Prieš kelias savaites Berlyne dvi valandas stovėjau eilėje prie Fridos Kahlo retrospektyvinės parodos. Valanda 30+ karštyje lauke ir valanda, jau įsigijus bilietus, prie salės. Kelios valandos prieš uždarymą muziejaus darbuotoja išėjo į lauką įkalbinėti lankytojų skirstytis. Įkalbėjo kokius du. Džiūgavau – karštį pakeliu gan lengvai, o svarbiausia – pirmą kartą gyvenime stovėjau tokio ilgio eilėje prie meno! Turėjau laiko pagalvoti ir apie eiles Lietuvoje.

Prie Čiurlionio Nacionalinėje galerijoje, rodos, eilių nebuvo. Prie Andy Warholo prieš dešimtmetį – taip pat. Pamenu, eilutė išsidriekė, kai su Laisvyde Šalčiūte kepėme vaflius per „Menas netikėtose erdvėse“. Bet meno ten lyg ir nebuvo, tik menininkės ir vafliai, kurių niekaip nespėjome kepti alkanai miniai. Pasakoja, kad berods aštuntajame dešimtmetyje prie dabartinės Rotušės vingiavo eilė, norinčiųjų pamatyti N. K. Rericho tapybą. 1980-aisiais teko ilgokai palūkėti norint pamatyti eksponatus iš Kinijos, rodytus dabartiniame Šiuolaikinio meno centre. Jei žinote daugiau lietuviškų eilių prie parodų – būtų įdomu, jei pasidalytumėte.

Šią savaitę – dvi puikios parodos. Prie jų nebus eilių – tokie jau mūsų papročiai. Nepaisant to, abi jos tikrai vertos apsilankymo.

Vidurvasario derva

„Akademijos“ galerijoje vyksta menininko iš Kauno Tado Vosyliaus paroda „T.V. vol. 1“. Suprask, pirmoji personalinė. Suprask, bus daugiau. Parodos kuratorius iš Klaipėdos, Ignas Kazakevičius, panašu, stipriai tiki šiuo jaunu menininku. Jis teigia, kad parodoje „nerasime tarp jaunųjų kūrėjų madingų, bet nuobodžių asmeninės patirties ar socialinių tyrimų taktikų, sauso postkonceptualizmo“, kad „autoriaus naudojami vizualiniai kodai kalba universalia kalba, išlieka unikalūs, nepersisunkia „eurostandartinio“ mąstymo ir nepasiduoda vyraujančioms tendencijoms.“ Žodžiu, kūrinius pristato kaip paveikius, universalius ir nuoširdžius.

Užėjus į galeriją visų pirma smogia dervos smarvė. Nemeluoju, tikrai smirdi! Ir smirdės dar ilgokai pasibaigus parodai. Kol nustebusi uoslė stebėsis kvapu ir rinks asociacijas, nosimi besitės į per visą sieną išsidriekusią trijų dalių videoprojekciją. Pirmoje dalyje – balas taško žygiuojantis balas, antroje - žygiuojantis batas taško balas, trečioje – taip, jis. Įdomu, kuo tai baigsis? Puiku, palaukite kurį laiką. Nežinau, ar trijų sekundžių filmo fragmentą autorius parinko prisiminęs S. Parulskio „Tris sekundes dangaus“. Šiedu kūriniai visai neblogai dera tarpusavyje, net kyla iliustratyvumo grėsmė. Perduokit Sigitui Parulskiui, kad būtinai užsuktų į parodą – greičiausiai patiks.

Aistė Paulina Virbickaitė. Šešios galerijų dienos: dvi geriausios šios vasaros parodos mieste?

Svarbiausia užkilti laiptais, įdomioji dalis laukia ten. Apsvaiginusi kvapu, ji trinkteli regai juoda derva žvilgančiomis didelėmis figūromis.

T. Vosylius, „Monogama“, skulptūrų instaliacija

Kerta per pirštus norinčiai skulptūras paliesti rankai. Sužadina smalsumą supratus, kad figūros – skirtingų formų ir charakterių. Pastarieji gal kiek tiesmuki, tačiau neįprasta medžiaga – derva – gelbsti situaciją. Ji tįsta, limpa, atrodo besikeičianti. Dar – žvilga kaip subankrutavusių „Vilniaus Vartų“ svajonė.

T. Vosylius, „Monogama:, skulptūros fragmentas

Smirdi. Bet su kvapu jau apsipratome. Skulptūros juslingos ir įdomios. Joms perprasti nereikia daug laiko nei dailės istorijos žinių bagažo. Poveikis išlieka. „Ne taip viskas beviltiška su Lietuvos skulptūra“, – atsikvėpiau, išėjusi į Pilies gatvės karštį, bet vis dar apsvaigusi nuo balų ir dervos.

Antra paroda ne mažiau įdomi. Jei T. Vosyliaus dervos atsivedėjusios trenkia uoslei ir regai, galerijoje „Artifex“ eksponuojami Jurgos Šarapovos kūriniai bendrauja visai kitaip.

Zuikių dievo sapnas

J. Šarapovos paroda vadinasi „Mitologiniai tėvai“. Juos visų pirma ir pastebėsite, nepaisant to, kad eksponuojami antroje galerijos patalpoje. Pirma menininkė sukūrė mamą. Iš gausybės mažučių, pačios išaustų ir susiūtų zuikučių susiuvinėta mama reikalavo tėčio. Tėtis susiūtas iš kiek didesnių zuikučių. Ne zuikučių – zuikinų. Priešais juos – du vaikučiai. Dukrytė Drebulėlė (pagal lietuvių liaudies pasaką) ir sūnus – Zuikis.

J. Šarapova, „Mitologinė šeima“

Svarbiausia šioje parodoje – prieiti arčiau.

J. Šarapova, „Mitologinė šeima“, fragmentas – „mamos“ paakio fragmentas

Autorė savo techniką įvardija „dirbsiu, kaip norėsiu“. Ji pati audžia „virvutes“ ir paskui kuria iš jų įvairiausias figūras, nuo kelių iki keleto centimetrų dydžio. Sujaudina kruopštumas – figūros turi akytės, ausytes, burnytes ir kitas reikiamas kūno dalis.

J. Šarapova, paveikslo fragmentas

Apie ką galvoti šalia tiekos zuikių? Apie D. Linčo serialą „Triušiai“? Apie lietuvių pasakas? Apie „Na, palauk“ serijas, kur zuikis iš bejėgio gyvūnėlio tampa beveik sadistu? Apie G. Beresnevičiaus Zuikių dievą?

J. Šarapova, ekspozicijos fragmentas

Šalia „Mitologinės šeimos“ rasite objektą, kuriame zuikis savo malda nugina dvi lapes. Net žiūrėdama nuotraukas negaliu atsikratyti įspūdžio, kad matau kadrą iš animacinio filmo – realybėje kruopštumas ir nuoširdumas dar ryškesni. Tai nebe tekstilė, o juvelyrika.

J. Šarapova, fragmentas (besimeldžiantis zuikis)
J. Šarapova, fragmentas, (bėganti lapė)

Grįžę į pirmąją salę pagaliau apžiūrėsite ir ją. Čia mažytės, tokiu pat būdu sukurtos figūrėlės patalpintos dvimatėje plokštumoje. Ilgokai stebeilijausi į vieną jų žinodama, kad tarp daugybės eilėmis išrikiuotų zuikių yra viena voverė. Radau!

Be voverės dar radau daug gerų emocijų: šiek tiek sąmojo, šiek tiek lietuviškos melancholijos, daug dėmesio sau ir jausmą, kad mano laiko skaičiavimas nėra vienintelis teisingas. Sako, kad vienos figūrėlės sukūrimas užėmė nuo 4 val. iki visos dienos. Bijojau skaičiuoti, kiek galerijos erdvėje šiuo metu sukimšta laiko. Jei išdrįsi – skaičiuok, pravers. Nes pastangos vienaip ar kitaip visada atsiperka. Ši paroda – nuostabus ir įkvepiantis to pavyzdys.

J. Šarapova, parodos ekspozicijos fragmentas

Kodėl verta aplankyti abi šias parodas? Nes jos abi neįkyriai, bet uždegamai pasakoja, kad įkvėpimo gali rasti visur. Abi parodos pozityvios ir suvokiamos be aukštojo vaizduojamųjų menų diplomo. Man rodos, jos abi – labai nuoširdžios. Ir neįtaikančios į „šiandienio (aktualiojo) meno“ sąvoką. O gal net keičiančios ją, ar bent pranašaujančios kitimą. Įėjimas į abi galerijas – nemokamas. Ir paskiausias argumentas (kada užsukti į galeriją pirmą kartą, jei ne per gerą parodą?) – galerijose vėsu!

Tadas Vosylius, „T.V. Vol. 1“, galerija „Akademija“, Pilies g. 44/Latako g. 2, iki liepos 30 dienos.

Jurga Šarapova, „Mitologinė šeima“, galerija „Artifex“, Gaono g. 1, iki liepos 31 dienos.