Tomas Viluckas. Viešieji ryšiai ir Bažnyčia

Ataušus aistroms dėl Prezidento Algirdo Brazausko karsto į Vilniaus arkikatedrą baziliką (ne)nešimo, galima atidžiau žvilgtelėti į kitus šios istorijos aspektus, kurie yra ne mažiau svarbūs nei pagarsėjusi situacija. Tad šįsyk ne apie laidotuvių papročius ir tradicijas norisi kalbėti. Nors vieni Vilniaus arkivyskupijos sprendime pasigedo gailestingumo ir užuojautos, bet ši istorija išryškino itin opią katalikybės Lietuvoje problemą – beviltišką padėtį viešųjų ryšių fronte.

Sąmoningai vartoju karinį terminą, nes viešoji erdvė yra nūdien tapusi tuo lauku, kuriame vyksta pagrindinė kova už žmogų. Praktiškai kokia informacija pasieks eilinį jos vartotoją, tokią nuomonę jis ir susidarys apie vieną ar kitą dalyką. Akivaizdu, kad A. Brazausko laidotuvių fone Katalikų Bažnyčia atrodė, švelniai tariant, – nekaip.

Tikrai neturiu omenyje paties Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimo, bet kalbama apie jo pateikimą visuomenei. Šiuo požiūriu itin vertingi yra viešųjų ryšių specialisto Liutauro Ulevičiaus pastebėjimai jo tinklaraštyje. Autorius, pritardamas sprendimui nenešti A. Brazausko karsto į Vilniaus arkikatedrą baziliką, prieina prie išvados, kad „grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu RKB gavo stiprų niuksą.“

Kartūs, bet teisingi žodžiai. Juk teisūs L. Ulevičius teigdamas: „RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt. Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs. (...) 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacijai.“

Sutinku, kad egzistuoja žmonių, kurie vis vien būtų taršę šį sprendimą, net jei viešai būtų išdėstyti jo motyvai. Tačiau... Liūdna, kai sprendimą komentavo vyskupas emeritas, kurio paaiškinimas buvo šitoks: „Turime savų racijų ir taip nusprendėme.“

Toks „paaiškinimas“ savo esme yra antibažnytiškas. Kaip ir Algirdo Patacko žodžiai: „Katalikų Bažnyčios hierarchai neprivalo nei aiškintis dėl savo sprendimų, nei diskutuoti dėl jų. Gali būti, kad tie sprendimai remiasi vien jiems žinomais motyvais, kurių neprivalu garsinti. Kas šito nesupranta, nėra subrendęs katalikas.“

Tokie požiūriai tiesiogiai kertasi su pauliškąja teologija, kad Bažnyčia – Kristaus kūnas, veikiantis išvien, organiškai. Taip, vyskupas atsako Dievui už jam patikėtą kaimenę, tačiau dažnai jo sprendimai liečia visus jam pavestus tikinčiuosius, nes Bažnyčia yra kūnas. Aptariamu atveju susiklostė paradoksali situacija: tūkstančiai tikinčiųjų kelias dienas savo giminėms, bičiuliams, kaimynams, bendradarbiams turėjo aiškinti dėl „savų racijų“ priimto sprendimo motyvus, kurių jie patys dorai nežinojo. Na, o po prezidento našlės pareiškimo, kad kardinolas jos atsiprašęs, šie žmonės mažų mažiausiai turėjo jaustis keistokai.

Ši istorija tik atskleidžia chroniškas bažnytinės komunikacijos bėdas. Jų ne viena ir ne dvi. Štai jauna katalikė žurnalistė savo tinklaraštyje pasigenda internete paprasčiausios informacijos apie bažnytinį gyvenimą. Pačiam porą metų ruošiant bažnytinio gyvenimo apžvalgas tekdavo susidurti su panašiomis problemomis, tačiau kantrybė trūko, kai, praėjus savaitei nuo kardinolo A.J. Bačkio pasakytos homilijos Aušros Vartų atlaiduose, jos teksto neįmanoma buvo rasti internete... Kaip ir prisiminkime neseniai vykusias Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje. Puikiai organizuotas jaunimo sambūris buvo praktiškai nepastebėtas didžiojoje žiniasklaidoje. Ar nevertėjo paprasčiausiai išpirkti vietos reportažams apie šį renginį didžiuosiuose dienraščiuose?

Vėl tenka konstatuoti, kad vyskupijos neturi savo atstovų spaudai, o prie Lietuos Vyskupų konferencijos nėra viešųjų ryšių grupės. Viešojoje erdvėje ir toliau konstruojamas autoritarinės, atsilikusios, politikuojančios, pedofilinės Bažnyčios vaizdas. Ar dėl tokios padėties nevertėtų kaltinti ir savęs?