Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė naująsias normas, liečiančias vadinamuosius „graviora delicta“, tai yra sunkiuosius nusikaltimus, kuriems priskiriami nusikaltimai Švenčiausiajam Sakramentui, išpažinties šventumui,  taip pat kunigų lytiniams santykiams su nepilnamečiais. Naujosios normos ligi šiol galiojusiąsias išplečia ir patikslina.

Jau 2001 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė dokumentą Motu Proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“ („Sakramentų šventumo apsauga“) ir suteikė Tikėjimo mokymo kongregacijai įgaliojimus vykdyti teismo funkcijas kai kuriais Kanonų teisės numatytų nusikaltimų atvejais, kurių sprendimas anksčiau buvo patikėtas kitoms dikasterijoms arba iš viso nelabai buvo aišku, kieno kompetencijai jie priklauso. Kartu su Motu Proprio (tai yra, pačiu įstatymu) buvo paskelbtos procedūrinės normos „Normae de gravioribus delictis“.

Sunkių nusikaltimų kategorijai buvo priskirti pasikėsinimai į Eucharistijos sakramento šventumą – neteisėtas Eucharistijos šventimas arba šventimo simuliavimas, išpažinties paslapties išdavimas, išrišimo suteikimas nuodėmės prieš šeštąjį įsakymą bendrininkui, skatinimas nusidėti prieš šeštąjį įsakymą. Sunkiųjų nusikaltimų kategorijai priskiriami taip pat kunigų seksualiniai nusikaltimai prieš nepilnamečius. Ypač pastarasis aspektas sulaukė didžiulio dėmesio ir sukėlė nemažai debatų. Dabar, remiantis devynerių metų patirtimi ir dabar galiojusių normų taikymo metu išryškėjusiam poreikiui kai ką patikslinti, o kai kur ir išplėsti jų galiojimo apimtį, skelbiamos naujos papildytos normos.

Tarp pagrindinių naujovių bene svarbiausia yra ta, kad, siekiant pagreitinti procedūras ypač sunkiais atvejais, kur nekelia abejonių pats nusikaltimo įvykdymo faktas, numatoma galimybė nusikaltėlius bausti ir be teismo, tai yra akivaizdžių nusikaltimų atvejais nekelti bylos Tikėjimo mokymo kongregacijos teisme, bet iš karto siūlyti popiežiui, kad jis paskelbtų nusikaltusio kunigo pašalinimo iš kunigų luomo dekretą.

Kita svarbi naujovė liečia teismų sudėtį. Ligi šiol buvo reikalaujama, kad šios rūšies bylose visi jose tiesiogiai dalyvaujantieji teisėjai, kaltintojai ir advokatai būtų kunigai, turintys kanonų teisė daktaratą. Dabar numatoma galimybė šios rūšies bylose dalyvauti ir pasauliečiams, kurie turi būti kompetentingi ir deramai pasiruošę, bet kanonų teisės daktaratas neprivalomas.

Pakeičiamas taip pat senaties terminas šiems nusikaltimams. Ligi šiol numatomas dešimties metų terminas nuo nuketėjusiojo pilnametystės pratęsiamas iki dvidešimties metų nuo pilnametystės, kaip ir anksčiau, paliekant galimybę iš viso netaikyti senaties. Pagal naujas normas, lytiniams santykiams su nepilnamečiais prilyginami lytiniai santykiai su protiškai neveiksniais asmenimis bei sunkesniųjų nusikaltimų kategorija papildoma pedofilinės pornografijos įsigijimo, turėjimo arba platinimo nusikaltimu.

Naujosiose normose kalbama taip pat apie kitus sunkiųjų kategorijai priskiriamus nusikaltimus. Tikėjimo mokymo kongregacija tampa antrosios instancijos teismu nusikaltimų prieš tikėjimą atvejais. Lieka galioti Kanonų teisės kodekso norma, kad erezijos, apostazės ir schizmos nusikaltimus sprendžia vyskupai, tačiau antrąja instancija šiose bylose nuo dabar bus Tikėjimo mokymo kongregacija. Į naująsias normas taip pat integruoti lig šiol atskirais dekretais reglamentuoti du nusikaltimai – išpažinties įrašinėjimas ir bandymas moteriai suteikti kunigystės sakramentą.

* * *

Kalbant apie paskelbtas naujas normas, liečiančias sunkiuosius nusikaltimus, turbūt dar kartą reika priminti, kad čia kalbama apie kanonines normas – tai yra apie specifines bažnytinės teisės taisykles, kurios liečia tik Bažnyčios vidaus gyvenimą. Bažnyčios teisės normos ir civilinio teisingumo normos, kurias nustato valstybių civiliniai ir baudžiamieji kodeksai, yra dvi atskiros ir viena nuo kitos nepriklausomos sferos. Jei, saugok Dieve, bet, deja, pasitaiko, kad kunigas įvykdo pedofilijos nusikaltimą, tai bažnytinis teismas gali tokį nusikaltėlį pašalinti iš kunigų luomo, bet negali jo pasodinti į kalėjimą. Tuo tarpu civilinis teismas gali jį nuteisti kalėjimo bausme, bet negali jam uždrausti būti kunigu. Bažnyčia nereikalauja sau jokio teisinio imuniteto, kaip šiandien kartais tvirtinama, o tik reikalauja, kad civilinė teisinė santvarka gerbtų bažnytinių teisimų autonomiškumą tose srityse, kurios priklauso tik Bažnyčios, o ne valstybės kompetencijai.