Jei kas nors atliktų tyrimą (visai gali būti, kad jis ir buvo atliktas), kokie žodžiai sutinkami dažniausiai perkamiausių knygų ir filmų pavadinimuose, esu tikra, netruktų išryškėti žodžių lyderių dešimtukas. Tikėtina, kad tokių „raktinių“ žodžių hierarchijoje „paslaptis“ užimtų pirmą vietą.

Paslaptis vilioja, įkvepia, apsvaigina, suglumina, nustebina, paklaidina, atveria. Paslapčiai sunku atsispirti. Ji atrandama netikėtai, sukuriama dirbtinai arba tyliai laukia, kada bus palytėta žmogaus suvokimo.

Paslaptys psichologo kabinete

Terminas „psichologija“ reiškia „mokslas apie sielą“. Kai turime reikalų su siela, neišvengiamai susiduriame su paslaptimis. Žodis „paslaptis“ turi mažų mažiausiai dvi reikšmes:

• Paslaptimi vadiname bet kokią (dažnai trivialią) ribotam skaičiui žmonių prieinamą informaciją, slepiamą po tylos antspaudu.
• Paslaptimi dar vadiname slėpinį – protu nesuvokiamą, dažnai paradoksalią, intuityviai nujaučiamą tiesą, kurios akivaizdoje jaučiamės, lyg žvelgtume į mažą neaprėpiamo paveikslo fragmentą – tarsi ranka ropojanti ir rankos savininko nematanti skruzdė.

Pirmiausia – apie nutylimas asmenines paslaptis.

Psichologo kabinete žmogus atveria tai, kas glūdi giliai širdyje, – patiki savo, šeimos, giminės paslaptis. Terapijos metu žmogus gali atverti tai, apie ką nekalba net su pačiais artimiausiais žmonėmis (įskaitant save). Paslapties turinys – faktas, jausmas ar vaizdinys – yra labai svarbus paslapties „turėtojui“. Paslaptis gali slėgti, nuo jos gali būti ginamasi, ją stengiamasi sunaikinti tamsoje, niekam nežinant (pavyzdžiui, patirta gėda). Ir, priešingai, paslaptis gali būti vidinio džiaugsmo, įkvėpimo, pasididžiavimo šaltinis (pavyzdžiui, labai stiprus, intymus meilės išgyvenimas). Psichologija nuolatos susiduria tiek su tamsiosiomis, tiek su šviesiosiomis paslaptimis, kurios psichoterapijos seanso metu iškeliamos į dienos šviesą, analizuojamos (žinoma, ne visos, o tik tos, kuriomis pasidalina klientas). Tamsiąsias paslaptis kartais tenka atskleisti, siekiant jas „deaktyvuoti“, antraip jos amžinai nuodys sielą. Šviesiąsias paslaptis, priešingai, stengiamasi „aktyvuoti“, siekiant sąmoningai pajausti asmenybės gyvastį, kūrybinį potencialą.

Apie tikras ir netikras paslaptis

Šiuolaikinio mokslo pažangos variklis – veržlus siekis atskleisti paslaptis, išsklaidyti prietarus ir burtus, atverti akis. Ši funkcija nesvetima ir psichologijai. Kai kuriuos kasdieninius „nepaaiškinamus“ reiškinius psichologija gali visai nesunkiai paaiškinti, nutraukti paslapties skraistę. Pažvelkime į vadinamųjų „išsipildančių pranašysčių“ fenomeną: vos tik žmogus įsikals į galvą, kad tam tikrą dieną jam būtinai nutiks kažkas negero (galbūt jam tą sakė burtininkė ar „išpranašavo“ horoskopas), jis neišvengiamai patirs įtampą laukdamas tos nelemtos dienos ir elgsis taip, kaip elgiasi bet kuris įsitempęs, įprastinį pasitikėjimą savimi praradęs žmogus. Praradus pusiausvyrą natūraliai padidėja rizika patekti į konfliktines ar pavojingas situacijas ir „prišaukiama“ nelaimė. Šios rūšies „paslaptis“ visai nesunku demaskuoti – anokios čia ir paslaptys.

Tikrosios paslaptys, kaip ir tiesa, neturi dugno ir neturi pabaigos. Atvėrus pirmąsias slaptas duris pasirodo iki šiol nepažintas jausmų ir nuojautų pasaulis. „Tai štai kaip iš tikrųjų yra!“ – manai sau. Tačiau netrukus pasirodo ir šiame pasaulyje esant slaptų durelių, kurias atvėrus viskas kartojasi nuo pradžių...

Demaskuojantys atsivėrimai

Psichologija, kaip ir bet kuris mokslas, įdomi tuo, jog „demaskuodama“ vieną paslaptį atveria duris į kitą, daug didesnę nuostabą keliančią paslaptį – slėpinį. Mokslininkas ne tik akylai žiūri į tam tikrą objektą ar reiškinį, bet ir nukreipia žvilgsnį į tai, kas yra už jo, stengiasi suvokti reiškinio kilmę, tikslą, pasekmes. Zulu genties žmonės tikėjo, kad žvaigždės – tai skylutės dangaus skraistėje, pro kurias skverbiasi anapus skraistės esančio pasaulio šviesa. Mokslininkai netruktų paaiškinti, kad žvaigždės – ne skylės. Vis dėlto argi sukauptos mokslinės žinios apie visatą nekelia nuostabos? Ne vienas garsus šiuolaikinis mokslininkas sutinka: kuo daugiau mokslas gilinasi į visatos fizikos dėsnius, tuo arčiau metafizikos jis yra.

Psichoanalitikas C. G. Jungas analizavo ypatingą žmonių domėjimąsi NSO ir reguliarius pranešimus apie danguje pastebėtas „skraidančiąsias lėkštes“. Jungas nekėlė NSO egzistavimo klausimo, o susitelkė į patį fenomeną. Jo manymu, apvalus „nežemiškas“ objektas – tai asmenybės vientisumo, mandalos, slėpinio simbolis. Anot Jungo, pasauliui modernėjant, tampant vis labiau redukuotam (padalytam į sudėtines dalis), paaiškintam ir suprastam, žmogus nesąmoningai ima ilgėtis gelmės, paslapties, dvasingumo, holistiškumo (vientisumo). Šis ilgesys gali pasireikšti net ir tokia gana keista forma, kaip domėjimasis NSO ar net jų stebėjimas. Žmogaus psichikos savybė perkelti savo turinį į išorinį pasaulį pasitelkiant daugialypius simbolius – argi tai savo ruožtu nėra nuostabi paslaptis?

Žmogus nuolat ieško kitokios realybės, kuria įvairiausias ezoterines mokyklas, į pagalbą pasitelkia fantastinius vaizdinius, istorijas ir paaiškinimus, kategorizuoja ekstrasensorinius reiškinius ir siekia įrodyti, kad regimybė – dar ne viskas, kad yra gelmė, kiti matmenys, kad štai pagaliau surasti slaptieji raštai, atrastas kodas, atveriantis duris į iki šiol nuslėptas žinias. Savo ruožtu, pats paslapties ilgesys ir siekis ją aprašyti pasirenkant įmantriausius metodus ir priemones byloja apie žmogaus psichikos slėpinį. Kaip sakė psichoanalitikas M. Scottas Peckas, „protas, kuris kartais drįsta tikėti, esą jokių stebuklų nėra, pats yra stebuklas“.

Tarp tikrumo ir banalybės

Paslaptis, kaip ir stebuklas, įgauna galią, vos tik įtiki jo egzistavimu. Vieniems paslaptingą virpulį kelia fantastiški anapusybės aprašymai, kiti stebuklą įžvelgia pačiuose paprasčiausiuose dalykuose: gėlėje, kūdikio gimime, rankos delne. Paslaptis gyva, jei ji atpažįstama, išjaučiama. Galiu perskaityti ilgiausius mistiko E. Swedenborgo anapusybės pasaulių aprašymus ar klausytis Hildegardos von Bingen mistiškų giesmių ir visa tai man atrodys paistalai, jei nepažadins atpažinimo jausmo širdyje, jei tai netaps tikra man pačiai. Lygiai taip galiu stebėtis šio pasaulio stebuklais – vaiko šypsena, žvaigždėtu dangumi, – net jei kitam tai bus banali klišė. Svarbu stebuklą išgyventi visa širdimi (tiems, kam širdis – tik pompa, keisti „esybe“). Poetas D. Kajokas, kalbėdamas apie tai, kuo skiriasi banalybė nuo nebanalybės, samprotavo, jog pasakymas „mylėsiu tave amžinai“ yra pati didžiausia banalybė, tačiau jeigu iš tikrųjų pajėgtum mylėti amžinai – kas galėtų būti nuostabiau? Slėpinys visuomet lyg nukreiptas pirštas rodo į autentišką išgyvenimą, tikrą jausmą (net jei tai galioja tik trumpą akimirką).

Perregimumas

Budistai kalba apie žmogaus suvokimą dengiantį šydą – Mają. Anot jų, visas pasaulis ir visas gyvenimas jo stebėtojui gali būti Maja. Žiūrėdamas į daiktus, jis matys tik juos, užuot matęs tai, kas už jų slypi (panašiai kaip žiūrėdamas į žemėlapį matys tik spalvų, skaičių ir linijų margumyną nesuvokdamas jų simbolinės prasmės). „Jei suvokimo durys būtų nuvalytos, žmogus išvystų visa ko tikrąjį pavidalą – begalybę“, – sako poetas Williamas Blake‘as.

Panašus potyris – tarsi uždangos nukritimas – aplanko gilinantis į žmogaus psichikos gelmes. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama ir kasdieniška (sapnai, pasakos), pasirodo esant labai sudėtinga; atsiveria stulbinanti daugialypė gelmė. Ir, priešingai – tai, kas atrodė painu ir nesuprantama (koks nors vidinis konfliktas), pamažu išsinarplioja, nuskaidrėja, tampa išsprendžiama. Tuomet užlieja palengvėjimas, naujo suvokimo džiaugsmas. O realybė (išorinė, vidinė), ar ji nukritus uždangai pasikeičia? Žinoma ne! Tiesiog pakinta pats suvokimas, žvilgsnio skvarba. Majos šydas yra perregimas, tačiau reikia sugebėti įsižiūrėti.

Nosce te ipsum

Apolono šventykloje Delfuose virš durų užrašytas aforizmas byloja „pažink save“ (lot. nosce te ipsum). Kas tai – įsakymas, raktas, mįslė? Savęs pažinimas – kelias į susitikimą su savimi. Labai mįslingas kelias...

Viena pagrindinių gelmių psichologijos sąvokų – savastis. Tai asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo bei harmonijos įsikūnijimas. Savastis – autonominis archetipas (tai reiškia egzistavimą anapus laiko ir erdvės). Štai kodėl sapnuose savastis gali šnabždėti ir apie praeitį, ir apie ateitį. Kaip asmenybės dalis ir centras, ji išryškėja asmenybės augimo, vidinių priešybių sujungimo procese, dar vadinamo individualizacija arba savęs pažinimo keliu.

Ego taip pat yra centras, tačiau gelmių psichologijoje jis vadinamas mažuoju centru, o savastis – didžiuoju. Mat ego reguliuoja tik sąmoningąją asmenybės dalį, o savastis sujungia sąmonės ir pasąmonės valdas. Ego saugo asmenines žmogaus paslaptis, savastis – raktus į tikruosius slėpinius.

Savastis dar vadinama imago dei (dieviškumo atvaizdu žmoguje). Išeitų, jog savęs pažinimas, kalbant gelmių psichologijos terminais, yra susitikimas su savo paties dieviškumu, ar ne? Dieviškumas – paslaptis.

Ratu

Ne veltui savasties simbolis – ratas, apskritimas, skritulys. Savęs pažinimo trajektorija iš tiesų primena rato formą. Sakoma, kad išmintingieji seneliai labai panašūs į vaikus: moka džiaugtis ir stebėtis daugybe paprastų dalykų. Išmintingasis vaikiškumas – tai toli gražu ne infantilumas. Infantilus žmogus yra tas, kuris dar nepradėjo kelionės ratu. Nuo pradžios (vaikystės) reikia nutolti, pereiti atsiskyrimo, statymo, griovimo, kritiškumo, jungimo, brandinimo ir gryninimo etapus tam, kad vėl priartėtum prie pradžios.

Vis dėlto jeigu savęs pažinimas tėra ėjimas ratu, tai kuriam galui to reikia? Prisiminkime pasakojimą apie du vienuolius – seną ir jauną. Senasis vienuolis davė jaunajam užduotį – pintine prinešti vandens į kubilą. Jaunasis vienuolis, laikydamasis nuolankumo įžado, ilgai nešiojo vandenį pintine, tačiau iš pažiūros tai buvo bergždžias darbas: kubile vandens daugėjo vos po lašą, nes benešant vanduo iš pintinės išbėgdavo. Galiausiai jaunasis neiškentęs paklausė, kam gi jam nešti vandenį pintine, jei kubile vandens kaip buvo mažai, taip ir liko? „Tas tiesa, tačiau pažiūrėk, kokia pintinė švari“, – atsakė jam vyresnysis kolega.

Apėjus savęs pažinimo ratą (nežiūrint to, kad grįžtama prie suvokimo, jog savęs nepažįsti) kažkas vis tik būna įvykę: grįžti su švaria pintine rankose ir švariomis suvokimo durimis, už kurių plyti paslaptinga begalybė.