2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Tiek girdintieji, tiek kurtieji Dievą jaučia taip pat

2010-07-16
Rubrikose: Sankirtos 
Laura - kurčia mergaitė

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Mažosios studijos“ birželio 22 d. laida „Kultūra ir religija“ buvo ypatinga. Kunigo Arūno Peškaičio vedamoje radijo laidoje pirmą kartą dalyvavo kurčias žmogus – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto absolventas, Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorės pavaduotojas, VDU gestų kalbos dėstytojas Arūnas Bražinskas, kurio tekstą iš gestų kalbos vertė Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė Ramunė Leonavičienė.

Laidoje taip pat dalyvavo Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro gestų kalbos mokytojas Andrius Barisevičius. Laidoje kalbama apie kurčiųjų subkultūrą Lietuvoje, apie siekius įveikti kultūrinę izoliaciją, nutiesti supratimo ir pasitikėjimo tiltus.

Arūnas P. Andriau, net neteisinga būtų vadinti žmogų kurčnebyliu, nors pas mus labai įprastas šitas žodis ir populiarus. Kodėl mes negalim taip įvardyti?

Andrius. Jeigu galima, aš norėčiau šitą klausimą peradresuoti Arūnui.

Arūnas B.: Gestų kalba 1995 metais buvo patvirtinta gimtąja kurčiųjų kalba. Taigi mes turim savo kalbą, ir tai yra gestų kalba. Kurčiasis nėra nebylys, juk nebylys – negalintis kalbėti. Taip pat norėčiau paklausti: girdintis, kuris negali kalbėti – jis girdi, bet kalbėt negali – tai kaip jį tada vadina?

Arūnas P. Nebyliu.

Arūnas B. Tai kurčnebyliu, ne nebyliu.

Arūnas P. Taip.

Arūnas B. Kadangi aš turiu savo kalbą, taip pat mes, kurtieji, galime rašyti lietuvių kalba, mums netinka žodis „kurčnebylys“. Reikėtų sakyti „kurčiasis“.

Andrius. Aš tiesiog dar norėčiau pridėti, kad iš tikro ne visi kurtieji, bet kai kurie iš jų irgi gali gana gerai ir aiškiai kalbėti lietuvių kalba, nors ne visi tikrai. Taigi jie gali prabilti ir lietuvių kalba, kaip Arūnas minėjo. Todėl tas nebylumas... Apie ką mes šnekame tada?

Arūnas P. Kitaip tariant, jeigu aš vartoju žodį „kurčnebylys“, tada aš sakau, kad žmogus negirdi ir jokiais būdais savęs neišreiškia, nekalba, taip reikštų toks žodis.

Andrius. Nežinau, „kurčnebylis“ galbūt tikrai yra tiesioginis vertinys iš rusų kalbos, artimas „gluchonemoj“. Sąsaja yra, ir nepagalvota, kokią prasmę turi mūsų kalboje; mes tiesiog iš įpratimo vartojame „kurčnebylys“, bet kurtieji, kaip Arūnas minėjo, tikrai nenorėjo, kad juos taip vadintų.

Arūnas B. Norėčiau dar pridėti, kad anglų kalbos žodis „kurčias“ yra „deaf“, o „nebylys“ – „dumb“. Taip pat yra dar ir kita „dumb“ prasmė – „kvailas“, o kurčias – tik „deaf“.

Arūnas P. Kitaip tariant, „kurčnebylys“ gali turėti negatyvią konotaciją, ar ne, Arūnai? Ir jums patiems tai žeminančiai skamba?

Arūnas B. Taip.

Arūnas P. Andriau, dabar noriu tavęs paklausti. Tu esi gestų kalbos dėstytojas, kas gi yra toji gestų kalba? Ar ji turi savo gramatiką, sintaksę, ar jinai skirtinga kiekvienoje girdimoje girdinčiųjų kalboje?

Andrius. Iš tikro XX amžiuje buvo atlikta begalė tyrimų, po kurių gestų kalbos, esančios pasaulyje, pripažintos kaip kalbos, t.y., turinčios visus kalbos atributus, tai yra ir gramatika, ir, be abejo, leksika, ir pats faktas, kad pasaulyje dabar yra – gal Arūnas mane pataisys – jau daugiau kaip 120 gestų kalbų.

Arūnas P. Ar, kitaip tariant, jos yra susijusios su girdimomis kalbomis?

Andrius. Jokiu būdu ne. Čia yra dar viena problema – girdintieji neįžvelgia skirtumų iš tikro. Gestų kalba nėra tos visuomenės šnekamosios kalbos variantas, rodomas rankomis ar kažkaip išreikštas. Tai nėra kokia nors viena iš šnekamosios kalbos formų. Žmonės dažnai painioja su Brailio raštu. Brailio raštas – tai vis dėlto lietuvių kalbos forma, o su gestų kalba tikrai taip nėra. Su lietuvių gestų kalba yra taip: negalim tos lietuvių gestų kalbos vadinti tikrai lietuvių gestų kalba, nes vis dėlto pagrindas yra rusų gestų kalba. Bet per politinio atsiskyrimo laikotarpį susiformavo ir lietuvių gestų kalba, tai yra, tolstama nuo rusų gestų kalbos.

Arūnas P. Gal Arūnas irgi atsakys į šį klausimą – kaip gestų kalbos formavosi? Jos formavosi toje konkrečioje visuomenėje ar daugiau pagal kultūrinius arealus?

Arūnas B. Gestų kalba – pati natūraliausia kalba. Kurčiąjį galima palyginti su vaiku: vaikas gimsta, pripranta nuo mažens akimis stebėti aplinką, mamos šypseną, tėvo džiaugsmą, rankų judesį, taip perima šią kalbą ir nuo to ir prasideda gestų kalba. Tai yra vizualinis ryšys, taip yra išmokstama šeimose. Taip pat kaip girdinčiojoj šeimoj gimsta girdintis vaikas, jis visą informaciją stengiasi rinkti garsu, klausydamas.

Arūnas P. O tada kodėl gestų kalbos yra skirtingos? Kodėl jų yra 120, kaip sakė Andrius?

Arūnas B. Tai galima būtų turbūt tokį patį klausimą užduoti kodėl šnekamosios kalbos yra skirtingos?

Arūnas P. Aš bandau vis suprasti, kodėl nesisieja, kaip sako Andrius, lietuvių girdimoji kalba su lietuvių gestų kalba arba rusų, ar tas nesisiejimas yra būtent gramatinis nesisiejimas? Vienoje populiacijoje žmonės kalba viena gestų kalba, tarkim, Lietuvoje žmonės kalba viena gestų kalba, ar ne?

Arūnas B. Taip, Lietuvoje viena gestų kalba.

Arūnas P. Rusijoje – kita (arba panašia) gestų kalba?

Arūnas B. Rusijoje skiriasi gestų kalba. Bendrauti su rusais lietuviška gestų kalba irgi įmanoma, bet jos skiriasi. Tiesiog Lietuva yra Europos centras – ir lenkai buvo, ir rusai buvo pas mus – todėl ir gestai panašūs pasidarė. Taip pat, kaip ir šnekamosios kalbos turėjo tam tikrų pakitimų, taip ir gestų kalba.

Arūnas P. Pagaliau aš irgi supratau, kad gestų kalbos formavosi tam tikrame kultūriniame areale, kur natūraliai žmonės susiję ir bendrauja tarpusavyje, turbūt taip?

Andrius. Tai liudija dar faktas, kad gestų kalba nėra dirbtinė kalba, nes jeigu taip būtų, tai joje būtų galima matyti šnekamosios kalbos pėdsakų.

Arūnas P. Kaip esperanto kalba?

Andrius. Taip. Gestų kalba vystėsi natūraliai tarp kurčiųjų, ir tik paskui buvo pradėta ieškoti ryšių (ypač, kai buvo pradėti ugdyti kurtieji kurčiųjų mokyklose) su šnekamąja kalba. Aišku, kad ir dabar gestų kalba patiria tam tikrą lietuvių kalbos įtaką. Tai rodo, jog iš tikro gestų kalba yra visiškai atskira nuo lietuvių kalbos, nuo bet kurios šnekamosios kalbos.

Arūnas B: Tai, jog gestų kalbai daro įtaką lietuvių kalba, yra pasekmė, kad nuo seno buvo manoma, jog kurtumas yra negalia ir gėda, kad kurčias vaikas yra neįgalus, ir geriau uždrausti gestus, kad aplinkiniai nematytų, jog vaikas yra kurčias. Bandyta keisti vaikus, kad jie kalbėtų lietuviškai. Bet kurčiojo mąstymas vis dėlto yra paremtas gestais, paveikslėliais, vaizdiniais.

Arūnas P. Bet rašai, Arūnai, lietuvių kalba?

Arūnas B. Taip.

Arūnas P. Andriau, tas klausimas, kurį rengiausi užduoti, beveik atsakytas, bet vis tiek norėčiau paklausti – Tarybų Lietuvoje buvo draudžiama gestų kalba, norėta kurčiuosius „normaliais“ paversti?

Andrius. Esu jau ne tos kartos žmogus, kad galėčiau apžvelgti visus procesus ir išvardyti priežastis, kodėl buvo draudžiama gestų kalba. Galbūt viena iš priežasčių ta, kad gestų kalba nebuvo pripažinta kaip kalba, o tiesiog tam tikras rodymas, susišnekėjimas, be to, gestų kalba laikyta banalia ir buitiška, tinkama kalbėtis tik apie tam tikrus daiktus, tai, ką matome, bet ne abstrakčias sąvokas. Gestų kalba buvo kaip kliūtis mokytis kalbėti ir rašyti.

Arūnas P. Kitaip tariant, stengtasi kurčiuosius mokyti lietuvių, rusų kalbos?

Andrius. Taip.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Arūnas B. Kaip žmogui, turinčiam judėjimo negalią, yra duotas vežimėlis, aklasis turi baltąją lazdelę, Brailio raštą, taip kurčiajam duodamas klausos aparatas ir bandoma jį priversti šnekėti, kad tik jis nešnekėtų gestais.

Arūnas P. Ir jeigu gestų kalbos nebūtų, tai tau būtų sunkiau?

Arūnas B.: Aš manau, kad tai būtų panašu į situaciją, kada sveikam, girdinčiam žmogui būtų visą laiką užklijuota burna.

Arūnas P. Truputį užsiminei apie savo jauseną. Mes, girdintieji, jos nesuprantam. Tu iš tikrųjų girdi emocijomis, išgyvenimais, vaizdais, spalvomis. Pavyzdžiui, kai aš, girdintysis, skaitau žodį, tai aš tam tikra prasme jį ir girdžiu: „rožė“ man yra ir garsas. Koks yra Tavo teksto suvokimas?

Arūnas B. Kurtieji mato vaizdiniais. Jeigu kurčiajam tenka skaityti daug rašyto teksto, jam yra sunku. Jeigu kurčiasis išmoksta gerai skaityti lietuvių kalba, tai jis pradeda matyti tekstą vaizdiniais. Kurtieji turi daug platesnį vaizdinį pasaulį nei girdintieji. Kodėl? Pavyzdžiui, jeigu jūs matote nupieštą paveikslą, kurčiasis gali atpasakoti paveikslą beveik taip pat, kaip jis ir yra nupieštas, tuo tarpu aprašyti paveikslą yra labai sudėtinga – visų pirma jį reikia matyti.

Arūnas P. Kitaip tariant, gestų kalba artima vaizdumui?

Arūnas B. Galima būtų taip sakyti. Bet ne vien vaizdumui, gestų kalboje taip pat labai svarbi veido išraiška, kuri yra tarsi intonacija. Visi galvoja, kad svarbiausia yra rankos. Prie rankų gesto svarbi veido išraiška, kadangi tai yra intonacija, kūno judesys, – visa tai sudaro gestų kalbą.

Arūnas P. Pakalbėkim apie kurčiųjų bendruomenės problemas mūsų visuomenėje. Arūnai, ar gerai supranti tą vertimą, kuris kartais vyksta Lietuvos žinių laidose?

Arūnas B. Galiu pasakyti trumpai – tai yra vertimas „kalkė“: prie lietuvių kalbos parodomas gestas. Pavieniai gestai prie kiekvieno žodžio. Ir tai nėra gestų kalba, tai ne tikrasis vertimas.

Andrius. Tai yra pažodinis vertimas. Mes žinom, kas yra „Google“ vertėjas – kartais programos išversto teksto galime visiškai nesuprasti, arba suprasti priešingai, mums reikia ieškoti interpretacijų ir patiems įžvelgti, kas norima pasakyti tais gramatiškai nesutvarkytais žodžių junginiais. Tai panašu į tokį vertimą – kurtieji žmonės turi dar patys išsiaiškinti, kas buvo pasakyta.

Arūnas B. Jeigu anglų kalbos sakinius pabandytumėte išversti kaip pavienius žodžius, iš viso neliktų jokios temos, teksto, būtų nesuprantama, nes kartais gestų kalboje būna taip, kad lietuvių kalba pasakai tris žodžius, o gestų kalba parodai vieną gestą. Arba atvirkščiai – du trys gestai ir vienas lietuviškas žodis.

Arūnas P. Dabar aš labiau suprantu, kas yra gestų kalba ir kokios joje slypi galimybės, nes pasigilinau į vieno mito kilmę – mito apie tai, kad gestų kalba yra konkreti ir daiktiška. Šis mitas, pasirodo, susijęs su zoopsichologija. Zoopsichologai, kurie tyrinėjo primatų gestų kalbą, padarė išvadą, kad gestų kalba yra ne kalba iš principo (beždžionę galima išmokyti 120 gestų), tai – ženklai, kuriais būtybė susisiekia su aplinkiniu pasauliu. Tai buvo suprasta kaip gestų kalbos pamatas ir todėl laikoma, kad gestų kalbos mokymas nuskurdina žmogaus intelektą. Čia viena iš nuomonių, nežinau, ar tai buvo pagrindas gestų kalbos atmetimui Tarybų Lietuvoje, bet gali būti. Mes dabar išsiaiškinom, kad gestų kalboje yra ir sintaksė, ir gramatika. Štai Andrius buvo ir kurčiųjų tikybos mokytojas. Kaip tie žmonės priima abstrakčias tikėjimo tiesas?

Andrius. Daugiau per jauseną, per pavyzdžius, per tam tikrus palyginimus. Iš tiesų abstrakcijas pateikti gestų kalba kartais labai sudėtinga – reikia komentuoti, reikia palyginti; tai yra labai panašu į palyginimus, kuriuos žmonėms sakydavo Jėzus. Tam, kad ką nors pasakytum, reikia pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų suvokiama, apie ką kalbama.

Arūnas P. Gestų kalba labai imli palyginimams?

Arūnas B. Taip, manyčiau. Dar norėčiau grįžti prie pokalbio apie gyvūnų mokymą gestų. Užsienio mokslininkai darė tyrimus: paimta grupė žmonių ir grupė gyvūnų, ir buvo galvojama, prie kurių priskirti kurčiuosius – prie žmonių, ar prie gyvūnų? Ir taip jie liko atskirti nuošalyje. Vienas žymus Amerikos mokslininkas lingvistas, tyrinėjęs gestų kalbą, pabrėžė, kad vis dėlto gestų kalba yra lygiavertė kalba kitoms kalboms. Labai svarbu ir žinoti kurčiųjų kultūrą: jeigu nuvažiuočiau į Rusiją arba Ameriką ir gerai mokėčiau ar rusų, ar anglų kalbą, vien to neužteks – man reikia žinoti tos šalies kultūrą, kad žinočiau, apie ką kalbama, tada lengviau kalbėti ir suprasti, kas norima pasakyti. Kuo skiriasi kurčiųjų kultūros? Pagrindinis skirtumas ir yra tas, kad girdintys yra pripratę priimti informaciją garsu, tu tarpu kurtieji – rega. Nuo senų laikų manoma, kad kurtieji yra atskira žmonių grupė, du pasauliai. Aš norėčiau pasakyti savo nuomonę – aš irgi mėgstu „Žalgirį“, žiūriu krepšinį, kurį mėgstu taip pat, kaip ir bet kuris girdintysis, aš sveikinuosi, pasikalbu ir pabendrauju su kaimynu, aš taip pat žiūriu futbolo čempionatą. Tai koks gali būti atskiras pasaulis? Vis dėlto mes tame pačiame pasaulyje gyvenam. Labai dažnai būna, kad girdintys tėvai, kuriems gimsta kurčias vaikas, duoda jį į kurčiųjų darželį, vėliau – kurčiųjų mokyklą, ir taip išlieka atstumas. Patys nebando gilintis – kas tai yra kurtumas, kas yra gestų kalba. Jeigu tėvai žinotų daugiau apie kurtumą, kurčiųjų kultūrą, gestų kalbą, išliktų vienas pasaulis, ne du.

Arūnas P. Kitaip tariant, Arūnai, tu jauti kultūrinę izoliaciją mūsų visuomenėje?

Arūnas B. Taip, aš labai jaučiu.

Arūnas P. O Bažnyčioje? Tu esi baigęs teologiją. Kaip tau atrodo, ką reikėtų daryti, ir kaip Bažnyčioje Tu jautiesi?

Arūnas B. Tai labai plati tema. Kodėl aš pasirinkau teologiją – aš norėjau būti kunigu. Kodėl? Aš Bibliją žinau, daug skaičiau, istorija labai domėjausi ir norėjau šitą informaciją skleisti kurtiesiems. Bet jeigu kunigas yra girdintis, tada prie jo verčia vertėjas. Manoma, kad to pakanka. Aš norėčiau paklausti: o kodėl atvažiavus italų kunigams prie jų visą laiką nestovi vertėjas, nors mūsų kunigai kalba lietuviškai? Aš negaliu bendrauti tiesiogiai su kunigu, nes jis nekalba gestų kalba, aš turiu bendrauti per trečią žmogų – vertėją. Mano nuomone, Dievą jaučia tiek girdintieji, tiek kurtieji taip pat.

Arūnas P. Andriau, jau užsiminiau, kad dėstei tikybą. Kaip Tu padėdavai tiems vaikams ateiti į Bažnyčią, ar jie taip ir likdavo pusiaukelėje?

Andrius. Nelengvas klausimas, nes, kaip minėjo Arūnas, yra kurčiųjų izoliacija. Tikėjimo praktika buvo susieta su krikščioniškomis šventėmis ir, kol vaikai būdavo mokykloje, mes stengdavomės lankyti Bažnyčią ir turėdavom tikybos pamokas, bet, kurtiesiems baigus mokyklą, tikėjimo pažinimas, manau, baigdavosi. Vis dėlto kurtiesiems reikia ir kurčiųjų, kad jie galėtų savo bendruomenėje šnekėtis, dalytis rūpesčiais, pasidžiaugti vienas kitu. Arūnas kalba apie kurčiojo kunigo arba tikėjimo vadovo poreikį, kuris, būdamas toks pat kaip ir kurtieji, galėtų skleisti ir aiškinti tikėjimą.

Arūnas P. Jūsų abiejų noriu paklausti, tikėdamasis maksimaliai sąžiningo ir konstruktyvaus atsakymo: nuo ko mums reikėtų pradėti, kad kurčiasis gerai jaustųsi teatre, kad jis galėtų normaliai praktikuoti tikėjimą Bažnyčioje, kad jis nejaustų tokios kultūrinės ir visuomeninės izoliacijos, kokia egzistuoja dabar?

Arūnas B. Kalbant apie izoliaciją, pagrindinis asmuo yra vertėjas – tiltas tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų. Svarbu, kad jų būtų kuo daugiau – tiek teatre, tiek įvairiose institucijose. Kalbant apie Bažnyčią, kurtieji, kaip maža bendruomenė, patys nežino, kaip jiems įsilieti. Biblijoje parašyta: Kristus sutiko kurčiąjį ir jį gydė, mokė kalbėti, ir jis pradėjo girdėti. Čia ta pati mintis – reikia, kad kunigas prisitrauktų prie savęs kurčiųjų bendruomenę. Kurtieji eitų, bet jie bijo šnekamosios kalbos barjero. Jeigu girdintieji daugiau žinotų, kas yra kurčias, kas yra kurčiųjų kultūra, kas yra jų kalba ir apie jų teises, patys kurtieji daugiau žinotų apie savo teises. Manau, dar labai svarbu, kad ir girdintys integruotųsi į kurčiųjų bendruomenę; tai turėtų būti abipusis veiksmas.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Andrius. Iki šiol XXI a. kurčiųjų bendruomenė vis lieka misijų kraštas. Tai yra bendruomenė, kurią reikia pasikviesti. Be abejo, sakydami „bendruomenė“, nedarykime klaidos – nemanykime, kad visi kurtieji yra vieno formato, vienodų pažiūrų ar mąstysenos, jie yra labai skirtingi žmonės. Aš galvoju, jog pasiryžimas dirbti – pradžioje kad ir su keliais kurčiaisiais – duotų vaisių. Tam, aišku, reikia žmonių ir Dievo malonės. Nemanau, kad būtų veiksmingas modelis, jeigu klebonas paskirtų kunigą, ir jis dirbtų su kurčiaisiais. Toks funkciškas modelis turbūt nelabai ką pakeistų. Nors, kas žino...

Arūnas B. Vienas girdintysis lankė pas mus gestų kalbos kursus, jis labai gražiai pasakė: „Anksčiau, kai nelankiau gestų kalbos kursų, maniau, kad kurčiųjų nėra. Matydavau lyg kažką gestikuliuojant, bet, kai pradėjau lankyti kursus, pamačiau, kad kurčiųjų yra daug, ir kai prieinu ir moku pasakyti „labas“, iš karto manęs klausia, iš kur aš moku; iš karto prasideda kontaktas, bendravimas ir dingsta tas barjeras.“

Tekstą pagal „Mažosios studijos“ radijo laidoje „Kultūra ir religija“ vykusią diskusiją parengė Akvilė Adomaitytė

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti