonę maždaug panašiame lygmeny 'čia priėjo kindziulis'.