Šitiek laiko net pats sau negaliu rasti teisingo atsakymo, kodėl negaliu pamiršti ponios G. Petronienės straipsnio „Kaip atremti žiaurų kritiką?“ Jei tai būtų ne straipsnis, o pokalbių laida ir jos tema, tada, paklusdamas nūdienos televizinės kultūros taisyklėms, drąsiai galėčiau tarti: laida pavyko, nes manęs nepaliko abejingo. Sukėlė emocijų pliūpsnį. O dabar vis žaidžiu atsakymų pasiansą ir galvoju: kodėl taip norisi stoti kritikos bei kritikų, tiesa, nepiktųjų pusėn? Gal todėl, kad išmokau kritikoje atskirti, kaip sakoma, pelus nuo grūdų? Gal dėlto, kad mano ir kritikų santykiai jau gana seniai tapo subalansuoti ir įgavo sveiką pusiausvyrą – abipusę pagarbą? Gal dėlto, kad kritiką kaip instrumentą labai vertinu, o juo besinaudojantį asmenį visada stengiuosi suprasti – objektyviai, teisingai bei subtiliai dalyti pastabas yra labai sunkus ir nedėkingas užsiėmimas? Nesiruošiu pulti kritikuoti ano straipsnio, tik kukliai užrašysiu keletą spontaniškai kilusių minčių, kurios įkyriai sukasi galvoje jau mėnesį bei priminsiu keletą visiems gerai žinomų dalykų, kurių nevalia pamiršti kalbant apie kritiką.

Sutikit, kad nepažįstat nė vieno asmens, kuriam patinka būti kritikuojamam. Jei toks atsirastų tarp jūsų bičiulių, priverstų visus rimtai suklusti... Laikui tekant sau įprasta vaga, mums tik ima atrodyti, kad tos kritikos iš pašalinių sulaukiam vis mažiau. Arba galvojame taip: užsiauginome storesnę odą. Nors šiame mano banaliame akorde yra tiesos, bet fakto jis nepakeičia. Kaip ir realiame gyvenime – manom, kad jis pasikeitė, o iš tikrųjų tik išmokome jį vertinti kitaip. Kritika niekur nedingsta. Jos rykštelės paragaujame po šiai dienai ir kasdien – darbe, tarp bičiulių, šeimoje. Tik pastabų tonas skirtingas, dėlto skirtingai ir reaguojam į juos.

Taip, sutinku, kritika gelia. Skaudžiai gelia. Ji sužeidžia asmenį. Po jos kirčių kai kurie žmonės taip daugiau niekada ir nebepakyla į mūšį – pavyzdžiui, kūrybinį. Netenka drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis. Kita vertus, reikia pripažinti, kad gyvenime kritika priverčia nustoti virti savo sultyse. Sudaužo bei išsklaido iliuzijų šešėlius. Ji išspiria sėdintįjį iš patogaus krėslo ir verčia judėti į priekį; tam judėjimui suteikia kryptį. Galima būtų pasakyti ir dar daugiau – kritikai tu rūpi, ji domisi tavimi.

Kritikos kaip instrumento ir kritikuojančio asmens nereikia suplakti į vieną. Nedalomai sutapatinti. Ypač jei kalbame apie kritiką, vertinančią kūrybą. Nors kritika ir kritikas ir yra tos pačios monetos, tik skirtingos pusės. Verta prisiminti, kad tiek kritikų, tiek pačios kritikos esama įvairios. Kritiko individualios charakterio savybės, vertybinė laikysena, pasirinktas metodas, kartais praturtina, praplečia, paįvairina kritiką kaip objektą, o kartais jai pakenkia. Komplikuotas mūsų santykis su kritikais randasi dėlto, kad mes įpratę manyti, jog kritikai privalu žymėti tik silpnąsias žmogaus ir jo kūrybos vietas. Smagu, kad ne visada taip yra. Sąžiningas kritikas visada išlaikys ribą, esančią tarp asmens ir jo darbų. Žinau lietuvių literatūros kritiką, kurio nebijoma, o su džiugia pagarba laukia jo atsiliepimų ne vienas Lietuvos rašytojas. Turėti šio kritiko recenziją – kokybės ir pripažinimo ženklas. Toks turėtų būti sveikas santykis su kritika.

Iš tikrųjų labai smagu, kad G. Petronienė savo straipsnyje skatina, žadina žmoguje esantį kūrybinį potencialą. Negesina, bet kursto kūrybinę aistrą. Ugdo atsparumą ciniškai kritikai. Kad apie kūrybą kalba neangažuotai – atseit menas skirtas tik menininkams. Tikiu, kad žmonės perskaitę autorės straipsnius supranta, jog dar ne viskas prarasta. Jaučiasi atgavę orumą ir pasitikėjimą savimi ir pasauliu.